Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
„niekas netrokšta būti fluxus šventuoju šiandien tenorime šlovės kam rūpi teorija tenorime pelningos žiniasklaidos surenkite spaudos konferenciją ir mes visi ten dalyvausime ir papasakosime kaip viską darėme kaip be mūsų mačiūnas būtų žlugęs kaip yoko dėka jis išmoko vaikščioti kam rūpi mačiūnas verčiau perrašykime istoriją jeigu raktas į šlovę yra mačiūnas kam gi sakyti spaudai kad mes jam pavydėjome kam gi sakyti spaudai kad mūsų ego tokie pat dideli kaip ir mūsų užpakaliai verčiau pasakykime spaudai kad mes jį supratome verčiau pasakykime spaudai kad mes viską padarėme“
(Fluxus dalyvio Beno Vautier laiškas po Jurgio Mačiūno mirties – iš knygos „ Mr. Fluxus. Kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931-1978) portretas “, p. 319 .)
Įdomu, ką atsakytų tikrai sąžiningam prancūzų menininkui visai kitokio mąstymo lietuvis Jonas Mekas? O gal jau savitai atsakė, sugebėjęs paskelbti visam pasauliui, kad Jurgis Mačiūnas yra „lietuvių kilmės amerikietis galerininkas ir redaktorius bei Jono Meko draugas“.
Tai bent! Turbūt tai pati originaliausia charasterika genialiam pasaulinio fluxus judėjimo pradininkui Jurgiui Mačiūnui (1931-1978).
Tačiau J. Mekas tuo neapsiriboja.
Didybės kaina yra neišmatuojama.
Šį labai atvirą laišką J. Mekui paskatino parašyti 2007 m. gruodžio 6 d. paskelbtas „Atviras Jono Meko laiškas draugams, priešams, menininkams ir ekspertams“ (skaityti ČIA). Nes perskaičiau jį tik 2013 m. vasarą ir buvau gerokai nustebinta. Nesakysiu niekšybės.
Įdomu sugretinti J. Mačiūno biografijos aplinkybes ir J. Meko teiginius, kurie kelia begalinę nuostabą ir įmanomi tik po J. Mačiūno mirties.
Galima spėlioti, ar J. Meko patekėjusios žvaigždės didybė, kuri verta Nobelio premijos, kaip visiškai rimtai 2012 m. pareiškė Vytautas V. Landsbergis, nebuvo aktyvinta „Vilniaus studentų“ apsilankymo Niujorke pas J. Meką 1990-aisiais. Po kurio prasidėjo Vytauto V. Landsbergio ir kitų „Meko studentų“ demaršai dėl Kino centro Užupyje steigimo, kurie netikėtai pasibaigė 2007-aisiais prie Seimo rūmų įsteigus Jono Meko vizualiųjų menų centrą su 5 mln. JAV dol.
vertės J. Mačiūno fluxus kolekcija, nupirkta iš J. Meko. Tiesa, pirkimą ir steigimą lyg ir netikėtai 2007 m. ėmėsi globoti Vilniaus meras Artūras Zuokas, kuriam 2002-aisiais teko išgirsti griežtų ultimatumų iš paties J. Meko ir jo įtakingų studentų.
Pagaliau visus šiuos stebuklus reikia aptarti viešai ir atvirai. Gal palengvės kam nors...
Kvietimas į J. Meko filmų peržiūrą prancūzų festivalyje 2010 m. Kvietimas prancūzų kalba 2010 m. lapkričio 12 d. skelbia apie susitikimą su eksperimentinio kino „mitine figūra“ J. Meku atokiame šiaurės vakarų Prancūzijos miestelyje su 22 tūkst.
gyventojų Heruvil Sen Klere ( Hérouville-Saint-Clair ). Šiaurės festivalio „Les Boreales.
Un festival en Nord“ kvietimas prancūzams pristato lietuvį J. Meką kaip Niujorko kinematekos kūrėją ir kino kritiką, paskelbusį daugybę straipsnių rusų, amerikiečių ir prancūzų leidiniuose.
Gal nežinojote apie tokį kino kritiką ir nustebote? Tai tik smulkmenos greta kitų mažmožių, o didžiausio dėmesio festivalyje turėjo sulaukti po platųjį pasaulį keliaujantys J. Meko vardu pristatomi keturi filmukai.
Pirmasis (1990) – apie garsenybę Andy Warholą, kaip skelbiama kvietime, „su kuriuo Jonas Mekas buvo gerai pažįstamas ir sukūrė filmą iš to meto, kai leido laiką kartu su dailininku“. Įdomu, ką apie tai pasakytų J. Mačiūnas? Greičiausiai būtų ištiktas ūmaus juoko priepuolio ir per trumpas pauzes vis bandytų paklausti, kur ir apie ką gi įsivaizduojamai galėjo bendrauti nedrąsusis jo pagalbininkas J. Mekas su didžiuoju J. Mačiūno priešu A. Warholu. Beje, J. Mačiūnas ne kartą A. Warholą viešai kaltino jo idėjų pasisavinimu ir nematė reikalo bendrauti.
Tiek to.
Antrasis (1995), kaip nurodo J. Mekas, – apie 1972-ųjų spalio 9 d. Johno Lennono ir Yoko Ono muzikinį pasirodymą bei J. Lennono gimtadienio šventimą su dainomis.
Na, čia J. Mačiūnas galėtų kaip visada su linksma pašaipa tyliai pažiūrėti į J. Meką. Nes šįkart J. Mekas net nesuprato, ką jis karpo ir montuoja. Iš tiesų filmuko pagrindas įamžino ne 1972 m. , o 1971-ųjų spalio 9 d. vykusią garsiąją Y. Ono personalinę parodą Eversono muziejuje Sirakūzuose. Jai surengti garsioji porelė kreipėsi į J. Mačiūną, o šis pasamdė visą būrį žmonių. Ar J. Mekas tarp jų save prisimena ir ką prisimena? Ką iš tiesų ten veikė J. Lennono ir Y. Ono „draugas“ J. Mekas, galėtų patikslinti Sara Seagull, puikiai aprašiusi šį įvykį kaip J. Mačiūno komandos dalyvė.
Tačiau kažkur turėtų būti ribos, garsenybių „drauge“ J. Mekai...
Trečiasis filmukas (1999) – tai toks televizinių kadrų montažas apie Karoliną ir Johną Kennedy, bene geriausiai liudijantis apie tikruosius J. Meko sugebėjimus.
Ir ketvirtasis (1992) – apie J. Mačiūną, kuris filmuko pristatyme nurodomas kaip „lietuvių kilmės amerikietis galerininkas ir redaktorius bei Jono Meko draugas“.
Čia jau tikrai įsivaizduoju girdinti nenutrūkstamą J. Mačiūno kvatojimą, prie kurio mielai prisijungčiau, nes be galo juokinga, nors ir nepaprastai graudu.
Kai pagalbinis darbuotojas, kviečiamas į tikro garsenybės J. Mačiūno namuose vykusius renginius pavalgyti, po geradario mirties apsigaubia pastarojo šlove, o pasaulinio fluxus judėjimo pradininką ir viso būrio garsių menininkų režisierių bei vadovą Jurgį Mačiūną filmo karpinių montaže paskelbia „galerininku, redaktoriumi ir Jono Meko draugu“.
Fluxus laikraštis Nr. 11 apie „ fluxus popiežiaus“ J. Mačiūno mirtį
Apie didybės kainą... ne J. Mačiūno
Tačiau keista, kad per režisūriškai iškilmingas „ Fluxus popiežiaus“ J. Mačiūno laidotuves 1978-ųjų gegužę tarp daugelio dalyvių nėra paminėtas J. Mekas. Nors visi draugai ir giminės tiksliai išvardyti ta proga išleistoje garsiųjų laidotuvių programoje (žiūrėti ČIA ir ČIA).
Tačiau nuo 1990-ųjų pagaliau išaušo J. Meko valanda. Vietoj J. Mačiūno. Ir pasipylė vienas po kito įspūdingesni J. Meko liudijimai, kai kurie jų itin verti dėmesio, bet chronologinės eilės nesilaikysime.
2007-aisiais J. Mekas viešai paskelbia, kad daugiau nei dešimtmetį buvo labdaringai priglaudęs J. Mačiūną savo namuose iki pat jo mirties: „Aš jam suteikiau kambarį, kuriame jis gyveno nuo 1967 m. iki jo mirties, veltui.“ Tame pačiame 2007 metais išplatintame atvirame laiške J. Mekas save vadina idealistu, teigia meilę J. Mačiūnui ir kaltina priešus dėl nesupratingumo. Tačiau J. Mekas daug ką jau buvo kažin kaip pamiršęs, o gal supainiojęs...
