Programinė JAV prezidento Baracko Obamos kalba Vest Pointo akademijoje

Kai aš pirmą kartą kalbėjau Vest Pointe 2009 metais, mes vis dar turėjome 100 000 karių Irake, rengėmės plėsti savo buvimą Afganistane, mūsų antiteroristinės pastangos buvo sufokusuotos į pagrindinius „Al Qaeda“ lyderius. Ir mūsų tauta buvo tik pradėjusi ilgą išsikapstymą iš baisiausios nuo Didžiosios depresijos laikų ekonominės krizės.

Po ketverių su puse metų vaizdas pasikeitė. Mes išvedėme savo karius iš Irako, mes baigiame savo karą Afganistane, „Al Qaeda“ vadovybė pasienio regione tarp Pakistano ir Afganistano buvo sunaikinta, o Osamos bin Ladeno nebėra. Mes nukreipėme investicijas į ekonomiką ir iš esmės Amerika retai kada buvo tokia stipri kaip dabar, palyginti su likusiu pasauliu.

Mūsų ekonomika tebėra dinamiškiausia, mūsų verslas pažangiausias. Kasmet mes tampame vis labiau energetiškai nepriklausomi. Mūsų karinės pajėgos neturi sau lygių. Nuo Europos iki Azijos mes esame istoriškai nenugalimų aljansų centre. Amerika ir toliau pritraukia aktyvius imigrantus. Mūsų tradicinės vertybės įkvepia lyderius parlamentuose ir naujus judėjimus aikštėse visame pasaulyje. Ir kai taifūnas smogia Filipinams, Nigerijoje pagrobiamos mergaitės ar kaukėti vyrai užima pastatus Ukrainoje – visi tikisi pagalbos iš Amerikos. Jungtinės Amerikos Valstijos yra reikalingos visiems. Taip buvo praeitame amžiuje ir tikriausiai bus ateinančiame.

Tačiau pasaulis keičiasi vis greičiau. Tai suteikia galimybių, bet kartu sukuria naujų pavojų. Po Rugsėjo 11-osios mes visi gerai žinome, kad technologijos ir globalizacija į žmogaus rankas įdėjo galią, kuria iki tol disponavo tik valstybės, tai leidžia teroristams daryti dar daugiau žalos. Rusijos agresija prieš buvusias sovietines respublikas gąsdina Europos sostines, o Kinijos ekonominis ir karinis augimas neramina jos kaimynus. Nuo Brazilijos iki Indijos kylančios vidurinės klasės konkuruoja su mūsų vidurine klase, o jų valstybės siekia didesnio vaidmens globalioje arenoje. Ir nors besivystančios šalys renkasi demokratiją ir rinkos ekonomiką, 24 valandų žinios ir socialinė žiniasklaida neleidžia ignoruoti radikalių konfliktų, žlungančių valstybių ir visuomeninių sukilimų, kurie anksčiau būtų sulaukę tik epizodinio dėmesio.

Jūsų kartai teks reaguoti į šiuos pokyčius. Klausimas, į kurį mes turime atsakyti, yra ne ar Amerika bus lyderė, o kokia tai bus lyderystė, kad mes užtikrintume ne tik savo, bet ir viso pasaulio taiką ir gerovę.

Šis klausimas nėra naujas. Jau Dž. Vašingtono laikais buvo tokių, kurie skeptiškai žiūrėjo į aktyvumą užsienyje, jei jis nėra tiesiogiai susijęs su mūsų saugumu ar ekonomine gerove. Šiandien, pasak tų, kurie vadina save realistais, konfliktus Sirijoje, Ukrainoje ar Centrinėje Afrikos Respublikoje reikia spręsti ne mums. Nenuostabu, kad po brangių karų ir nuolatinių iššūkių namie tokį požiūrį remia daug amerikiečių.

