Rusijos grėsmės pagrindu suskaldyta visuomenė – nauda Rusijai

Lietuvoje šiandien egzistuoja aiškiai apibrėžtos ir priešiškos viena kitai gyventojų stovyklos. Žinoma ne be valdžios įsikišimo, kuri sąmoningai ir suformavo šią priešpriešą, pasinaudodama dar senovėje atrastu efektyviu mechanizmu – „skaldyk ir valdyk“.

Pagrindinės dvi stovyklos Lietuvoje, jaučiančios viena kitai aiškų ir nedviprasmišką priešiškumą yra prorusiška ir antirusiška, susiformavusios Ukrainos konflikto metu.

Tiesą sakant, antirusiška Lietuvoje buvo visą laiką – jos buvimą pastoviai kurstė konservatorių partijos viršūnėlė vis pasakodama apie Rusijos grėsmę. Apie visokias minkštąsias galias ir kietas okupacijas. Ir vis be ypatingo poveikio. Ir visą laiką viena, niekieno nepalaikoma.

Kol neatėjo laikas Lietuvai pirmininkauti ES. Ir kol TS-LKD anksčiau palaikoma kandidatė, o tuomet jau prezidentė, nesužlugdė rytų partnerystės programos planų, į kuriuos įėjo ir Ukrainos asociacijos sutarties su ES pasirašymas.

Štai tada antirusiškos koalicijos Lietuvoje sukūrimas pajudėjo visais lygmenimis. Net valstybės, įskaitant ir prezidentūrą. Prie ko iškart prisijungė ir visos didžiosios MIP – televizija, bei visi laikraščiai ir internetiniai portalai. Prasidėjo elementarus informacinis karas prieš savo pačių piliečius, nes daugiau su kažkuo kariaut Lietuvos valdžia neturėjo nei galių, nei žinių, nei kažkokių resursų.

Suprantama, iškart susikūrė ir antivyriausybinė, ginanti savo įsitikinimus piliečių koalicija, kurią didžiosios MIP kartu su valdžios atstovais iškart įvardijo, kaip „prorusišką penktąją koloną“, „koloradais“, „vatnikais“ ir t.t.

Čia reikia turėti omenyje, kad valdžia kariauja ne prieš kažkokį išorės priešą, o prieš savo šalies piliečius, mokančius mokesčius ir išlaikančius tą pačią valdžią. Nors valdantieji aiškina, esą jie kariauja informacinį karą su Rusija, tačiau etiketes klijuoja savo šalies žmonėms. Įstatymą leidžiantį kontroliuoti internetą ir net be teismo jį atjungti, priėmė irgi prieš savo žmones.

O štai neseniai VRM vadovas S. Skvernelis pateikė įstatymo projektą, skirtą kontroliuoti jau net ir asmeninius žmonių telefonus, pasiklausant jų pokalbių ir kuriant asmeninį telefoną turinčių žmonių duomenų bazę.

Dar galima priminti, jog buvo uždrausta tam tikrų TV kanalų (TV 1 Baltija, RTR Planeta) retransliacija, kaip esą priešiška Lietuvai, nors pastaruoju atveju (RTR planeta) ten apie Lietuvą nebuvo kalbama visiškai nieko – tik apie Ukrainą. Ir papildomai, – prieš kelias dienas Seimo Švietimo ir mokslo komitetas pritarė D. Grybauskaitės inicijuotoms pataisoms dėl kovos su priešiška propaganda.

Kitaip tariant, mes patys (prezidentė Grybauskaitė) inicijuojame kovos su „priešiška“ propaganda įstatymą, ir čia pat patys nustatome kuri propaganda yra priešiška, o kuri ne. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. O kurgi tada žodžio laisvė? Ir kurgi draudimas cenzūruoti laisvą žiniasklaidą?

Ir viskas vardan mūsų pačių saugumo, ir viskas prieš mus pačius. Ir viskas todėl, kad sužlugdžius vieną politinį projektą (Rytų partnerystės programą ir Ukrainos ES asociacijos sutarties pasirašymą) reikėjo pasirodyt kitoje srityje, kaip antirusiškos politikos lyderiais. Kadangi piliečių dalis tokios politikos nepalaikė – teko imtis priemonių ir prieš savo pačių žmones. Įvardinant šią politiką vėl – „vardan Lietuvos gerovės“, kuri Lietuvai neatnešė (ir neatneš ateityje) jokios naudos anei gerovės. Nei moralinės, nei materialios. Pralaimėjome visose srityse, pradedant ekonomika ir baigiant visuomenine-socialine. Maža to, užsikrovėme šauktinių kariuomenės naštą, nors net vaikui aišku, jog jokia šauktinių kariuomenė nė dviejų dienų neatsilaikys prieš jokią Rusijos kariuomenę, jei ta kartais užsimanytų užpulti.

Bet, kas pikčiausia, jog ana net nemano pulti. Tą pastoviai tvirtina patys NATO vadai, kurių pasisakymus šia tema mūsų vyriausybės ereliai demonstratyviai ignoruoja ir toliau per sau lojalias MIP bei visuomeninę Lietuvos TV (išlaikomą iš mūsų su jumis pinigų) pučia apie Rusijos grėsmę.