Įdomu, kad 1967-aisiais J. Mekas nakvodavo Vusterio g.
80 pas J. Mačiūną, o ne atvirkščiai, kuris nuo 1960-ųjų gal metus ar dvejus maitino alkanus brolius Joną ir Adolfą Mekus ir parūpindavo J. Mekui darbelių. Šiuos liudijimus pats J. Mekas 1993 m. pateikė knygos apie J. Mačiūną autoriui E. Williamsui, o gal suklydo?
(„Mr. Fluxus“, p. 150, 243). Be to, 1970 m. spausdintame Fluxus adresatų sąraše J. Meko adresas buvo nurodytas viešbutėlyje „Hotel Chelsea“ (žiūrėti ČIA).
Galiausiai J. Meką pats J. Mačiūnas pakvietė į savo pastangomis 1967 m. įsteigto „Fliuksnamio kooperatyvo statybinio projekto“ („Fluxhouse Cooperative Building Project“) nusipirktą pastatą Vusterio gatvėje 80 ( Wooster 80 ).
Remiantis Peterio Franko prisiminimais ir daugelio kitų, kurie nuolat lankėsi pas J. Mačiūną Vusterio gatvėje ir rengė su juo fluxus programas, „1967 m. pradžioje Mačiūnas nusipirko Wooster gatvės 80-ąjį namą /... /, atsikraustė 1967 m. pabaigoje, iš ankstesnės savo rezidencijos West Broadway 349 name“.
Apsilankymus pas J. Mačiūną iki 1967 m. jo trijų kambarių bute ir po 1967 m. Vusterio g.
80 lofto rūsyje yra vaizdingai aprašę daugybė garsių pasaulio menininkų ir nė vienas nėra užsiminęs apie J. Meko versiją.
O 1976-aisiais J. Mačiūnas persikraustė iš savo fliuksnamio į nusipirktą Greit Baringtono dvarą Niu Marlbore, Masačusetse, kurį pradėjo remontuoti 1977 m. už gautą įspūdingą 7 500 JAV dol. menininko stipendiją iš Nacionalinio menų fondo Vašingtone.
Kaip tik iš savo dvaro J. Mačiūnas 1978 m. buvo išvežtas į ligoninę Bostone, kur mirė gegužės 9 d. Susidvejinimas: J. Meko filmai, kuriuose nufilmuotas J. Mekas
2002-aisiais straipsnyje su ultimatumu Vilniaus merui Artūrui Zuokui buvo paskelbta, kad J. Mekas jau 1953 m. įsteigė filmų gamintojų kooperatyvą („Film Makers Cooperative“) Niujorko Manhatane. Neįtikėtini viražai, o gal vaizduotės pokštai, kai užplūsta didybė.
J. Mekas 2002 m. pabrėžtinai neslėpė didybės, kuri atidesniam buvo panašesnė į godžią tuštybę. „Vilniaus reikalavimas arba sąlyga, kad Kino centro organizatoriai pirmiausia surinktų pinigus, yra absurdiškas.
Jeigu ta sąlyga yra nepakeičiama, galite padėti kryželį ant viso projekto. Jūs mušate idealistus, kurie nori pagerinti, praturtinti Lietuvą“, – rašo J. Mekas. Apie idealizmą J. Mekas savo priešams dar kartą rašė 2007-aisiais jau po 5 mln. JAV dolerių sutarto sandėrio.
J. Mačiūnas su fotokamera 1964 ar 1965 m. Iš K. Akiyamos archyvo
Įvairių pasaulio menininkų archyvuose iki šiol saugomos ne tik paties J. Mačiūno darytos nuotraukos, bet ir jo portretai su fotokamera rankose („Mr. Fluxus“, p. 196, 197).
Garsiajame Silvermanų fluxus kolekcijos archyve daugybė fluxus renginių spausdintų programų liudija įvairius filmuotos medžiagos autorius ir jų pavardes, bet labai sunku surasti itin retai paminėtą J. Meko pavardę.
Įdomu kodėl. Tiesa, pats J. Mačiūnas mėgo fotografuoti ir filmuoti fluxus renginius. „Atvažiuosiu su Tomu ir VISKĄ fotografuosiu (atsivešiu 20 juostelių).“
Kitame laiške J. Mačiūnas rašo apie gautus kino projektorius (J. Mačiūno laiškai 1963 m. iš „Mr. Fluxus“, p. 55, 59).
Visos šios medžiagos turbūt neišmesdavo ir kaupdavo, kaip ir kitų fluxus dalyvių medžiagą. Ką apie tai galėtų prisiminti J. Mekas?
Kai J. Mačiūnas 1967 m. atsikėlė gyventi į nusipirktą namą Vusterio gatvėje 80 jo įsteigtame fliuksnamio kooperatyve, daugelio pasaulio įžymybių liudijimu, tais pačiais metais jis iškart pirmame aukšte nusprendė įkurdinti filmų archyvą, vėliau kinoteką. Pasak Geoffrey Hendrickso, ten vykdavo ir fluxus pasirodymai, o iš savo rūsio į kinoteką J. Mačiūnas įsirengė slaptą tuneliuką pasprukti nuo galimų persekiotojų. Sara Seagull prisimena 1969-ųjų Fluxus Naujųjų metų renginį, kurį „Jurgis surežisavo kino kūrėjų salėje, Wooster gatvės 80-ojo namo pirmame aukšte“ („Mr. Fluxus“, p. 161, 185).
J. Mekas gal primiršo savo paties 1993 m. liudijimą, kaip J. Mačiūnas 1973 ar 1974 m. pats įrenginėjo kino salę, t. y.
garsiąją Kinoteką.
„Mes visi stovėjome ten ir spoksojome, kaip Jurgis su galingu grąžtu artinasi prie plonų, trapių stulpelių, ant kurių laikėsi visas pastatas. „Nešdinkitės visi lauk!
- sušuko jis. – Nežinau, kas šaus tiems stulpeliams į galvą.
Jie gali imti ir triokštelėti, o tada visas pastatas driokstels man ant galvos. Nešdinkitės!“
(„Mr. Fluxus“, p. 181). Kinotekoje vyko J. Mačiūno režisuojamos fliuksinių filmų peržiūros. Larry Milleris prisimena pavadintą „12!
Didelių vardų!“ , kai J. Mačiūnas susirinkusiesiems parodė ne kūrinius, o tik 12 garsių vardų per visą ekraną. Vietoj kinotekos Filmų antologijos archyvas vėl sugrįžo 1974 m. , pasak P. Franko.
Filmų archyvą prižiūrėjo J. Mekas.
Tik tiek.
Dabar po visą pasaulį keliauja J. Meko sau priskirti ir jo įgarsinti filmukai.
Bėda ta, kad dauguma jų yra ne J. Meko nufilmuoti.
Vienur gal net pats J. Mačiūnas nufilmavo J. Meką, užkandžiaujantį garsiuosiuose J. Mačiūno maisto vakarėliuose, kitur – linksmai nešantį fliuksinės Mona Lizos plakatus gatvėje ir panašiai.
Nepaisant to, J. Mekas skelbia savo autorystę, gal dėl svetimų filmų karpymo, montažo, o gal vien dėl įgarsinimo savo balsu meistrystės.
Visišką fluxus nesupratimą išduoda J. Meko pavadinimai filmams su žodžiu hepeningas , nors J. Mačiūnas jį atkakliai neigė ir nenaudojo. „Savo kūrinių mes nenorime vadinti hepeningais“ (J. Mačiūno laiškas W. Vosteliui, 1964. „Mr. Fluxus“, p. 42).
Kokiu pagrindu ir kada šie filmai tapo J. Meko nuosavybe ir net autoriniais kūriniais?
Gal užteko po J. Mačiūno mirties filmuotą medžiagą iš naujo sumontuoti, įgarsinti ir sugalvoti savą pavadinimą bei pasiskelbti autoriumi.
O tada pasigarsinti eksperimentinių filmų pradininku Niujorke, tačiau šlovė atėjo ne be studentų iš Lietuvos pagalbos. J. Meko autorinių teisių supratimą puikiai atskleidžia du garsūs pasaulyje filmukai, pristatomi kaip jo kūriniai.
J. Mekas (?). Salvadoro Dali hepeningas
Vienas filmukas keliauja po pasaulį kaip J. Meko autorystės „Salvadoro Dali hepeningas“.
