Socialdemokratų partijos ir Tėvynės sąjungos (konservatorių) politika. Ar skiriasi?

Kitados buvęs socialdemokratų vadovas prof. A. Sakalas komunistų partijos įpėdinę LDDP ir konservatorių partiją vadino broliais dvyniais. Matyt, taip lygino tik dėl to, kad abi partijos, žodžiais pabrėždamos nesutaikomą priešiškumą, savo veiksmais užtikrindavo absoliučią veiksmų vienybę oligarchinio kapitalo naudai. Ypač tai galima pažymėti apie buvusią Demokratinę darbo partiją, dabar besivadinančią LSDP. Profesorius A. Sakalas neseniai publikuotame savo straipsnyje padarė išvadą, kad LSDP ir TS-KDP koalicija negalima. Galima suabejoti. Verta pažvelgti į abiejų partijų praktinius veiksmus.

Mokesčių politika

Visokiais būdais iškoneveikta vadinamoji naktinė mokesčių reforma neabejotinai naudinga stambiajam kapitalui, iš esmės nekeičiama ir esant dabartinei valdančiajai koalicijai, vadovaujamai Socialdemokratų partijos. Atvirkščiai, užuot grąžinus į buvusį lygį pelno mokesčio tarifą, kas būtų būdinga socialdemokratams, kad būtų užkamšytos konservatorių ir liberalų padarytos mokesčių lengvatos atskiroms kapitalo grupėms, penkiais procentiniais punktais sumažinamas dividendų apmokestinimas. Kartu niekaip nerandama finansavimo šaltinio nusavintoms pensijoms grąžinti. Mąstoma apie naujų mokesčių įvedimą, apie monopolinių energetikos objektų pardavimą, apie energetinių paslaugų branginimą. Galų gale priimamas politinis sprendimas padidinti alkoholio akcizų dydžius, nors ir dabar šie akcizų mokesčiai nesurenkami. Lakmuso popierėliu tampa Mažųjų bendrijų įstatymo mokestinės lengvatos, sudarančios galimybę ir milijardinių apyvartų finansiniams dariniams išvengti atitinkamų socialinio draudimo mokesčių. Socialdemokratų partijos viršūnė šiuo klausimu nematė reikalo nieko keisti. Ryškiai matyti, kad konservatorių pradėta mokesčių politika, naudinga tik stambiajam kapitalui, toliau sėkmingai tęsiama. Suprantama, progresinių mokesčių idėja paslepiama giliame stalčiuje.

Darbo apmokėjimo politika

Darbo apmokėjimas Lietuvoje – vienas mažiausių Europos sąjungoje. Minimali mėnesinė alga taip pat. Dabartinės valdančiosios daugumos nuopelnas pakelti MMA iki 1000 Lt buvo absoliučiai būtinas. Tą patį būtų padariusi bet kuri išrinkta valdžia. Tačiau ir siūlymas MMA pakelti iki 1500 Lt yra visiškai logiškas. Nebūtina išvardinti visas Lietuvos ūkio sritis, kur kainos yra europinės, o darbo apmokėjimas skiriasi kelis kartus ne Lietuvos dirbančiųjų naudai. Deja, kol kas nulemia darbdavių godumas ir kolektyvinio dirbančių asmenų pasipriešinimo stoka. Todėl, norint bent kiek taisyti padėtį, nelieka nieko kito, kaip valdžiai valine tvarka kelti MMA ir biudžetinio darbo apmokėjimo kartelę. Verslas turės prie to prisitaikyti. Bet tiek konservatoriai, tiek Socialdemokratų partijos premjeras, kitados pareiškęs, kad jis yra už laisvosios rinkos ekonomiką, nemato reikalo to daryti. Na, galbūt jei ir kelti, tai tik simboliškai. Tam pritaria ir prezidentė, atlyginimų kėlimą susiedama su euro įvedimu. Bet tai absoliuti netiesa. Euro įvedimui tokiu dydžiu padidėję atlyginimai nekeltų jokios grėsmės. Mastrichto kriterijai infliacijos lygiu tikrai nebūtų viršyti. Kaip matome, tiek konservatoriai, tiek Socialdemokratų partija čia visiškai sutaria.

Energetikos politika

Nors Lietuvos žmonės referendume aiškiai pasisakė prieš atominę energetiką, Lietuvoje Socialdemokratų partijos premjeras veda derybas su Japonijos atomininkais, bando gaivinti susitarimus su Estija ir Latvija ir neatsisako minties statyti atominę jėgainę prieš Lietuvos žmonių valią. Visiškai pritariant konservatoriams.