Kitos pozicijos šalininkai – intervencionalistai iš kairės ir dešinės – aiškina, kad, ignoruodami šiuos konfliktus, mes rizikuojame, kad Amerikos pasirengimas naudoti jėgą visame pasaulyje apsaugo jį nuo chaoso, o Amerikos neveiksnumas Sirijos žiaurumo ar Rusijos provokacijų akivaizdoje ne tik prieštarauja mūsų sąžinei, bet ir skatina agresiją ateityje.

Kiekviena pusė gali surasti istorinių argumentų, kurie patvirtins jos pozicijos pagrįstumą. Tačiau aš tikiu, kad nė vienas požiūris iki galo neatspindi dabarties realijų. Akivaizdu, kad XXI a. izoliavimasis amerikiečiams nėra išeitis. Jei branduolinės medžiagos nėra saugios, jos gali sukelti pavojų Amerikos miestams. Tai, kad pilietinis karas Sirijoje peržengia jos ribas, didina riziką, jog mums teks susidurti su kovose užsigrūdinusiomis grupuotėmis. Nekontroliuojama regioninė agresija – ar tai būtų Rytų Ukraina, ar Pietų Kinijos jūra, ar dar kas nors – neišvengiamai paveiks mūsų sąjungininkus ir gali priversti įsitraukti į situaciją mūsų kariuomenę.

Bet sakydamas, kad mes esame suinteresuoti taika ir laisve už savo sienų, nesakau, kad kiekviena problema turi karinį sprendimą. Po Antrojo pasaulinio karo skaudžiausios mūsų klaidos buvos susijusios ne su mūsų atsiribojimu, o su mūsų pasirengimu įsivelti į karinius nuotykius, negalvojant apie pasekmes, nesiekiant tarptautinės paramos ir savo veiksmų pateisinimo arba nesitariant su Amerikos žmonėmis dėl to, ką jie turės paaukoti. Ir aš išduočiau šalį, kurią mylime, jeigu pasiųsčiau Jus į pavojus tiesiog todėl, kad kažkur pasaulyje pamačiau problemą, kurią reikia sutvarkyti, ar todėl, kad susirūpinau dėl kritikų, kurie mano, jog karinė intervencija yra vienintelis būdas Amerikai parodyti, kad ji nėra silpna.

Štai mano galutinis žodis: Amerika privalo visada būti lyderė pasaulyje. Jeigu to nedarysime mes, niekas to nepadarys. Kariuomenė yra ir visuomet bus šios lyderystės stuburas. Tačiau JAV kariniai veiksmai negali būti vienintelis – ar net pagrindinis – mūsų lyderystės komponentas bet kurioje situacijoje. Jei mes turime geriausią plaktuką, tai nereiškia, kad kiekviena problema yra vinis.

Leiskite man likusį laiką skirti savo vizijai, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir mūsų kariuomenė turėtų lyderiauti ateityje.

Pirma, leiskite man pakartoti principą, kuriam aš teikiau prioritetą savo prezidentavimo pradžioje: JAV naudos karinę jėgą, – jeigu reikia, vienašališkai, – kai to reikalaus mūsų kertiniai interesai, t. y. kai mūsų žmonėms grės pavojus, kai ant kortos bus pastatytas mūsų išlikimas arba kai pavojus grės mūsų sąjungininkams. Esant tokioms aplinkybėms, mes vis dar turime užduoti sunkius klausimus, ar mūsų veiksmai yra proporcingi, efektyvūs ir teisingi. Tarptautinė nuomonė taip pat yra svarbi. Bet Amerika niekada neturėtų prašyti leidimo apginti savo žmones, savo žemę ar savo gyvenimo būdą.