Tačiau 1964 m. filmo kadruose aiškiai matyti nufilmuotas pats J. Mekas, nešantis gatve fliuksinės Mona Lizos plakatą ir dirsčiojantis pro kiaurymę jos veide. Tad kas filmavo?
Galiu tik spėti, kad turbūt J. Mačiūnas per vieną iš jo fluxus renginių, o įvairūs plakatai buvo nešami Niujorke Kanalo gatve į Fluxus parduotuvę ar iš jos.
Beje, greta J. Mačiūno įsteigtos 1964 m. Fluxus parduotuvės Kanalo gatvėje gyveno jo draugas japonas Ay-O, kuris padėjo tas patalpas surasti. Pasak Joe Jones, „į savo Fluxus parduotuvėlę Canal gatvėje jis (Mačiūnas) surinko menininkus iš Japonijos, Europos, o kartais, man rodos, ir iš pragaro.
/... / Fluxus parduotuvėlė tapo tikru idėjų centru“ („Mr. Fluxus“, p. 127, 327).
Ką apie tai galėtų prisiminti J. Mekas?
Kitas J. Meko autorystę skelbiantis filmukas yra apie J. Mačiūną ir A. Warholą 1971 metais.
Nepaprastai keistas atvejis, nes A. Warholas ir J. Mačiūnas niekada nebuvo draugai, o netgi priešai, pasak paties J. Mačiūno.
Belieka palikti J. Meko sąžinei (? ) šio iš skirtingų filmų atkarpų sumontuoto kūrinio autorystę. Tačiau svarbiausia, kad montuotojo tuštybė ir vėl pakiša koją, kai J. Mekas filmuoja ir vėl valgantį J. Meką tarp kitų.
Tačiau koks nuostabiai eksperimentinis meistriškumas!
video: J. Mekas (?). Andy Warholas ir Jurgis Mačiūnas
Ar verta tikėtis, kad šis itin atviras laiškas J. Mekui pasitarnaus kaip nuoširdi pagalba prablaivėti ir pabandyti grįžti į nutolusią tikrovę? Gal paskatins net aplankyti J. Mačiūno kapą ir įkurti kokį fondą, pvz., J. Mačiūno vardo, su kasmetine stipendija jaunam lietuvių menininkui. Argi ne puikus būtų uždirbtų milijonų panaudojimas, išpardavus J. Mačiūno fliuksinės kūrybos darbus, kurie niekados nepriklausė J. Mekui?
J. Mekas – J. Mačiūno globotinis, bet ne fluxus dalyvis
Nes J. Mekas niekados nebuvo fluxus judėjimo narys.
Tuo neabejoja net Šiuolaikinio meno centro Vilniuje direktorius ir menotyrininkas Kęstutis Kuizinas,įkūręs 1997 m. pirmą ir kol kas vienintelį Vilniuje bei Lietuvoje Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetą. Tiesa, įsigytą ne iš brangiai pardavinėjamos J. Meko „kolekcijos“, o padovanotą amerikiečių kolekcionierių Silvermanų, kurių didžioji dalis neįkainojamos fluxus kolekcijos dabar saugoma garsiausiame pasaulyje Modernaus meno muziejuje MOMA Niujorke.
Pasak Kęstučio Kuizino, „pats Jonas Mekas klasikine prasme tikrai nėra Fluxus narys. Jis buvo šalia to judėjimo, kaip žmogus, kuris bendrai Niujorko meniniame gyvenime turėjo galimybių vaikščioti pro daugelį durų, būti šalia procesų ir juos dokumentuoti. Jis tiesiogiai pats nebuvo Fluxus narys, nes Fluxus yra tam tikra ideologija, tam tikra taktika, tam tikra strategija“.
ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas apie Joną Meką
Galbūt reikėtų prisipažinti, kad nesu ir nebuvau nei tarp J. Meko priešų, nei tarp draugų, o tik nešališka meno istorikė, kuriai rūpi dokumentuotai paliudyti meno reiškiniai ir jų kūrėjai.
Šiuo atveju rūpi Jurgio Mačiūno (1931-1978) neiškraipyta biografija ir pagarba garsiajam niujorkiečiui lietuviui. Priglaudęs ir įdarbinęs įvairių pasaulio menininkų savo namuose, juos maitino ir išgarsino, subūręs į pasaulinį Fluxus judėjimą, kuriam pats vadovavo ir jį režisavo nuo 1960-ųjų iki pat savo mirties 1978-aisiais.
Visame pasaulyje yra išleista daugybė knygų, albumų ir įvairių leidinių, skirtų J. Mačiūnui (George Maciunas).
Tačiau Lietuvoje vietoj jų – koks groteskas! – visi skirti tik J. Mekui. Laiškai iš niekur.
Galiu tik spėlioti, kad genialusis J. Mačiūnas net skausmingiausiame košmare nesusidūrė su vizija, jog po jo mirties J. Mekas užsigeis pasaulinės šlovės ir ims pardavinėti lietuviškai amerikoniškais milijonais paties įkainotus anksčiau niekados nerūpėjusius J. Mačiūno fluxus judėjimui sukurtus daiktus. Kad J. Mekas turės drąsos pasiskelbti paties J. Mačiūno ir jo draugų fliuksinių renginių filmų autoriumi. Sakykim, kai kurių.
II dalies tęsinyje – apie J. Meko žvaigždės patekėjimą nuo jaunojo Vytauto V. Landsbergio studijų 1990 m. Niujorke pas J. Meką iki iškilmingai viešų J. Meko pasikalbėjimų su Vytautu Landsbergiu 2013 m. Briuselyje apie jųdviejų fliuksinę patirtį ir kitas biografines įdomybes.
Daugiau: Atviras laiškas J. Mekui – arbatos kaina Maskvoje (II dalis)
Susiję: Keletas klausimų Artūrui Zuokui. Opera Fluxus Vilnensis
Komentarai (71)
labai juokinga skaityti, kad Jonas nepriklauso Fluxus. Nuo pat mano susitikimo su juo 1991 metais ir per dvylika metų darbo kartu su juo, Jonas niekada nėra pasakęs, kad kada nors priklausė šiam judėjimui. Visada buvo šalia su savo dienoraštiniu kinu, filmuodamas gyvenimą aplink save.
Perskaičiau dar kartą - tikrai daug kur pritempimai. Faktas, kad minioje matyti J. Mekas, visai neleidžia manyti, kad ne jis filmavo. Gal jis paprašė ką nors, įdavęs savo kamerą, kad ir jį patį nufilmuotų. Manęs neįtikina.
Mekas dažnai save filmuoja, ir labai meistriškai, nieko čia blogo nematau.Jo "Laiškus iš niekur", kur jis filmuoja save, kalba, valgo, šoka žiūrėjau su didžiuliu malonumu, tik nedaugelis iš tokių minimalių dalykų gali sukurti tokį meistrišką filmą. Ar neperlenkiate lazdos, viską pritempdami prie vienos teorijos? Ar esate pati sąžininga?
kai atsisedi ant klozeto DANKCIO ir pamastai-sitas procesas yra menas,ar nera menas? na gal,jei darai dideli procesa-veiksma-tai gal tai yra MENS,o jei maza tai tada gal but nera MENS...
Tikras mentas yra tada, kai autorius kuria isreiksdamas save, savo jausmus, ir visiskai nesvarbu, ar jis pina krepsius, ar drozia mediniu saukstus, ar lipdo is molio, bet jis daro tai del saves, o ne del noro pasipuokuoti ir pasirodyti pries kitus. O siuo metu mene kaip ir visose srityse vyrauja komercizmas ir snobizmas, noras parduoti savo preke, ja isausktinant- isrekalmuojant bet kokiomis priemonemis. T. y. jei kuriama su tikslu pelningai parduoti - tai yra šlamštas.....
paskaitykite apie šventojo Meko paukščiukus antroje dalyje ir būtinai parašykite komentarą
kritikuoti savame kieme nėra sunku, gal sakau, autorė tegu plačiau pabando, kur nors Prancūzijoje ar Anglijoje ar gal taip drąsiai ir pačioje Niujorko spaudoje... Darytis vardą pakreipiant įvykius į vieną pusę, nutylint kitus, rašant pusę tiesos, nėra garbinga. Jonas nėra šventasis ir jis to neslepia, tik vis pasitikrina ar paukščiukai dar ant rankų netupia
realiai tai visiskas sssss........ ir ziaurus sssssssss ir lakas ta parodys tik daug veliau kad buvo tokia nuokrypa fliuksus
Kas yra menas, lyg ir svarbu. Kas yra laikas, dar svarbau. Klausimas kas yra gėris, o kas blogis ko gero "egzistencinės" svarbos. Dabar žmonės ėmė įžiūrėti, kad Teisingumas ir teisėtumas tiesiog absoliučiai priešingos sąvokos. Taip ir gyvename, klausimų daug, o atsakymų niekas dorai nežino.
