Liūdesiai dėl Baltarusijos(54)

Negi dar nepastebėjote, kad nesu koks gobšuolis...:)

Radau Bernardinuose A. Navicko reakciją į šią klastotę. Pasirodo, kad Andrius pakliuvo ant jauko (jei tikėti Pikasu®, o aš™ visada juo® tikėjau ir esu bene vienintelis tebetikintis). Andrius rašė (2009-11-05): „Jei dar nežinojote, kodėl Bernardinai. lt atsinaujino, tai žymusis Pikasas viską išaiškino. 1. Idant išgauti Pikasiaus el. paštą. 2. Idant klestėtų neokomunizmas. 3. Idant nebūtų atrasta optimali tiesa. _Na, o Bernardinai. lt be Pikasiaus pasmerkti nuobodžiai savigraužai... Laikykitės, Pikasiau. Saugokite anonimiškumą ir saugokite sau optimalią tiesą, na, o dėl mūsų nebvarkit, gerai?

Baik meluoti Pikasai tai ne klastote ir ja galima rasti Bernardinuose.

Labai tikėtina, kad ši sufalsifikuota klastotė yra būtent jūsų paties, pasinaudojant tuo, kad "Alfoje" nėra nurodomas IP numeris.

"Pikaso" perliukas, sedevriukas: "Jeigu jūs p. Navicke galvojate, kad aš sugrįšiu pas bernardinus ir užsiregistruosiu, atskleisdamas jums savo el. pašto kodą, tai labai klystate. Mačiau ne vieną tokį žiniasklaidos atstovų triuką tikslu apgauti Pikasiuką. Iš anksto perspėjų, kad tokie manevrai nepavyks. Komentarų erdvė be Pikasiuko aiškinimų apie neokomunistinių grupuočių daromą žalą Lietuvai ir jos gyventojams bus pasmerkta liūdnai ir nykiai vegetacijai, jau nekalbant apie faktą, kad bus padaryta nepataisoma žala optimalios tiesos paieškoms. Kai Lietuvos didžioji žiniatinklio dalis yra neokomunistinių grupuočių stipriai įtakojama, komentarų puslapiai įgyja ypač svarbų vaidmenį, aiškinantis tiesas ir neteisybes. To negali pakęsti pastaruoju metu dienraščio administracija ir tai liūdina.." (Pikasas alfa. lt)

Blogui juk el pasto reik, gink die Pikasas bijo ji ten ivest, dar suzinos jo kodus... :)

Įsiveisk blogą kaip normalus žmogus, ir rašinėk ten iki soties. Nes įgrįso jau tavo copy-paste paklodės visuose komentaruose

x-cupid.com/lt/10265/

"Bildukas omė" nei minkštas, nei pūkuotas. Dar vienas p. "ome" šedevriukas: ome, 2013-06-15 16:30 Pikasas kaip visada izuliai meluoja ir dezinformuoja visuomene, reiketu ji pasodinti i kalejima uz tarnavima okupantui ir smegenu plovima tautieciams, ir jau greit manau ses, nebent pabegs kuom net neabejoju.