Ir šioje vietoje blogiausia kas?

Ogi tai, kad dalis Lietuvos piliečių šio informacinio karo prieš visuomenę pradžioje įstojo į jį tik matydami lietuviškųjų MIP propagandos neatitikimus su realybe, norėdami tą melą paneigti savais argumentais ar sava įvykių versija, kitaip tariant, norėdami priešpastatyti akivaizdžiam tikrovės neatitikimui savo matomos tikrovės vaizdą. Ir šiuo atveju valdžios akyse jie jau tapo Rusijos parankiniais, kadangi atsisakė palaikyti oficialią valdžios poziciją palaikančių MIP įvykių Ukrainoje versiją.

Tokią versiją, kad nuo pat pradžių viskuo kalta Rusija ir tik Rusija, kad Maidanas buvo liaudies išsivaduojamoji kova, kad JAV nesumokėjo jokių 5 milijardų už to Maidano parengimą, o Viktorijos Nuland pasisakymo tai pripažįstant nė būti nebuvo.

Tokią versiją, kad nors Maidano revoliucija buvo ukrainiečių tautos revoliucija, o į valdžią atėjo ne finansavę tą revoliuciją oligarchai, bet demokratiškai tos liaudies išrinkti atstovai su „šokolado ne karaliumi“, „ne oligarchu“ prezidentu Porošenko priešaky.

Kurie tuojau pat puolė kurti ukrainiečių tautos gerovę pačių pirmu žingsniu uždrausdami rusų kalbą Ukrainos teritorijoje, tuo visiškai nesukiršindami Donbaso ir Luhansko sričių gyventojų – rusų. Kurie į tai atsakydami nepaskelbė jokių separatistinių respublikų.

Viskas buvo visiškai kitaip, o jei kas mano dar kitaip – tie yra Lietuvos priešai ir Vladimiro Putino padlaižiai. Pašluostės ir vatnykai, kuriems ne vieta Lietuvoje. Kurių vieta Rusijoje arba bet kur kitur, tačiau ne Lietuvoje. Ir žmonės bėga.. net raginti nereikia. O tie, kurie liko – išsikasė apkasus, susigalvojo slapyvardžius ir užėmė poziciją ar opoziciją.

Valdžios antirusiška propaganda duoda savo vaisius, ir šiandien jau iš tiesų tie, anksčiau buvo neutralūs piliečiai, deklaruoja rusų išpažįstamas vertybes, rusų pateikiamą istorijos versiją, o kartais net dalijasi atvirai propagandiniais rusų straipsniais, jog Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais palaikė nacistinę Vokietiją.

Ir piliečių negalima dėl to kaltinti. Šiandien juos užvijo į kampą oficiali valdžios politika ir žmonės prieš ją protestuodami griebiasi jiems prieinamų priemonių, t. y. alternatyvios informacijos sklaidos, kuri taipogi su objektyvia tiesa dažnai teturi mažai ką bendro. Dažnai, bet ne visada. Bet čia ne jų kaltė, – jie buvo priversti gintis, ginti savo požiūrį ir tai kuo tiki.

Ir čia kyla klausimas. Labai rimtas. Jei jau dalis mūsų piliečių, nebeatskirdami situacijos, menkai susigaudydami vardan ko jie veikia, ir kas yra kas, kad tik būtų prieš nekenčiamą valdžią, ima veikti Rusijos naudai (tą reikia pripažint) – tai gal būtent to ir siekė mūsų valdžia, vykdydama šį reiškinį inicijavusią politiką? Visus 20 ir daugiau metų?

Gal ji visą laiką ir dirbo Rusijai, nors viešai visą laiką buvo lyg ir prieš? Nes, kokias sritis bepaimtume, viskas, kas šiandien vyksta Lietuvoje ir ypač, ką vykdo valdžia, yra naudinga Rusijai. 

Energetikos sritis

Ignalinos AE uždarymas su visais ten vykstančiais korupciniais procesais, projektais ir lėšų dingimais bei elektros pabrangimas naudingas tik Rusijai ir su ja susijusioms struktūroms.

Suskystintų dujų terminalas „Nepriklausomybė“ (kaip pasityčiojimas), kurio pateikiamos produkcijos kainos darosi nebeįkandamos naudotojams, o išlaikymo nuoma 500 000 LT į dieną tiesiog kosminė neabejotinai naudinga Rusijai.

Visokių pirmo, antro, ES energetikos paketų įdiegimai, skubant tą padaryti pirmiesiems Europoje – pakelia dujų kainas – neabejotinai naudinga Rusijai.

Socialinė ir ekonominė sritys

Lietuvoje mažėja darbo vietų ir daugėja žmonių, kurie išvažiuoja dirbti į užsienį. Siaurinamos socialinės garantijos, uždaromos mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės, poliklinikos ir t. t. Visuomenė sensta, mažėja pasitikėjimas savo ateitimi Lietuvoje, niekas nenori investuoti į savo ateitį tokioje šalyje. Nepasitikima viskuo, kas iš valdžios, – tai naudinga Rusijai.