"Visiškai pritariu Raigerdui. Mūsų laikų paradoksas, kad bet koks vamzdis gali būti vadinamas menu. Štai, Mikelandželo laikais niekas savęs nelaikė menininkais. Jie buvo laikomi amatininkais, geresniais ar blogesniais. Dar niekas nebuvo išradęs snobizmo."
Šaunuolė autorė. Jau seniai galvojau, ar kas garsiai pasakys tam frankui krukui, kad ans bezdarnikas? Ačiūdie, sulaukiau.
na ir prikabino jums kažkas makaronų, bet užtai linksmiau turbūt jums su tuo didžiuoju Meku gyventi, melas visada skurdžius protus pripildo "prasmės" ir "tikėjimo". Sėkmės, beveik pavydžiu tokio linksmumo su meeeee-keeee-keeee makaronais
Straipsnio autore truputi palindo po J.Meko skecio krasteliu ir galiuka paeejo .
puikus straipsnis, ir taskas. tiesiog noriu palaikyti autore, nes cia visokiai bambukai ir siaurakaktes iziuri pykti. toks zaismingas straipsnis... bravo.
Man patiko, kad autore turi tokia retą, treciosios akies gyslele (talentas - cia per mazai aprepiamas zodis), padedančia jai nuspeti, ka gi vienu ar kitu klausimu pasakytu, ir kokiu dazniu nusijuoktu pats Maciunas. Idomu. Aplodismentai!
Raigerdui.Jūs taip gerai charakterizavote SAVE,kad nėra prasmės su jumis diskutuoti.Geros dienos.
Suprantu, kad buvo didieji menininkai pvz., Dzoto, Botičelis, Leonardas, Rubensas ir panašiai. O šitie abu tik žaidė gyvenime ir vadino save menininkais. Kas juos prisimins po šimtmečio, dviejų? Ginčytis kaip ir nėra dėl ko
perskaicius visus autores "tyriamuosius" straipsniukus aiskiai ryskeja gilus pyktis, kad ne ji tapo kolekcijos kuratore----deja jos vieta uzeme patyrusi kuratore is vakaru, kuri kuravo pardodas apie Maciuna nuo Vienos modernaus meno muzijaus, ZKM Karlsruje, iki New Yorko ir Ermitazo... ir labai logiska, kad pasirinko ja, o ne sita demaskuotoja...
Kadangi antroje dalyje ruošiamas paminėti "Vytauto Mažojo" vardas, jaučiu, kad antros dalies nesulauksim... :-)
O aš nė vienu procentu nesutinku.
Sutinku su jūsų išsakyta mintimi visu 100%.
Pikaso drąsiai galima laikyti menininku, nors yra daug nesuprantančių jo meno. Galima vadinti vien dėl to, kad jis MOKA GERAI PIEŠTI. Bet kiek yra laikančių save menininkais, kurie žąsies prie balos nenupieštų? Nekalbant jau apie minties perteikimą nupieštu vaizdu?
Jūs kalbate apie Pikaso, tačiau ne tik jis daugelis šio pasalio genijų negalėjo į tai atsakyti, nes jie užsiiminėjo savo darbu. Jie nebuvo meno tyrinėtojai. Norint sužinoti tai, kas yra Menas, jūs negalite apsriboti vien tik Pikaso kūriniais, nes jūs turite ištirti ir Bacho muziką, Bethoveną, Šekspyrą, kubistus ir t. t. Ką gali pasakyti sodininkas apie bananus, kurių jis niekada neaugino? Man labai gaila, bet kadangi jus elgiatės kiauliškai, tai jums atsakau tokia kalba, kuri yra priimtina jūsų gyvenimo praktikoje. Tikras menininkas visada siekia sužinoti, kas yra menas, nes tai visada jam padės ir atvers jam didesnes galimybes. O štai įvairaus plauko prisiplakėliai, "trijų pušelių prie jūros dailininkai" ir kiti diletantiško meno šalininkai ir propaguotojai, gulsis tiesiog jums skersai kelio, jeigu jūs bandysite žmonėms pranešti, kas yra MENAS. Nes jis jiems nereikalingas. Jeigu žmonės žinotų, kas tai yra, tai jie nesunkiai atskirtų tuos prielipas prie meno ir varytų juos šieno pjauti, kad nors šiokai atokia nauda būtų iš jų pusės. Jūs asmeniškai, niekada negalite būti menininku, nes jums šitas dalykas yra uždraustas iš aukščiau, kadangi jūs menkinate ir niekinate kitus žmones, net nežinodamas, kas jie yra iš tikrųjų. Esate, gal būt, ne iš provincijos, bet esate kenkėjiška asmenybė. Ir jus visus reikia vyti iš iš visų meno sričių tiesiog botagu, be jokio gaislesčio ir nekreipiant dėmesio į jokius jūsų verksmus.
Tarp kitko. Kada Pikaso buvo paklaustas,kas yra menas,jis atsakė taip:"Jei tai žinočiau,tikrai nedaryčiau iš to paslapties". Meno sąvoka amžių bėgyje nuolat kito,kaip ir eilė kitų sąvokų(kam įdomu,paskaitykite Tatarkievičiaus "Šešių sąvokų istoriją(Menas,grožis,forma,kūryba,atkūrimas,estetinė pajauta)"todėl apibrėžti meną-neįmanoma. Juodas Malevičiaus kvadratas-pripažintas meno šedevras,nors jį be vargo nupieštų ir pono Raigardo sūnus. Nepykit,bet jūsų,pone, mąstymas atsiduoda provincialumu.
Na, ką gi, dėkoju už atsakymą ir už drasą, nes pabandėte atsakyti nors į klausimą. Matote, aš pats turiu patirties meno srityje. Ir esu daręs tokių dalykų, kurie buvo iš anksto peikiami. Bet man reikėdavo nusibrauti iki publikos. Ir kada aš praeidavau visas tas kliūtis, kurios buvo statomos iš "MENO ŽINOVŲ PUSĖS", ir nusigaudavau iki publikos, tai ji apdovanodavo ne tik aplodismentais, bet ir šūksniais. Bet tada aš visa tai dariau intuityviai. Man sunku buvo atsakyti mano kritikams, kodėl aš taip darau. Ir tik atsidarius sienoms, man atsivėrė galimybė daugiau sužinoti apie meną. Ir aš gavau atsakymus. Bet, tada man prieš akis iškilo visi tie, kurie mane atakavo. Jie ne kritikavo, jie tiesiog atakavo. Aš buvau priblokštas, kai sužinojau apie meną, kad visą tą laiką aš buvau žymiai arčiau tiesos, nei mano "kritikai". Jie liko tomis vidutinybėmis, kokiomis jie ir buvo, ir jų supratimas apie meną neišaugo nei nei per dešimtadalį mikrono. Tad jūsų priekaištas - "sunku jums gyventi niekuo netikint apart savimi" - man priminė gana senus, netgi sovietinius laikus. Jūsų pabandymas apibrėžti tai, kas yra MENAS yra sveikintinas dalykas ir aš jums tame kelyje linkiu visokeriopos sėkmės. Tačiau jums rekomenduočiau pasirinkti kuo didesnę šiukšliadiežę ir išmesti visus įvykius iš jūsų gyvenimo, kai jūs buvote arogantiškas ir aiškinote kitiems apie MENĄ, iš tikrųjų nežinodamas, kas tai yra. T. y. pirma ir pati didžiausia kliūtis ir neįtikėtino dydžio siena, neleidžianti suprasti tai, kas iš tikrųjų yra MENAS.
Kadangi jūs audrinatės prieš fluxus, tai yra aišku, kad avangardinis menas jums nepriimtinas. O meno apibrėžimas yra nuolat kvestionuojamas, nes kasdien atrandamos vis naujos jo formos. Ir kiekvieną kartą su juo susidūrus kyla klausimas: "tai menas ar ne?" Ir į šį klausimą ne taip paprasta atsakyti - vaiko pasaulėvaizdis čia nepadės. O tariant populiariai, menas yra tai, kas išjudina estetinius potyrius, o poveikio priemonės yra neįsivaizduojamai išsiplėtusios ir apima daugybę gyvenimo sričių, kurios estetinėmis anksčiau nelaikytos. Bet žinote, atsiduodate ekspertų. eu kvapeliu, sunku jums gyventi niekuo netikint apart savimi.