Jūs teisus. Prisiminkime. Kapų priežiūros ir mirusiųjų pagerbimo tradicijos nebuvo išnykusios ir sovietmečiu. Manau, kad tai buvo netgi tam tikras tautą vienijantis reiškinys, išsiliejantis netgi kaip tam tikras protestas prieš bolševikinį vulgarų ateizmą. Šv. Vėlinių diena kaip tik ir buvo ta data, kai buvo galima pajusti tą ore plevenančią kitokio gyvenimo suvokimo idėją. Represinės okupacinės struktūros ir vietiniai kolaborantai jautė tam tikra diskomfortą, kai Vėlinių vakare kapines nutvieksdavo žvakelių jūra. Indelių joms tada dar nebuvo, tad didelis trukdys kai kada būdavo stiprus vėjas. Jau tada žmonės išdrįsdavo padėti gėlę ar uždegti žvakutę ant Lietuvai iškilių asmenų kapų. KGB darbuotojai stebėdavo tuos asmenis, juos fotografuodavo ir vėliau persekiodavo. Reikėjo išskirtinės drąsos tam, kad uždegti žvakelę ant Lietuvos patriarcho J. Basanavičiaus Vilniaus Rasų kapinėse ar Dariaus ir Girėno kapo, buvusio kapinėse Kaune, Vytauto prospekte. KGB suprato, kad šie didvyriai yra Lietuvos nepriklausomybės simbolis ir tų kapų prieigas ypač stebėdavo. Kartais net prisiartinti neleisdavo. Tai kėlė gyventojų pasipiktinimą, kuris 1956m. Vėlinių vakarą minėtose Vilniaus ir Kauno kapinėse išsiliejo į didžiulę demonstraciją, kuria buvo išreikštas laisvės siekis. Tai išgąsdino tuometinius LKP CK "hegemono" bosus ir jų talkininkus KDB darbuotojus. Daug dalyvių buvo suimta, vėliau pritaikant jiems įvairias sankcijas. Kai kas neteko darbo, kai kas buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos ir t. t. Vėliau lankyti kapines per Vėlines būdavo leidžiama tik iki 18 valandos. Gal kagėbistai bijojo, kad pritemus jų nuotraukos nebus tokios aiškios? Dar ilgai žmonės su pagarba kalbėdavo apie tuos laisvės troškimo proveržius Vėlinių dieną. Net iki Romo Kalantos aukos tada dar buvo šešiolika ilgų vilties metų laukimo... Niekas neužmiršta...

Esu nepagydomas optimistas, tad vis tikiuosi sulaukti padoresnių komentarų net iš tokių, kokius matau čia susirikiavusius. Viltis miršta paskutinė...

Pikasai, nepamiršk už ką algą gauni. Tavo darbas - vaduoti Garliavos mergaitę iš jos motinos ir skelbti pasauliui, kad lietuviai visą valdžią atidavė pedofilams. Taigi, jokių čia rašinių apie Kalėdas nerašinėk, varyk paklodes apie pedofilų klaną ir vienintelę reikalingą išgelbėjimo mergaitę Lietuvoje.

Šlykščiai elgiesi, Pikasai.. atrodo tau vėl pablogėjimas...

O jusu tai jau neproimperine kai palaikote NATO remiamus teroristus valgancius zmones Sirijoje? O ir Mastysena jus pastebiu jau linksta link neofasistines pakraipos, ar ne geda but tautos isdaviku Pikasai? var dan ko tik nesuprantu, vardan medaliu is siuzereno?

Bildukai budėdavo ne tik per Kalėdas ar Velykas bet ir Vėlinės tiems išgamoms buvo darbymetis...