Elektros energetikos srityje taip pat nieko naujo. Viskas tęsiama taip, kaip nubrėžė konservatoriai. Vadinamojoje elektros rinkoje tarpsta tarpininkai, kurie nei energiją gamina, nei ją perduoda, bet puikiai gyvena vartotojų sąskaita. Būsimo dujų terminalo pajėgumai dalinami privatiems subjektams, jiems suteikiant dujų tiekimo licencijas taip, kad bus galima nenustebti, jeigu, pradėjus veikti terminalui, dujų kainos vartotojams pigs tik simboliškai.

Socialinė politika

Vienas jautriausių visiems Lietuvos žmonėms klausimų yra pensijų klausimas. Visi mes kada nors būsime pensininkais. Na, gal ir ne visi to sulauks, tačiau tikėtis verta. Ką daro šiuo ypač jautriu klausimu Socialdemokratų partijos valdžia? Ogi tęsia konservatorių nubrėžtą liniją. Tęsia privačių pensijų fondų maitinimą prasiskolinusio biudžeto lėšomis. Kartu remia privačius bankus mokesčių mokėtojų pinigais, iš bankų skolindamasi ir mokėdama jiems palūkanas. Apgaunami ir būsimi pensininkai. Jiems aiškiai nesakoma, kad dalyvaujantiesiems antros pakopos pensijų fonduose bus gerokai sumažinamos Sodros mokamos pensijos.

Žemės nuosavybės klausimai

Žemės klausimai Lietuvoje visada buvo aktualūs. Ne veltui konservatorių valdžia žemę pavertė preke, kurią buvo galima kilnoti kur nori. Tačiau žemė niekada nebuvo ir nebus preke su visomis visuotinai pripažintomis prekei būdingomis savybėmis, nors ją rinkos sąlygomis galima pirkti ir parduoti. Nors visus prekėmis pripažintus darinius galima pagaminti, žemės dar niekas, išskyrus dangiškas jėgas, nepagamino. Teritorijų, žemės nuosavybės klausimai yra valstybių egzistencijos klausimai. Dėl šių klausimų sprendimo vyko patys žiauriausi žmonijos konfliktai, pasiglemžę milijonų žmonių gyvybes. Pastaruoju metu visu aštrumu šis klausimas iškilo ir Lietuvoje. Valdžios ir ją palaikančio elito nenoras rengti referendumą, nors didžiulėmis pastangomis yra surinkta daugiau nei trys šimtai tūkstančių parašų, dar labiau padidina valdžios atotrūkį nuo eilinių Lietuvos žmonių. Konservatoriai kartu su Socialdemokratų partijos premjeru užima tą pačią poziciją. Jų nuomone, referendumo iniciatoriai tik klaidina Lietuvos žmones.

Prezidento rinkimai

Galima įtarti, kad tarp esamų valdžios viršūnių sutarta ir valdžia jau pasidalinta. Socialdemokratų partija nekelia savo populiariausių politikų. Premjeras, kuris galėtų mesti pirštinę dabartinei prezidentei, neria į krūmus. Jį tenkina dabartinė premjero pozicija. Keliamas kandidatas Z. Balčytis, kuris, suprasdamas, kad nugalėti rinkimuose dabartinę prezidentę šansų nėra, dalyvauja ir Europos Parlamento rinkimuose pirmu Socialdemokratų partijos sąrašo numeriu. Kur kas rimtesnį iššūkį negu Z. Balčytis galintis dabartinei prezidentei mesti V. P. Andriukaitis Socialdemokratų partijos nekeliamas. Tai reiškia, kad Socialdemokratų partijos viršūnes tenkina dabartinė esamos valdžios padėtis. Tai absoliučiai atitinka ir konservatorių norus, nes jie pareiškė remią dabartinės prezidentės kandidatūrą.

Ir tai toli gražu ne visi klausimai, kuriais puikiai sutaria Socialdemokratų partija ir konservatoriai.

Vien iš paminėtų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad tiek Socialdemokratų partija, tiek konservatoriai vykdo tą pačią stambiajam kapitalui naudingą politiką, kuriai pritaria ir prezidentė. Politiką, kuri skurdina daugumą Lietuvos žmonių. Dalis tų žmonių, kurie, tėvynėje nerasdami darbą atitinkančio atlyginimo, socialinio ir ne tik socialinio teisingumo, nematydami perspektyvos, renkasi emigrantų dalią. Ir dėl šios padėties didelė kaltės dalis tenka Socialdemokratų partijai, kurioje įsivyravo buvusios LDDP įtaka visais svarbiausiais klausimais. Socialdemokratijos beveik neliko. Nežinau, ką dabar apie tai turėtų pasakyti socialdemokratų vardu besivadinančios partijos garbės pirmininkas prof. A. Sakalas.