Na, gerbiamasai, nereikia manęs laikyti už kvailį. Štai jūs rašote: "norint jas adekvačiai suvokti reikia ką nors paskaityti ar turėti meno suvokimo patirties, nes jis laužo jūsų proteguojamas tradicinio meno taisykles". Na, pirmiausia, jūsų MENO suvokimas turi labai pasenusius vertinimo kriterijus. Antra, jūs teigiate, kad egzistuoja TRADICINIS MENAS, ir netgi jo taisyklės. Aš niekur neparašiau apie TRADICINĮ MENĄ. Aš apie jį nieko nerašiau, nes matau, kad mano oponentas net nesupranta, kas yra MENAS. Tai, kaip mes su jumis galime kalbėti apie Avangardinį MENĄ arba TRADICINĮ MENĄ, jeigu jūs nesuprantate ir negalite tiek man, tiek kitiems komentatoriams elementariai atsakyti į klausimą, kas yra MENAS. Beje, Lietuvoje tai yra įprastas dalykas. Jeigu jūs užduosite klausimą politikui: kas yra politika? Tai nemažai iš jų atsakys, kad politika tai VALSTYBĖS VALDYMO MENAS. Ir tada aš tokio politiko klausiu: "o kas yra MENAS?" Ir jis pradeda mikčioti ir aiškinti, kad "jau mes visi įpratome sakyti, kad tai yra MENAS, lyg tai, kiekvienas iš mūsų žino šito žodžio reikšmę, na, kažkaip tai pasąmonėje, mes, lyg tai, suprantame, kas tai yra". Tada klausiu: "o kas yra ta pasąmonė?" Ir žmogus net pykti pradeda:"Na, žinote, jūs čia jau pradedate kabinėtis prei žodžių... Tikrai, parėjęs namo būtinai pažiūrėsiu į žodynėlį". Atsakiau, kad "galite pasidomėti, ką tai reiškia, nors realiai, kaip tokios pasąmonės iš viso neegzistuoja". Ir jis nustemba: "Ką jūs sakote? Tikrai, niekada nepagalvojau. Bet, jeigu atvirai, tai aš iš tikrųjų negaliu pasakyti, kas tai yra". Padėkojau už atvirumą ir parekomendavau dar pasidomėti, ką reiškia EKONOMIKA, nes sekantį kartą galiu užduoti ir tokį klausimą. Štai taip, gerbiamas oponente. Tai, gal jūs vis dėlto surizikuokite ir pabandykite nors vienu sakiniu apibrėžti: kas yra tas MENAS?
Vaikams kuriami spektakliai vaikams, o į avangardinio meno parodas, kaip ir į kitas, kviečiami visi, bet norint jas adekvačiai suvokti reikia ką nors paskaityti ar turėti meno suvokimo patirties, nes jis laužo jūsų proteguojamas tradicinio meno taisykles.
Tamsta rašote: "o meną laikote sritimi, kurią gali išmanyti bet kas, be išankstinio pasiruošimo?" Gerbiamas pone, jums reikia išmokti aiškiai dėstyti savo mintis, o ne tik mokėti ką nors apdergti net be motyvacijos. Dabar pažiūrėkite iki kokio laipsnio jūs nusišnekate. Paimkime tokį dalyką, kaip teatras. Tikiuosi, kad jums yra žinoma, kad tai yra meno sritis. Štai koks nors Lietuvos pilietis nusipirko bilietą į teatrą. Ir jis, anot jūsų, pats būdamas, tarkim, inžinieriumi, dabar privalo gauti, anot jūsų, specialų pasiruošimą. Štai faktas, nes jūs rašote būtent taip: "o meną laikote sritimi, kurią gali išmanyti bet kas, be išankstinio pasiruošimo?" Bet, jeigu jūs sukūrėte MENO kūrinį, jūs, savaime aišku, norite būti įvertintas ir siekiate, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su jūsų kūriniu ir paremtų jus materialiai. Pilietis, nusipirkęs bilietą į teatrą nori mainų, t. y. jis nori gauti už tai Meniškai sukurtą spektaklį teatre. Tai, jeigu jūs kursite spektaklius tik žmonėms su "specialiu pasiruošimu" (tikiuosi, kad tą specialų pasiruošimą reikia gauti ne pas jus), tai jūs bankrutuosite. Ar šitam reikalui jums taip pat reikia ekonomikos ekspertų? Meną, tarp kitko, labai gerai jaučia vaikai. Suaugusių turimas informacinis laukas dažnai būna užkrėstas įvairiomis melagingomis idėjomis. Vaikai nėra sugadinti iki tokio laipsnio, kokie kartais būna sugadinti suaugę. Jeigu jūs mokykloje parodysite, kaip grupelė iš 4 ar 5 žmonių mokyklos scenoje prikalinėja plaktuku ir vinimis klavišus prie pianino, tai kokie bus jų įspūdžiai? Ir jeigu jūs paklausite vaikų: "ką jūs ten matėte?" Manau, kad ne vienas iš jų pasakys, kad "į sceną išėjo kažkokie tai tipai ir sugadino pianiną. Dabar juo niekas nebegalės groti". Ir jūs galite paklausti: "O kaip jūs manote - ar sveiko proto žmogus galėtų taip pasielgti?" Manau, kad vaikai tikrai pasakytų: "Neee... Jie tikri durniai". Ir tada vaikams galėtu kilti klausimas: "O tikrai, kam jie visa tai padarė?" Taigi, jie negautų atsakymo. Tame ir yra visas avantiūrizmas, kad tame nėra jokios prasmės. Tai, jeigu nėra prasmės, tai, kam iš viso reikėjo daryti šitą dalyką? Tuo metu, Vakarų pasaulyje buvo populiarus absurdo spektakliai, bet tai yra viena iš tragikomedijos formų. O čia vyrukai, kala plaktuku per pianino klavišus, ir jūs įsivaizduojate, kad tai jumoras? Mielieji, yra tokia nerašyta taisyklė: menas yra sveiko proto žmonių sukurtas kūrinys. Ir ten, kur nebėra sveiko proto požymių, ten nebėra ir MENO. Pamišėlis tuo ir skiriasi nuo sveiko proto žmogaus, kad jis negali sukurti VERTINGO PRODUKTO. Ir ačiū Dievui, kad yra būtent taip.
Na, jei norite tobulo iškreiptų vertybių pavyzdžio - skaitykite Rasą Gečaitę. Pagal tai, kokias knygas yra parašiusi ir kaip narsto Meko faktologiją, akivaizdu, kad autentišku santykiu su menine kūryba čia nekvepia. (O be suvokėjo tete-a-tete su kūriniu menas neatsitinka.)
Netikime nei politikos, nei ekonomikos ekspertais. Tokių paprasčiausiai nėra šiuolaikiniame iškreiptų vertybių pasaulyje. Matematikais galime tikėti, kur nieko neįmanoma sufalsifikuoti ar savaip išversti.
Kalba sukasi ne apie meną, kaip reiškinį , o apie meno ir socialinio eksperimento su menu žmogaus, Jurgio Mačiūno, kūrybinį palikimą, ir kam jis gali "priklausyti". Straipsnyje keliami klausimai negali būti rimtai priimti todėl, kad J. Mačiūnas, kaip ir J. Mekas, pasisakė išvien prieš bet kokį meno "nusavinimą" ar "nuosavybę". Kas man pasakys, kodėl J. S. Bacho kūryboje pilna visokių muzikinių "citatų" iš amžininkų repertuaro? Gi todėl, kad niekas nesisavino muzikos kaip meno reiškinio "nuosavybės teisių". Čia ir yra šuo pakastas. Turime vertybinę krizė su komplikacijomis.
Laikas tiems, kurie taip karštai diskutuoja apie meną ir mano jį išmanantys, atsiversti meno istorijos vadovėlius ir paskaityti ką nors jau po Mikelandželo. Kodėl ekonomikoje ar politikoje tikite ekonomikos ar politikos ekspertais, o meną laikote sritimi, kurią gali išmanyti bet kas, be išankstinio pasiruošimo?
Visiškai pritariu Raigerdui. Mūsų laikų paradoksas, kad bet koks vamzdis gali būti vadinamas menu. Štai, Mikelandželo laikais niekas savęs nelaikė menininkais. Jie buvo laikomi amatininkais, geresniais ar blogesniais. Dar niekas nebuvo išradęs snobizmo.
