Siaubiamiškio pasaka Nr.3

„Centija, valdoma kolaborantų. Kreipimasis į pasakorių Vytautą Landsbergį Sausio 13-ąją“.

2021 metų sausio 13 diena

Kadras iš filmo

Maniau, kad šiandien nieko nerašysiu. Nyku. Koktu. Tačiau...

Atsiverčiau 2006 m. išleistą Antano Šimkūno knygutę „Sausio 13-oji“ ir nuotraukoje pamačiau mūsų televizijos ir radijo darbuotojų, budėjusių prie okupantų užgrobto Lietuvos televizijos ir radijo pastato, plakatą. Iš šio pastato gyventi mus mokė „Kaspervizija“, taip vadinta pagal šios televizijos veidą – pulkininką E. Kasperavičių, kasdien mums skaičiusį tikras žinias. Kaip šiandien LRT mums skaito vėl tikras žinias. Plakate (žr. nuotrauką) surašyti tie, kurie tarnavo krauju susitepusiems okupantams šių užgrobtoje televizijoje: pulk. Kasperavičius, pulk. Juknevičius, G. Steigvila, K. Jauseičikas, Z. Titrienė, V. Stančikas, P. Užkalnis, V. Isajeva, P. Gurklis, E. Perov, A. Suchatov, A. Mickevič, K. Šilgalis, F. Butienė, S. Gilis, L. Bezručenko.

Didysis pasakoriau Vytautai Landsbergi, kovotojau už tiesą Sausio 13-osios byloje, kodėl šioje byloje įtariamuoju tapo iš Lietuvos pabėgęs ir paeiškomas pulkininkas Edmundas Kasperavičius, bet įtariamuoju netapo šios „Kaspervizijos“ vadovas Gintautas Steigvila? Juk jį į šias pareigas paskyrė Mykolo Burokevičiaus vadovaujamos prokremliškos LKP/TSKP laikinasis Centro Komitetas, o „Kaspervizijos“ veikla ir Jums žinoma.

Gal norėtumėte, pasakoriau, tai paaiškinti akistatoje su pranešėja Egle Bučelytei, kuri iki paskutinės sekundės mums pranešinėjo apie užgrobiamą mūsų televizijos ir radijo pastatą, ir su Zina Sesickiene, kuri tą tragišką naktį budėjo prie televizijos pulto ir taip pat nesitraukė? Buvo nėščia, bet nesitraukė. Ačiū Dievui, po viso to ji sėkmingai pagimdė dukrytę. Viktorija ją pavadino.

O Jūs, didysis pasakoriau, buvote sumanęs prieš pat šiuos įvykius pasprukti į Lenkiją. Ir lėktuvas tam jau buvo paruoštas. Ačiū Dievui, bent manęs paklausėte nuomonės dėl šio savo pabėgimo.

Didysis pasakoriau, ar pastebėjote, kad Lietuvai valstybės vadovu Jūsų primesta Dalia Grybauskaitė, LRT eteryje prisipažinusi, kad savo „mažuosius karus“ Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje kariavo iki 1990 m. pabaigos, iki šiol tebėra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis? Būtent dėl to Rusijos užsienio reikalų ministerija atsisakė atskleisti informaciją apie Dalią Grybauskaitę dėl jos darbo 1991 metais TSRS ambasadoje Vašingtone (žr. nuotraukas)? Už pasilikimą kitoje barikadų pusėje po LKP atsiskyrimo nuo TSKP 1989 m. gruodyje ji buvo paaukštinta pareigose ir gavo 30% darbo užmokesčio priedą (žr. nuotrauką).

Ar nepamiršote, Siaubiamiškio pasakoriau, kad Vilniaus aukštoji partinė mokykla priklausė TSKP CK ir jos veiklą finansavo Kremlius? Ruošiantis kruvinam perversmui Lietuvoje formaliu M. Burokevičiaus prašymu 1990 m. kovo 25 d. šią partinę mokyklą užėmė TSRS vidaus kariuomenė. Čia, viename perversmo štabų, buvo įkurtas „Tarybų Lietuvos“ radijas, transliavęs mums vienpusišką informaciją iš Tarybinės armijos radijo įrangos lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Ten trimis kalbomis buvo leidžiamas ir „Tarybų Lietuvos“ laikraštis, kurį okupantai spausdinto iš mūsų atimtoje spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje.