Kita vertus, kai ant kortos stovės globalinė problema, kuri nekelia tiesioginės grėsmės Jungtinėms Valstijoms, kai kils krizė, kuri pažadins mūsų sąžinę ar pastūmės pasaulį pavojingesne kryptimi, tuomet slenkstis imtis karinių veiksmų turi būti aukštesnis. Esant tokioms aplinkybėms, mes neturėtume veikti vieni, mes privalome sutelkti sąjungininkus ir partnerius kolektyviniams veiksmams. Mes turime išplėsti savo priemonių arsenalą ir įtraukti į jį evoliucinę diplomatiją, sankcijas ir izoliaciją, tarptautinę teisę ir – jeigu reikia ir tai bus efektyvu – daugiašalius karinius veiksmus. Privalome tai padaryti todėl, kad bendri veiksmai tokioje situacijoje greičiausiai duos teigiamą rezultatą, o ne taps brangiai kainuojančia klaida.

Čia pereisiu prie savo antrojo punkto: artimiausioje ateityje didžiausia grėsmė Amerikai šalies viduje ir užsienyje bus terorizmas. Tačiau strategija, kuri numato invaziją į kiekvieną valstybę, priglaudžiančią teroristų tinklą, yra naivi ir nepagrįsta. Manau, kad mes, remdamiesi savo laimėjimais ir klaidomis Irake bei Afganistane, turime keisti savo antiteroristinę strategiją, kad galėtume efektyviau bendradarbiauti su šalimis, kuriose siekia įsitvirtinti teroristų tinklas.

Taip yra todėl, kad šiandien didžiausia grėsmė yra ne centralizuotai valdoma „Al Qaeda“, o decentralizuoti jos padaliniai ir ekstremistai, kurių dėmesio centre yra valstybės, kuriose jie veikia. Tai sumažina tokių didelio masto išpuolių kaip Rugsėjo 11-oji  tikimybę, tačiau padidina grėsmę JAV personalui užsienyje, kaip buvo Bengazyje, ar silpniau apsaugotiems taikiniams, kaip atsitiko prekybos centro Nairobyje atveju. Mums reikia strategijos, kuri reaguotų į šią išsklaidytą grėsmę, kuri praplėstų mūsų galimybes be karinių pajėgų siuntimo, įtempiančio mūsų karinius raumenis arba sukeliančio lokalinį pasipiktinimą.

Partnerių sustiprinimas yra didelė dalis to, ką mes padarėme Afganistane. Šių metų pabaigoje šalis turės naują prezidentą, ir Amerikos kovinė misija bus baigta.

Dabar, kai mes ten pereiname prie treniravimo ir konsultavimo, galėsime efektyviau kovoti su grėsmėmis Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Anksčiau šiais metais aš paprašiau savo nacionalinio saugumo komandos sukurti partnerystės nuo Pietų Azijos iki Sahelio planą. Šiandien remdamasis šia iniciatyva aš prašau Kongreso 5 mlrd. dolerių paremti naują Antiteroristinio bendradarbiavimo fondą, kuris leis mums treniruoti ir stiprinti šalis partneres, esančias priešakinėse linijose.

Šių pastangų dėmesio centre bus besitęsianti krizė Sirijoje. Šiandieninė kritinė situacija neturi lengvų atsakymų – neturi karinio sprendimo, kuris galėtų užbaigti šitą siaubą artimiausiu metu. Kaip prezidentas, aš priėmiau sprendimą, kad mes neturėtume siųsti Amerikos karių į šį fanatikų karą, ir aš esu įsitikinęs, kad pasielgiau teisingai. Bet tai nereiškia, kad mes neturime padėti Sirijos žmonėms pasipriešinti diktatoriui, kuris bombarduoja ir marina badu savo tautą. Kartu, padėdami tiems, kurie kovoja už visų Sirijos žmonių teisę pasirinkti savo ateitį, mes stosime prieš ekstremistus, kurių vis daugiau randa saugų prieglobstį šiame chaose.