Dėkoju už pastangas man atsakyti. Jūs, be abejonės, vargote rašėte, todėl dėkoju, kad stengėtės man nors paaiškinti, kad vinių kalimas į pianino klavišus yra menas. Į sieną jūs kalate vinį, tai nėra menas, o štai į pianiną, tai jau yra menas. Mano sūnus, kai jis buvo dar visiškai mažiukas, taip pat darbavosi su plaktuku. Kadangi jam labiausiai patikdavo tai daryti į sienas, tai mano uošvienė jam davė gana didelį radio imtuvą. Ten tikrai buvo ką daužyti. Jis darbavosi tiesiog sušilęs ir stebėjo suaugusius, ką jie jam pasakys. Bet niekas nieko jam nesakė, o jis visas net sukaitęs daužė tą radiolą plaktuku. Savaime aišku, po tokio daužymo ją reikėjo išmesti. Daužė jis ją ne vieną dieną, todėl sudaužė ją kapitaliai. Tad užtikrinu jus, kad mano sūnus, tikrai nebuvo menininkas, nes jis net negalėjo dar to žodžio ištarti. Taip pat jis nesuprato, ką jis daužė. Taigi, radiola buvo paaukota, ir sienos dalinai liko sveikos. Kiekvienas vaikas praeina šitą griovimo stadiją, kad pajusti savo augančią galią virš materijos. Dabar norėčiau, kad jūs, gerbiamasai, nevažinėtumėte į abi puses, paskui atgal, paskui vėl į priekį ir t. t. Važiuokime mes su jumis normaliai, kaip priimta Lietuvoje ir leiskime tai daryti ir kitiems. Važiuokime pirmyn be jokių trūkčiojimų. Štai jūs rašote:"tiesiai trumpai sakant - tas viešas aktas įgija prasmę, reikšmę, svarbą ir vertę kultūros, idėjų, politikos, meno kontekstuose. jis susišaukia su idėjomis, provokuojančiomis mąstyti apie naikinimo ir kūrybos saryšį, apie klasikinės kultūros aktualumą, reikšmę ar beprasmybę dabartinėje (tuometinėje) kultūroje. Juo atveriamas klausimas, o kas yra kultūra, kokia jos funkcija". Visa, ką jūs čia aprašėte, deja, tai nėra interpretacija. Tai yra tik jūsų vaizduotėje. Pakartosiu - jūsų. Tokiu atveju, šita kompanija turėjo ateiti pas jus į namus ir suteikti jums šitą malonumą. Jūs pats pažymite, kad tai yra aktas, būtent aktas, bet mano klausimas buvo ne apie aktą, o apie MENĄ. Aš jūsų klausiau: kurioje vietoje čia yra MENAS? Jūs teigiate, kad negalima apibrėžti MENO. Tada man iškyla klausimas: kokiame amžiuje jūs gyvenate? Iš tikrųjų, žmonija turėjo ne vieną amžių, kada menas nebuvo apibrėžtas. Bet dabar XXI amžius ir jis dar XX amžiuje buvo apibrėžtas. Suprantate, dar Budizmo užgimimo metu žmonės buvo mokomi stebėti. Tai yra tikrai didėlė problema. Štai Kristus prieš 2000 metų pasakė:"Jūs žiūrėsite, bet nematysite, jūs klausysitės, bet negirdėsite. Kas mato- težiūri, kas girdi-teklauso". Bet praėjo tie 2000 metų ir krikščionys iki pat šiandien taip ir neišmoko nei girdėti, nei matyti. Štai koks paradoksas gaunasi, nors kiti net kiekvieną sekmadienį eina ir meldžiasi Kristui, nes jie nesupranta, ko jis mokė žmones ir kodėl jis šito jo mokė. Lietuviai turi tik vieną pasaulyje žinomą dailininką - K. Čiurlionį. Tautai, turinčiai daugiau nei 1000 metų, tai yra neįtikėtinai mažai. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad šitoje tautoje niekas net nebandė išsiaiškinti, kas yra MENAS. Todėl apie MENĄ šitoje tautoje yra žinoma tik panašiai tai, ką jūs jau čia parašėte. Aš taip pat galiu, išsimaliavoti, pavyzdžiui, savo nuogą kūną, ir pavaikščioti miesto gatvėmis nuogas. Tai taip pat bus aktas, bet kur čia bus MENAS? Na, ant užpakalio paprašysiu, kad man nupaišytu dvi dideles akis. Tai irgi bus MENAS? Bet, be abejonės, atsiras nors keletą žmonių, kurie pradės tvirtinti, kad tai yra MENAS. Galimas dalykas, kad atsiras ir keletą pasekėjų, kurie palaikys mano "MENĄ" ir, gal būt, sekantį kartą žygiuos kartu su manimi ir netgi mes galėsime organizuoti kokius nors pučiamuosius instrumentus ir pražygiuoti su muzika. Tai, va, gerbiamasis, MENAS vis gi turi tam tikrus savo požymius ir jeigu jūs pasikalbėsite su tikru menininku, tai jūs pamatysite, koks tai yra titaniškas darbas, ir ten yra ne tik aktas, bet ir kūryba. Yra toks dalykas, kaip kūryba. Torto iškepimas tai taip pat kūryba. Tačiau menui keliami dar aukštesni reikalavimai, nei torto kepimui. Aš atsitiktinai buvau užklydęs į vieną trumametračinių filmų nedidelį festivalį Lietuvoje, kur buvo pristatyti ir Jono Meko darbai. Apie Joną Meką pasakojo, aiškino koks tai talentingas ir neįprastas kino meistras ir aš bandžiau atrasti tuos dalykus, apie kuriuos buvo pasakojama, bet taip ir neradau. Mane nustebino tik vienas dalykas, kad kai kurie iš tikrųjų buvo įsijautę, tačiau atidžiau pasižiūrėjus, ten matėsi tradicinis lietuviškas nerangumas, noras neesminius dalykus paskandinti giliaprasmėse miglose, o svarbiausia jokios filosofijos. Ar jūs esate matęs MENĄ be išminties? Aš ne. Tačiau prisimenu, kad po tokių fluxų, aš atidžiai apžiūrėjau sienas ir lubas ir apsdžiaugiau šita egzistuojančia aplinkui realybe. Vėliau, bėgant metams, aš išsiaiškinau, kas tai yra. Reikalas tas, kad mūsų tarpusavio santykiai egistuoja tik dėka to, kad mes atpažįstame mūsų išgirstą žodį, kurio reikšmę mes žinome. Reiškia viskas laikosi tik ant tos vienos ašies - įsisavintos žodžių reikšmės. Jeigu mes pradėsime jas griauti, tai visa pavirs į nieką. Vieniems žmonėms gali nuo to pradėti suktis galva, kitiems gali darytis bloga, tretiems gali pasimaišyti protelis. Reiškia visa ta, taip vadinama kultūra laikosi tik ant susitarimų ašies, kad yra taip, o ne kitaip. Visas fluxu triukas yra daryti atvirkščiai, iškreipiant bet kokias tradicines normas. Tai su MENU nėra niekaip susiję, nes tai yra priešiškas MENUI aktas. Jeigu jūs panagrinėsite pamišėlių piešinius, tai jūs pamatysite nemažai elementų, kurie yra fluxuose. O jeigu pavadinti tiksliau, kas tai yra, tai aš galiu pasakyti, kad tai yra impotencija arba neįgalumas tapti menininku, bet noras juo būti. Lietuvoje tokia impotencija yra pateisinama. Klaipėdos Universitete net išleidžia Saviveiklinio teatro režisierius. Menas-jis arba yra, arba jo nėra. Taip pat ir teatras - arba jis yra, arba jo nėra. Ir jokio saviveiklinio teatro ir būti negali. Šitie vaikinukai, gyvendami JAV, kur tikrai galimybės yra nemažos, net nesiruošė panagrinėti, kas yra MENAS. Panašūs fluxų "menininkai" tik diskredituoja patį MENĄ, kuris turi daugybę komponentų, kuriuos suderinus gaunasi šedevras. O čia demonstruojamas nesuderinamumas, kuris, pirmiausia yra šitų autorių galvose. MENAS reikalauja iš menininko ne tik super gero technikos valdymo, bet ir tos gilios išminties perteikimo, kuri turi vertę ne dviems svaitėms ar vienam vakarui, o pretenduoja į amžinybę.
