Lietuva nelaukė, kol sprogs „Nord Stream“: Europa tik dabar eina mūsų parodytu keliu

Tačiau procentai be pradinio skaičiaus yra viena seniausių propagandos gudrybių.

Jeigu eksportas prieš tai buvo nukritęs iki istorinio dugno, net nedidelis padidėjimas gali būti pristatytas kaip įspūdingas augimas. Tai panašu į žmogų, kuris neteko keturių penktadalių turto, o vėliau garsiai giriasi susigrąžinęs mažą jo dalį.

2021 metais Europos Sąjunga iš Rusijos importavo apie 152 mlrd. kubinių metrų dujų. 2025 metais šis kiekis buvo sumažėjęs iki maždaug 36 mlrd. kubinių metrų. Rusijos dalis visame ES dujų importe nuo maždaug 45 proc. smuko iki 12 proc. Todėl kalbos apie Rusijos sugrįžimą į Europos rinką slepia pagrindinį faktą: Maskva prarado didžiąją dalį kadaise turėtos rinkos ir politinės įtakos.

Be to, 2025 metų pradžioje nutrūko rusiškų dujų tranzitas per Ukrainą. Tarptautinė energetikos agentūra nurodė, kad dėl to rusiškų vamzdyninių dujų tiekimas į Europos Sąjungą per pirmąją 2025 metų dalį sumažėjo dar 45 proc. Didesni srautai per „TurkStream“ šio praradimo neatlygino.

Tačiau Europa vis dar nebuvo visiškai nutraukusi prekybos su Rusija. Dalis valstybių toliau pirko rusiškas suskystintas gamtines dujas, o kai kurios liko priklausomos nuo „TurkStream“. Kitaip tariant, vieni europiečiai kalbėjo apie paramą Ukrainai, o kiti tuo pat metu siuntė milijardus Rusijos energetikos įmonėms.

Tik 2026 metų sausį Europos Sąjunga galutinai patvirtino laipsnišką rusiškų dujų importo uždraudimą. Rusiškų SGD importas pagal pereinamąją tvarką turi būti visiškai nutrauktas nuo 2027 metų pradžios, o vamzdyninių dujų – 2027 metų rudenį.

Kol didžiosios Europos valstybės skaičiavo, kiek dar galima uždirbti prekiaujant su „Gazprom“, Lietuva kūrė realią energetinę nepriklausomybę.

2014 metais į Klaipėdą atplaukęs suskystintų gamtinių dujų terminalo laivas simboliškai buvo pavadintas „Independence“ – „Nepriklausomybė“. Tuo metu šis projektas buvo kritikuojamas kaip per brangus, per didelis ir tariamai nereikalingas.

Tačiau Lietuva suprato tai, ko nenorėjo suprasti turtingesnės Europos sostinės: rusiškos dujos niekada nebuvo vien paprasta prekė. Jos buvo politinio spaudimo, šantažo ir įtakos priemonė.

Klaipėdos terminalas leido Lietuvai atsikratyti „Gazprom“ monopolio, pirkti dujas pasaulinėje rinkoje ir padėti apsirūpinti kaimyninėms valstybėms. Nuo 2022 metų vasario per Klaipėdos terminalą nebuvo priimtas nė vienas rusiškų SGD krovinys.

2022 metų balandį Lietuva visiškai atsisakė rusiškų dujų importo. Tai buvo padaryta ne tada, kai Briuselis parengė ilgus pereinamuosius laikotarpius, o pačioje karo pradžioje. Lietuva tapo viena pirmųjų Europos Sąjungos valstybių, praktiškai įrodžiusių, kad Rusijos energetinio šantažo galima atsisakyti.

Lietuva ne tik kalbėjo. Lietuva investavo, rizikavo ir priėmė sprendimus dar tada, kai Berlyne „Nord Stream“ buvo vadinamas komerciniu projektu, o perspėjimai apie Rusiją – perdėtomis Baltijos valstybių baimėmis.

Šiandien visa Europos Sąjunga oficialiai juda ten, kur Lietuva pradėjo eiti daugiau kaip prieš dešimtmetį.

Tai nėra mažos valstybės atsitiktinė sėkmė. Tai Lietuvos strateginė pergalė.

2022 metų rugsėjį sprogimai Baltijos jūroje sugadino tris iš keturių „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ vamzdynų linijų. Viena „Nord Stream 2“ linija liko fiziškai nepažeista.

Čia būtina tiksliai suformuluoti klausimą. Kalbėti turėtume ne apie tai, kodėl likęs vamzdis iki šiol nesusprogdintas. Tyčinis energetinės infrastruktūros naikinimas būtų naujas nusikaltimas ir ekologinė grėsmė Baltijos jūrai.

Tačiau galima ir būtina klausti: kodėl nepažeistos linijos ateitis iki šiol nėra politiškai ir teisiškai išspręsta galutinai? Kodėl ji nėra oficialiai ir negrįžtamai išbraukta iš galimų Europos dujų tiekimo maršrutų? Kodėl neparengtas skaidrus jos konservavimo, išmontavimo arba kitokio galutinio neutralizavimo planas?

Ar ši linija saugoma kaip techninis rezervas laikams, kai dalis Europos politikų vėl pradės kalbėti apie „santykių normalizavimą“ su Maskva? Kas gali garantuoti, kad pasikeitus politinėms aplinkybėms neatsiras vyriausybė, kuri pasiūlys vėl pirkti „pigesnes“ rusiškas dujas? Ar Europa tikrai nutraukia energetinę priklausomybę, ar tik užšaldo ją iki kito politinio sandėrio? Kodėl valstybės, kurios daugelį metų ignoravo Lietuvos perspėjimus, iki šiol taip sunkiai ir lėtai užveria duris Rusijos energetinei įtakai?

Ir kodėl prireikė karo, šimtų tūkstančių aukų, sugriautų Ukrainos miestų ir energetinės krizės, kad didžioji Europa pagaliau pradėtų daryti tai, ką Lietuva siūlė daryti jau seniai?

Lietuvos lyderystė šioje istorijoje yra neginčijama. Mes pirmieji supratome, kad nepriklausomybė kainuoja, tačiau priklausomybė nuo Rusijos galiausiai kainuoja nepalyginamai daugiau.

Kai kiti tiesė vamzdžius į Rusiją, Lietuva statė „Independence“. Kai kiti pasirašinėjo naujas sutartis su „Gazprom“, Lietuva ieškojo alternatyvų.

Kai kiti aiškino, kad prekyba pakeis Rusiją, Lietuva perspėjo, kad Rusija prekybą pavers ginklu.

Šiandien ne Lietuva turi aiškintis Europai dėl savo griežtos pozicijos. Europa turi pripažinti, kad per ilgai neklausė Lietuvos.

Lietuva buvo teisi tada. Lietuva yra teisi dabar. Ir jeigu Europa nenori dar kartą pakartoti tos pačios katastrofiškos klaidos, šį kartą ji privalo ne atsargiai trypčioti, o pagaliau sekti Lietuvos pavyzdžiu.

Naujausi

Zalužnas: Rusija jau rado atsaką beveik visiems NATO ginklamsPasaulis · 2026-08-06Susitikime su pramoninkų atstovais – lūkesčiai plėstis ir žinios apie įsigijimų palengvinimąKaras ir taika · 2026-08-06Rusija nori mėginti smogti Baltijos regionui Ukrainos dronaisKaras ir taika · 2026-08-06Rusijos smūgiai sunaikino užsienio bendrovių sandėlius UkrainojePasaulis · 2026-08-06