Su papildomais ištekliais, apie kuriuos aš šiandien kalbėjau, mes dar labiau paremsime Damasko kaimynus – Jordaniją ir Libaną, Turkiją ir Iraką, – priglaudžiančius pabėgėlius ir kovojančius su teroristais prie Sirijos sienų. Dirbsiu su Kongresu, kad padidintume paramą tiems Sirijos opozicijoje, kurie siūlo geriausią alternatyvą teroristams ir brutaliam diktatoriui. Ir mes toliau koordinuosime savo pastangas su mūsų draugais ir sąjungininkais Europoje ir arabų pasaulyje, kad būtų pasiektas politinis šios krizės sprendimas ir mes įsitikintume, jog ne tik Jungtinės Amerikos Valstijos sąžiningai padeda Sirijos žmonėms.

Leiskite man tarti paskutinį žodį apie mūsų kovą su terorizmu. Partnerystė, kurią aš aprašiau, nereiškia, jog, kai būtina, mes neturėtume imtis tiesioginių veiksmų, kad apsigintume. Bet, kaip aš sakiau pernai, veikdami tiesiogiai, mes turime laikytis standartų, kurie atspindi mūsų vertybes. Tai reiškia, kad turime smogti tik tada, kai susiduriame su permanentine neišvengiama grėsme, ir tik ten, kur civilių žūties tikimybė yra minimali. Kitaip tariant, mūsų veiksmai privalo išlaikyti paprastą testą: mes neturime kurti daugiau priešų, negu sunaikiname mūšio lauke.

Aš taip pat manau, kad mūsų veiksmai ir jų pobūdis turi būti skaidresni – ar tai būtų bepiločių lėktuvų ataka, ar partnerių apmokymas. Kai mes negalime paaiškinti savo pastangų aiškiai ir viešai, susiduriame su teroristų propaganda ir tarptautinės bendruomenės įtarimais; mes griauname pasitikėjimą santykiuose su mūsų partneriais ir mūsų žmonėmis ir mažiname savo valdžios atskaitomybę.

Šitas skaidrumo klausimas tiesiogiai susijęs su trečiuoju Amerikos lyderystės aspektu: mūsų pastangomis sustiprinti ir palaikyti tarptautinę tvarką.

Po Antrojo pasaulinio karo Amerika turėjo išminties suformuoti institucijas, kurios privalėjo ginti taiką ir paskatinti žmonijos pažangą – pradedant NATO ir Jungtinėmis Tautomis ir baigiant Pasaulio banku bei TVF. Nors ir netobulos, jos prisidėjo prie stabilumo – leido Amerikai mažiau veikti vienašališkai ir sulaikė kitas tautas nuo neapgalvotų veiksmų. Bet pasaulis pasikeitė, ši architektūra irgi turi keistis. Šių institucijų tobulinimas, kad jos atitiktų šios dienos realijas, yra vienas iš esminių Amerikos lyderystės uždavinių.

Žinoma, skeptikai dažnai nuvertina daugiašalių veiksmų efektyvumą. Jiems veikimas per tarptautines institucijas ar pagarba tarptautinei teisei yra silpnumo požymis. Aš manau, kad jie klysta. Leiskite man pateikti tik du pavyzdžius, kodėl.

Dabartiniai Rusijos veiksmai Ukrainoje primena Sovietų tankų Rytų Europoje laikus. Pasaulio institutų ir nuomonės mobilizavimas tapo atsaku į rusiškąją propagandą, Rusijos karius prie sienos ir ginkluotus sukilėlius.

Panašiai Irano branduolinė programa nuosekliai plėtojosi metų metus. Mes pasiliekame teisę panaudoti bet kokias priemones, kad Teheranas negautų atominio ginklo. Tačiau pirmą kartą per dešimtmetį mes turime labai realią galimybę pasiekti proveržį susitariant, ir tai bus efektyviau ir patvariau negu tai, ką būtų galima pasiekti naudojant jėgą.