nuoširdus tiesus klausimas. kuo skirias pačio vinių kalimas nuo 1962 vokietijoje fluxus pasirodymų metu vinių kalimo į pianino klavišus ant senos sklindant kalimo ir kalamų natų garsams? kaip gimsta vertė ir kaip apibrėžti meną? tiesiai trumpai sakant - tas viešas aktas įgija prasmę, reikšmę, svarbą ir vertę kultūros, idėjų, politikos, meno kontekstuose. jis susišaukia su idėjomis, provokuojančiomis mąstyti apie naikinimo ir kūrybos saryšį, apie klasikinės kultūros aktualumą, reikšmę ar beprasmybę dabartinėje (tuometinėje) kultūroje. Juo atveriamas klausimas, o kas yra kultūra, kokia jos funkcija. Ir tai tik mano interpretacija. Kaip pastebėsite, menas negali būti apibrėštas, kaip kiti konkretesni dalykai. Po tuo žodžiu slypi daug požiūrių ir jie per istoriją kinta, ir nesustoja kitę. Ateinančios kartos iš naujo permąsto ir ieško jo absoliuto, prasmės, reikšmės. Šių vyksmų, kartu su politiniais, socialiniais, filosofiniais etc. kismais visuma yra kultūra. Ji praturitina gyvenimą ir turi daugybę labai svarbių visuomenei funkcijų. Bet kultūra nėra tik Mocartas ar Da Vinčis. Ji gyva ir kintanti. Kalbant apie autorę, toks rašinys negali praeiti nei kaip meno istoriko nei kaip žurnalisto darbas dėl priežasčių, kurias šią temą išmanantys mato tiesmukai, o kiti gali tiesiog vertinti kaip žurnalistinį darbą. Tai pernelyg silpnas darbas, kad leistis papunkčiui. sėkmės!
Skaitau tuos komentarus ir darosi gėda. Net nesitiki, kad prie meno tiek daug prielipų ir tiek daug suprantančių jį. Lietuvių naciją ištiko didelė tragedija, nes praktiškai šioje nacijoje tiek daug padaugėjo įvairaus plauko šarlatanų, kad negali netgi prasibrauti pro tą šarlatanų ir diletantų tankumyną. Na, gerai drąsuoliai kalbose ir ......... veiksme, pradėkime nuo to, kad jūs murkdote į mėšlą šito straipsnio autorę. Ji paprasčiausiai uždavė normalius klausimus. Ko jūs ją stengiatės išmurdyti mėšle? O, dabar, be ilgų kalbų ir ginčų, tegul nors vienas komentatorius, kuris čia postringauja apie meną, tegul atsako į klausimą: kas yra tas MENAS? Gal nuo to ir reikėjo pradėti? Štai aš paimu vinį, paimu plaktuką ir prikalu pianino klavišą. Be abejonės, pianinas ne vaitos ir neklyks iš skausmo, tačiau kažkokie tai garsai vis vien girdėsis. Bet, kur čia MENAS? Mes galime savo fantazijose atrasti tokių dalykų, kokių šioje žemėje neegzistuoja. Ir mes tai galime vienokioje ar kitokioje formoje tai pavaizduoti. Kaip ten bebūtų, kur ten bebūtų, bet vis vien yra ryšys kažko su kažkuom. Ir visur, ką jūs bebaimtumėte šiame realiame pasaulyje, ne fantazijose, bet realiame pasaulyje, yra priežastis ir yra pasekmė. Jūs nerasite priežasties, kuri nesukeltų pasekmių. Mes gyvename šioje žemėje, kad ją pažinti. Sužinoję apie jos savybes, mes jas panaudojame, kad sukurti tam tikras pasekmes. Tai, kokias pasekmes aš sukeliu prikaldamas plaktuku ir vinimi pianino klavišą? Kurioje vietoje čia yra MENAS? Laukiu jūsų atsakymo, tik pageidautina be tuščių pliurpalinių.
Vilniaus miesto fluxus kolekcijos kaina išaugo bent trečdaliu nuo įsigyjimo po parodų pasaulyje nuo įsigyjimo. Kultūringos šalys ir jų muziejai mielai ją perpirktų. Vilnius išlošia, pats to nesuprasdamas.
Puikus dalykas, kad domimasi Meko ir Mačiūno fluxus ryšiu. Visgi tai nėra meno istoriko darbas, tai pseudo žurnalistika, bandanti padrikomis nuorodomis į kelis faktus iš kelių lietuviškai išleistų knygų (gal autorė neskaito angliškai ar neturi laiko atlikti ne mokyklinį tyrimą) pagrįsti savo pirmapradį pajutimą: Jonas Mekas pelnosi iš Mačiūno ir fluxus, jo darbai nevertingi etc. Bet visa ko centre skurdo nuvargintam lietuviui pažįstamas pykčio ir pavydo jausmas paverčiamas populistine spekuliacija - Mekas pardavė Mačiūno fluxus kolekciją Vilniaus miestui už milijonus, kol mes gyvename skurdžiai. Pavydėkim, piktinkimės ir pritempkim prie to priežasčių! Toks kvailas neigimas nežinant veda į savidestrukciją ir užmarštį. Meko ir fluxus tema gana nauja ir sudėtinga nekultūringam ir nežingeidžiam skaitytojui ir šiuo atveju rašytojui. Lietuvių kalba nėra daug ir kokybiškos medžiagos. Šie mokykliniai pikti priekabiavimai gal net neverti Meko atsakymo, nors būtų įdomu tokį perskaityti. -- Jurgis sutiko Joną dar mokydamasis mokykloj Niujorke būdamas 17-kos ir buvo jo artimiausias draugas iki mirties. Mekas jį visada palaikė, samdė daryti Film Culture dizainą, dalinosi pingiais ir tapo partneris pasinaudodamas Mačiūno pasiūlymu pirkti 80 wooster, kuriame jam leido nemokamai gyventi. Knygoje Trys draugai, filme Zefizo Thorna etc. tai gana aiškiai parodyta. Negalima brėžti linijos tarp jų, kaip ir matuoti jų draugystės pinigais. Jonas gal nedalyvavo fluxus leidiniuose ir daugelyje pasirodymų. Bet Mačiūnas jam yra sukūręs vardo kortęlę ir jis dalyvavo kai kuriuose pasirodymuose. Būdamas taip arti Mačiūno ir būdamas LIETUVIS jis turi išskirtinę perspektyvą suprasti fluxus, gal net labiau nei kiti formaliai fluxus priklausę žmonės. Tuolab jis buvo susijęs su Yoko Ono, Nam June Paik (net tada, kai Mačiūnas su juo nutrukė ryšius) Lennonu, Vautier ir daugeliu kitų įskaitant Warholą. Andy žavėjosi Jurgiu, bet Jurgis jo nemėgo. Kaip ir daugelio kitų. Yra nuotrauka, kurioje Ono ir Lennonas klūpi ant kelių prašydami Jurgio atleidimo ir draugystės atkūrimo. Yra kūrinys, kuriame jis pažada nutraukti bet kokį kontaktą su Avantgardo festivalyje dalyvausiančiais menininkais etc. Jonas buvo kantrus ir atleidžiantis tokiam George. Vardą pasikeitė buvęs atstumtas vietinių Lietuvių organizacijų. Ben Vautier atidarė JMVMC. Mačiūnas neturi kapo - jo pelenai buvo paberti vilnelėje po fluxus tiltu. Apie Meko kūrinių reikšmę nesileisiu į diskusiją, bet žmogus, kuriam prancūzų kultūros ministerija įteikė Commandeur de l'Ordre des Arts et des Lettres - aukščiausią apdovanojimą už "Significant contribution to the enrichment of the French cultural inheritance.", kuris pristatomas žinomiausiose meno institucijos Pasauliniu lygiu, ir kuris nepasisant viso to save laiko ūkininku iš lietuvių kaimo ir tai savo kūryboje parodo - ir kuriam 90 metų - šmeižti tokį žmogų -- Koks juokas!
Svarstant viešai, turbūt geriausia būtų, kad už visų mirusiujų nuopelnus visi garbintų tik "straipsnio" autorių, susirgusį stalkerio liga (nepagydoma forma, o gal dar ir valdžios postas koks nuskiltų? Lietuvoje tai - karjeros pradžia.
Mekas yra didis meninikas, nesakykit. Menininkas durninti snobus.
o kaip susidarete nuomone apie meko mena? kiek filmu matete? ir kiek knygu skaitete?