Šeimos – tradicijų sritis

Lietuviai kaip visuomenė turi savas, per amžius susiformavusias tradicijas, kokia turi būti šeima ie kokią vietą joje užima visi nariai, kokia turi būti visuomenė ir kaip joje turi elgtis kiekvienas jos narys, kokia tėvų pareiga ir teisė.

Ir štai visas šias tradicijas grubiai, jėga, griauna iš Vakarų atėję įsakymai (ES direktyvos) apie homoseksualų (kaip esą kažkokios atskiros žmonių rūšies) teises, kurių iš esmės niekas iš jų atimti nė nesiruošė bendrų žmogiškųjų teisių.

Seime kas metai bandoma vis kažkaip pakeisti su šeimos apibrėžimu ir vaikų auklėjimu bei tėvų atsakomybe už vaikus, susijusius įstatymus. 

Visa tai naudinga Rusijai, nes joje homoseksualų teisės prilyginamos visos visuomenės narių teisėms nedarant jiems jokių išskirtinių nuolaidų ir uždraudžiant jų paradus bei propagandą kaip kenksmingus visuomenei. 

Iš esmės Rusija šioje vietoje elgiasi atitinkamai kaip artimesnė mūsų visuomenės tradicijoms, tuo tarpu Lietuvos valdžia daro priešingai. Ir todėl dalis mūsų visuomenės šioje vietoje palaiko Rusiją, nes tai atitinka jos pačios požiūrį šiais klausimais. Tai vėlgi naudinga Rusijai.

Dar galima būtų šį sąrašą tęsti, parašant apie lietuvių girtuokliavimą, savižudybes, gimstamumą ir t. t.

Atrodytų, kalti Vakarai, betgi į ten bėga mūsų tautiečiai, kas rodo, jog ten, lyginant su Lietuva kur kas geriau. Blogai iš tiesų TIK Lietuvoje, kur vadovauja mūsų išrinktieji. Kyla toks įtarimas, kad nuo senų laikų išlikę visi komunistų partijos aukščiausi funkcionieriai, kuriuos dėl jų anksčiau pridarytų nuodėmių šiandien Rusija gali tampyti už virvučių kaip įmanydama. Ir tampo. Ir nors iš šono atrodo, kad jie visiškai antirusiški, iš tikro jie pučia į Rusijos bures.

Juk atrodytų keista – jei tie mūsų išrinktieji valdžios veikėjai Rusijos būtų laikomi tikrai priešiškais jos politikai, neabejotina, kad ji turi daug juos kompromituojančios medžiagos dar iš tarnybos KGB ar TSKP laikų. Tačiau kažkodėl nepateikia ničnieko! Absoliučiai.

Vadinasi, žino, jog visa ta veikla (mūsų išrinktųjų) Rusijai tiesiog naudinga tolimoje perspektyvoje, o tai, kad dabar kažkas parėkauja rusai puola, – na kam tas įdomu, juk „šuo loja – karavanas eina“. Ypač, kai tai didina jai prijaučiančiųjų skaičių.

Per įvykius Ukrainoje, kurie iš esmės mūsų tiesiogiai net neliečia, mes griauname savo pačių gyvenimą savo rankomis ir savo pačių šalyje, atimdami net galimybę turėti kažkokią šviesesnę perspektyvą ateityje.

Be jokio tiesioginio Rusijos ar dar kieno įsikišimo. Be jokių rusų tankų ar žaliųjų žmogeliukų. Tik su savo išrinktųjų ir nežinia kam (aišku kam) dirbančių politikų pagalba.

Kai mūsų interesas turėtų būti Lietuva, o su ja ir mūsų pačių interesai – mes iš tiesų, žaisdami valdančiųjų mums primestą žaidimą-karą – „savi prieš savus, lietuviai prieš lietuvius“, griauname savo, savo vaikų ir savo šalies ateitį.

Ir čia įdomiausia, jog visai nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje mes esame – „prorusiškoje“ ar „provakarietiškoje“ – šiame, vidinės visuomenės kovos etape, mes visi dirbame Rusijai, nes ji vienintelė laimi iš šios mūsų tarpusavio kovos. 

Vakarai čia pralaimi visais frontais, o su jais Lietuva ir mes visi.

Nereikia kaltinti nei Rusijos, nei Vakarų, nei Europos tame, kad minėti geopolitiniai vienetai veikia savo pačių interesų naudai – tai natūralu, kaip ir tai, jog visada laimi stipresnis ir protingesnis.

Stipresni mes nebūsime, tačiau galime išmokti numatyti savo tolimesnius žingsnius, savo ateitį, galimus numatomo priešininko žingsnius. Ir išmokti pasiruošti galimoms pasekmėms. Be pykčių ir emocijų. Be etikečių klijavimo. Be garsaus šaukimo ir priešų paieškų.

Šaltinis: sarmatas.lt