Tai Amerikos lyderystė. Tai Amerikos stiprybė. Kiekvienu atveju mes sukūrėme koalicijas, kad sureaguotume į konkretų iššūkį. Dabar, siekdami sustiprinti institucijas, kurios gali numatyti ir užkirsti kelią iššūkių plitimui, mes turime padaryti daugiau. Pavyzdžiui, NATO yra stipriausias aljansas pasaulyje per visą istoriją. Šiandien mes dirbame su NATO sąjungininkais, kad galėtume įvykdyti naujas misijas – Europoje, kur mūsų Rytų sąjungininkai turi būti užtikrinti, kad jie ne vieni; taip pat už Europos ribų, kur mūsų NATO sąjungininkai privalo panaudoti visą savo svorį kovojant su terorizmu, sprendžiant žlugusių valstybių problemą ir treniruojant partnerių tinklą. Panašiai JT yra platforma, padedanti išlaikyti taiką konfliktų draskomose šalyse.

Ne visos tarptautinės normos yra tiesiogiai susijusios su ginkluotu konfliktu. Kibernetinių išpuolių akivaizdoje mes stengiamės suformuoti ir įgyvendinti taisykles, kurios turėtų padėti užtikrinti mūsų piliečių ir tinklų saugumą. Azijos ir Ramiojo vandenyno regione mes remiame Pietryčių Azijos tautų siekį sukurti santykių su Kinija Pietų Kinijos jūroje kodeksą ir spręsti visus teritorinius ir jūrinius ginčus tarptautinės teisės pagrindu.

Amerikos įtaka visada stipresnė, kai mes rodome pavyzdį. Mes negalime nesilaikyti taisyklių, kurios taikomos visiems kitiems. Tai ne lyderystė, tai atsitraukimas. Tai nėra jėga, tai silpnumas. Aš visa savo esybe tikiu Amerikos išskirtinumu. Bet išskirtinius mus daro ne gebėjimas nepaisyti tarptautinių normų ir teisinės valstybės principų, o mūsų noras įtvirtinti juos savo veiksmais.

Tai veda mane prie ketvirtojo, paskutinio Amerikos lyderystės elemento: mūsų noro veikti žmogaus orumo vardu. Amerikos parama demokratijai ir žmogaus teisėms – tai ne idealizmas, tai nacionalinio saugumo klausimas. Demokratiniai režimai yra mūsų artimiausi draugai ir jie daug mažiau linkę kariauti. Laisvos ir atviros ekonomikos funkcionuoja geriau ir tampa rinkomis mūsų prekėms. Pagarba žmogaus teisėms yra nestabilumo ir nuoskaudų, kurios kursto smurtą ir terorą, priešnuodis.

Naujasis amžius nepadarė galo tironijai. Visais šiais atvejais mes neturėtume tikėtis pokyčių per naktį. Štai kodėl mes formuojame aljansus ne tik su vyriausybėmis, bet ir su paprastais žmonėmis. Užsienio pagalba yra neatsiejama nuo mūsų nacionalinio saugumo. Ji dalis to, kas daro mus stiprius.

Galiausiai, globali lyderystė verčia mus matyti pasaulį tokį, koks jis yra, su visais jo pavojais ir neapibrėžtumais. Bet kartu Amerikos lyderystė reikalauja iš mūsų matyti pasaulį tokį, koks jis turėtų būti. O jis turėtų tapti vieta, kur svarbus yra kiekvieno individo siekis, kur viešpatauja viltis, o ne baimė, kur mūsų steigėjų surašytų dokumentų tiesos gali pakreipti istorijos sroves teisingumo linkme.

Mes išgyvenome ilgą karo laikotarpį. Mes susidūrėme su išbandymais, kurių nesitikėjome, ir ginčais dėl to, ką daryti toliau. Bet amerikiečių charakteryje yra kažkas tokio, kas visada triumfuos. Ir tegul Dievas laimina Jungtines Amerikos Valstijas.

Šaltinis: huffingtonpost.com