Tamsta, neatidžiai skaitėte - ne apie meną kalba, o apie Meko "meną". :)))
ruta, teisingai vykite lauk su sluota! nes lietuvai meno nereikia! per brangu! ar per nesuprantamas! gaila! galerijos ir muziejai kanadoj, prancuzijoj, vokietijoj, belgijoj, cekijoj ir tt mielai apsidziaugtu ir priimtu Meko siulomus archyvus..tik va siek tiek geda, kodel mes cia reikaujame ir nieko nesuprantame... arba kaip tik viska supratome ir netgi DEMASKAVOME VISA TIESA! Misis Gecaite su savo gana rimtais pareiskimais apie autorystes netikruma ir t.t. perzengia ribas - netikrina faktu ir labai ironiskai ir primityviai juos iskraipo...kad jus visi (saziningi mokesciu moketojai) galetumet parekaut, kad jums tokio meno nereikia (aciu dievui ne jus sprendziat kokio meno reikia ir kokio ne)!
Nuogas karalius tas jūsų Mekas. bet durnių visada rasi "vaje, kokie gražūs drabužiai!" :)))
Puikus straipsnis , nes retas Lietuvoje isdrysta pasakyti , kad karalius nuogas , ipatingai mene , bijodamas , kad apsauks neismaneliu . Gaila ,kad menas praranda savo paskirti ir vietoje zavesio , hormonijos ,meiles , matome tIK sud* kruva , rekavimus scenoje , marazmatikus ir zulikus ... Bet jeigu niekas ju su sudina sluota neveja , vadinasi tokio 'meno' ir nusipelneme ...
girto senio sapaliojimai ir kliedesiai. As be tokio 'meno' galiu gyventi ilgai ir laimingai.
Tiesa ar netiesa, bet tikrai labai daug pykcio sklidinas straipsnis, o tai ji pavercia ne ka vertingesniu nei apie Pikul implantus.. O del faktu, tai reiktu aiskintis jei kam idomu patiems, o nepasitiket menotirininke, kuriai atrodo, kad kas laiko kamera, tai to ir filmas... Ta prasme gal Mekas ir pervertinamas, bet cia neargumentai. Ir kokia normali menotirinke gali sau leist sakyt, kad 5milijonai LITU yra daug uz visa fluxus kolekcija? nors tiesa, kad turbut kazkur dalis tu pinigu ir nutekejo ir kodel meninkas turetu neturet pinigu? kas cia per poziuris? jis kuria nemokamai, raso straipsnius, pristato filmus, o gyvena is parduotu daiktu. Tai kas cia blogo? Kazkoks pavydo ir pykcio kupinas straipsnis.
man, kaip sąžiningam mokesčių mokėtojui, labai nepatinka, kad mano į biudžetą sumokėti mokesčiai nusėda kažkokių pseudomenininkų kišenėse. netgi jei vietoj meko kolekcijos lietuvai būtų pardavinėjama mona lize, aš būčiau nepatenkintas. kelkite policininkams, pedagogams, gydytojams algas, taisykite ir asfaltuokite kelius, pagaliau finansuokike naktinius autobusus miestuose, o ne pirkit surūdijusį vamzdį.
Labai daug tiesos, tuo metu buvome AFA, mums pats Mekas pasakojo fluxus daiktų istoriją. Tai nėra sena, jei būtų didelis reikalas, gal dar surastumėte ir tas juodaodes, kurios gęsino Mačiūno užkurtą laužą paskubomis išsikraustant, ir kvietė policininkus :) Mekas susirinko, jo reikalas ,1990 rodė ir sakė, kad tai pelningai parduos, bravo, nes mums tik kėlė šypseną.
Ačiū Dievui, atsirado drąsus žmogus, pasakęs tiesą.
užmynė autorei ant to kad apsišaukėlis menininkas pasisavino kito menininko turtą kaip savo ir dar išpešė krūvą pinigų tame tarpe ir iš mūsų mokesčių mokėtojų
Tikras "lietuviškas" provincialo straipsnis.Kas taip supykdė tą tiesos ieškotoją?
Zinot, geriau tokie str. herojui dar gyvam esant pasirodo. Yra galimybe isklausyti ir antraja puse. O siaip, visai tiketina, kad tai yra ties, nes kartais sekmingais vadiname tuos, kurie sugeba pasinaudoti kitu slove, isnaudoti laika ir vieta. Tikri kurejai pirmiausia galvoja ne apie pinigus.
Keistas straipsnis.Ir kodėl tiek piktumo?Matyt, autoriui užmynė.Tik nežinia kurią vietą.Tikrai "lietuviškas" provincialo straipsnis
J. Mekas išties (anglosaksų) pasaulyje yra žinomas kaip kuratorius, kritikas ir, pagaliau, menininkas. Nei vienas lietuvis menininkas nesulaukė tiek pripažinimo, praeitų ir šių metų sandūroje turėjęs parodas tiek Serpentine galerijoje Londone (iškart po Yoko Ono), tiek Pompidou centre Paryžiuje. Manau, autorei reikėtų pasimokyti tiriamosios žurnalistikos etiketo, prieš imantis jos. Jonas Mekas niekada ir nepretendavo priklausyti Fluxus. Juo labiau, kad Fluxus priklausė visi, kurie tik norėjo. Siūlyčiau pasiginčyti su minėtų galerijų direktoriais, kuo gi 90-us metus einantis Mekas jiems taip įtiko.
Piktas straipsnelis. Verčia suklusti ir galbūt net nepriimti visko už gryna.
įdomu štai kas - apie Meką ir Mačiūną paskaitėte ir pakomentavote, nors jie nepatinka. O ar dalyvavote apklausoje dėl nuostabių ir beveik nuostabiausių žmonių pasaulyje, t. y. Lietuvos kultūros darbuotojų atlyginimų padidinimų? O gal net skaitėte visus straipsnius apie nuostabiausius ir beveik tobulus Lietuvos žmones?
Kalbant tiesiai šviesiai ima siutas,kai kažkoks mačiūnas su savo nesąmonėm patapo bene žinomiausiu pasaulyje lietuviu,kada aibė genialių tautiečių su savo šedevrais turškiasi gimtinėj niekam nežinomi ir plačiam pasauliui nereikalingi.Išties,svieto pabaiga.
Gojaus Mačiūno darbus sėkmingai pardavė žydelis Mekas su žydomasono Zuoko pagalba Vilniuje.Kuo jūs nepatenkinti gojai?
idomu kiek zokinis pasieme ir kiek kas ten pasidalijo, bet geras - menas nedovanojimas lietuvai, jei reikia parduot ir pirkt! zokas amziams gerai bus identitetui formuot tos salies kuri jau senai kazkur anapus...
kaip galima tyliai kvatotis, gal paaiškintumėte? Norėčiau išmokti. Tikrai. O šiaip apie meną, tai jūs turbūt teisus/-i, nors Mačiūno idėją lyg ir pagaunu
fluxus galima vadinti menu, tai pasaulio pabaiga rytoj. Ar savo liguistos vaizduotės vaisių negrabus perkėlimas į viešas erdves dabar vadintinas menu??? Aišku, juk dabar visas pasaulis - "fluxus". Nėra ko stebėtis, kad tai tik dar viena priemonė apgaudinėti vargšus, pretenduojančius į "meno" supratimą, o patiems už jų nugarų tyliai kvatotis ir plauti pinigus.
lietuviskas, netgi naujalietuviskas laiskelis, atitinkantis epochos dvasia :)
Lietuviškai apie J.Mačiūną šį tą turime: 2002 m. išleista Tomo Sakalausko knyga „Žiūrėjimas į ugnį: Jurgio Mačiūno, „Fluxus“ kūrėjo, gyvenimas“ (Vilnius, 2002). Bet žinoma, J.Meko "kalbėjimo į niekur" yra prileista kur kas daugiau...
Kai žmogus ne mokslinį straipsnį visgi pasirašo DR. tai rodo pačio autoriaus manijas pasidemonstruoti. Ir ne todėl, kad nepritarčiau turiniui, tiesiog visuomet prasminga keleta langų permontuoti į veidrodžius.
Vamzdis Žvejų gatvėje - neprilygstamas.
ale gerą schemą senas žulikėlis sugalvojo pinigėliams paplauti
Tai kaip žydelis be šmugelio kaip ir ne žydelis... Va tik kodėl jam mokama iš Lietuvos "už meną", gal zokiniai žino?
Karalius nuogas.
Pop kultūros subproduktas yra Fluxus.Tai ir pešis kuo toliau tuo daugiau.