Taip, pasakoriau Vytautai Landsbergi, toje pačioje spaustuvėje, kurią užgrobiant ne tik Zigmas Vaišvila, bet 25 Lietuvos žmonės buvo sumušti ir pripažinti nukentėjusiaisias Sausio 13-osios byloje. Maironio gatvės įvykių, Vilniaus aukštosios partinės mokyklos įvykių, viso 9 epizodų įvykių tyrimą Sausio 13-osios byloje Lietuvos Generalinė prokuratūra nutraukė be motyvų 2014 m. lapkričio 3 d., t.y. po to, kai ne be Jūsų, Siaubiamiškio pasakoriau, pagalbos Dalia Grybauskaitė buvo palaiminta antrajai Respublikos Prezidento kadencijai. Vilniaus apygardos teismo nutartimi teisėjas Stasys Lemežis tokios valstybe dar vadinamos Lietuvos vardu Zigmui Vaišvilai paaiškino, kad mes, 25 nukentėjusieji, patys buvome kalti – nepaklusome TSRS vidaus kariuomenės, nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje „vykdžiusios teisėsaugos funkcijas“, nurodymams. O guminės lazdos (beje, ir naudotos automatų buožės), anot Stasio Lemežio, pasirodo buvusios nekaltos priemonės, kurios pačios savaime mus sužaloti negalėjo.

Taip, teisėjau Stasy Lemeži, pačios šios lazdos mus sužaloti negalėjo, jomis darbavosi konkretūs ir byloje nustatyti, tačiau iki šiol nenuteisti TSRS „teisėsaugininkai“. Teisėjas nepastebėjo ir pasakoriaus V. Landsbergio vadovaujamo LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo išduotų įgaliojimų Z. Vaišvilos vadovaujamai šios Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijai organizuoti beginklę mūsų valstybei svarbių objektų apsaugą. Šie sumuštieji Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo Lietuvos šiuos įgaliojimus. Teisėjui St. Lemežiui tai - ne argumentas. Ne argumentas ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimu byloje Burokevičius, Jarmalavičius, Kuolelis ir kt. prieš Lietuvą nustatė, kad po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje galiojo ne TSRS, bet Lietuvos Respublikos įstatymai, kad TSRS vykdė agresiją prieš Lietuvą. Ne argumentas ir tai, kad 1991 m. sausio 10 d. TSRS Prezidento Michailo Gorbačiovo ultimatume Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai pareikalauta Lietuvoje atstatyti TSRS ir LTSR Konstitucijų galiojimą. Tuo TSRS Prezidentas neapdairiai pats pripažino, kad po 1990 m. kovo 11 dienos teisiškai TSRS pati nebegalėjo pakeisti padėties Lietuvoje.

Tam, kad mus nebevaldytų visokie kolaborantai ir jų palikuonys, siūlau mieliems skaitytojams, šiemet valdžios neprileistiems prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, vadinamo Seimu, prieš naktį LRT mediatekoje pažiūrėti 1964 metais režisieriaus Raimondo Vabalo filmą „Marš, marš, tra-ta-ta“, ekscentrikos ir bufonados kupiną tragikomediją, satyrinį pamfletą, pliekiantį bet kokį šovinizmą, smulkių politikierių trumparegiškumą ir išorinę agresiją (scenarijaus autoriai: Grigorijus Kanovičius, Ilja Rud-Gercovskis ir Raimondas Vabalas, operatorius Donatas Pečiūra). Butaforinės „valstybės“ Centija valdovė, grėsmingais pistoleto šūviais iš Prezidento rūmų balkono nutildžiusi bet kokią kitą minioje reikštą nuomonę, t.y. ne valdžios skelbiamą nuomonę, vis tik pralaimėjo tautai. Ir vienintelis Centijos tankas nepadėjo.

Gražaus ir ramaus turiningo Jums vakaro. Pažiūrėkime ir pabuskime iš šios šiurpios Siaubiamiškio pasakos Nr.3.