Sovietinės imperijos okupuotoje Lietuvoje, vadinamoje LTSR ar “severo zapadnym krajem” tikru galvos skausmu tapdavo katalikams, kai jie norėdavo turėti namuose papuoštą kalėdinę eglutę per Šv. Kūčias. Jas buvo galima įsigyti nemažai rizikuojant būti sučiuptam su įkalčiu. Privačių automobilių tada buvo daug kartų mažiau, o milicija budėjo prie visų didesnių miestų bei tikrindavo automobilius keliuose. Tad daug kas rinkdavosi “dviejų kojų nešamąją galią”, Su ja buvo netgi lengviau per pusnynus pabėgti, jei ką… Žaislų pasirinkimas eglutės puošybai buvo gan menkas. Stikliniai burbulai pasirodė kiek vėliau. Papuošimui pagrindinis akcentas buvo vata, kurios netrūko ir tikros žvakutės. Bet koks vaiko ar suaugusio neatsargumas baigdavosi didesniu ar mažesniu gaisru. Žaisliukus darydavosi patys, kaip kas išmanydavo panaudojant žirkles ir klijus. Tarp kitko tai būdavo savotiškas jausmingas šeimos bendravimas. Iš spalvoto bei blizgančio popieriaus, šiaudų lazdelių būdavo parodoma tokia išmonė, kad ir šiandien galėtų daug ką nustebinti. Atsiradusios kiek vėliau lempučių girliandos buvo dažno, varganiau gyvenančio svajonė. Daug darbo prieš Šv. Kalėdas turėdavo NKVD “bildukai”. Slampinėdavo jie po langais , besistengdami pamatyti, kuriuose namuose eglė puošiama prieš valdžios nurodytą terminą – gruožio 26 dieną. Jei ta, “per anksti” papuošta kalėdinė eglutė būdavo eilinio tautiečio namuose, tai “bilduko” atžymėjimas pliusiuku didesnių skaudžių pasekmių neatnešdavo. Tačiau, jei tą išdrįsdavo padaryti koks pedagogas, valdininkas ar net “hegemono” partijos atstovas – mažai nebūdavo… Tokie netgi būdavo išmetami iš pareigų su “vilko bilietu”. Žinoma, prieš tai absoliučiai vieningai pasmerkus darbo kolektyvuose. AMBrazauskas prisimena, kad jis su tėvais švęsdavo kūčias. prieš tai gerai uždangstę langus. Kad koks laikraščio ateistinio skyrelio vadovas R. Valatka mažiau darbo turėtų. Geriau būdavo provoslavams,kurių religinė šventė buvo pagal kitą kalendorių dviem savaitėm vėliau. Jie galėdavo gan pigiai ir oficialiai po 26 dienos įsigyti eglutes, kurios būdavo papuoštos per Naujus Metus ir tikriausiai sulaukdavo provoslaviškų Šv. Kalėdų. Jei kas pamatydavo gatvėje po Šv. Kalėdų tempiančią eglaitę, galėdavo užtikrintai atspėti, kad tai arba provoslavas, sentikis ar pan. , arba tai “hegemono” partijos ar jos ištikomojo “komsomolo aktyvo” aplinkos atstovas. NKVD, vėliau KGB “Bildukai” budėdavo ir bažnyčose prie įėjimų fiksuodami ateinančius į mišias ar pamaldas. Jei būdavo pastebimi tokie, kuriems pareigos ten lankytis drausdavo, tai kiekvienu atskiru atveju būdavo sprendžiama, kaip tokį asmenį nubausti ar bandyti “perauklėti”. Negalėjo juk mokyklos mokytojas eiti į bažnyčią. Juk jis privalėjo vaikus mokyti komunistinio ateizmo dvasia. Turėjau tokią giminaitę mokytoją, kuri apsirengdavo kaip senutė, apsirišdavo skarą ir taip sulinkusi nepastebėta prasmukdavo pro tuos budinčius “cerberius”. Dvasiškiai taip pat turėdavo būti savo pamoksluose labai atsargūs. Neatsargiai ištarta aiškesnė frazė galėjo lemti tolimesnę kunigystę kaimo bažnytėlėje. Kunigų darbo vietas skirstydavo speciali religinės priežiūros tarnyba prie SSKP. Buvo persekiojamos ir tos šeimos, kurių vaikai patarnaudavo mišioms. Verta suprasti, kiek reikėjo tautiečiams katalikams ryžto ir valios, kad išdrįsti nepaklusti režimui. Beje, toks nepaklusnumas buvo viena iš pasipriešinimo okupacijai formų. Lenkiu galvą prieš tokius pasiryžėlius. Ta dvasia ypač ryškiai supleveno “dainuojančios revoliucijos”metu. Tik vėliau, ” brandaus socializmo” laikotarpiu varžtai buvo atleisti. Gal todėl, kad generalinis Nikita Sergejevičius daugiau domėjosi kukurūzais, o kitas “hegemono” generalinis Leonidas Iljičius labiau rūpinosi ar jam ant munduro liks naujam ordinui ar didvyrio žvaigždei vietos prisegti. Sudėliojau neminėdamas stalininio laikotarpio žiaurumų, susietu su katalikų dvasiškių ir aktyvesnių katalikų persekiojimų. Gerų vaikučių Kalėdų Senelis ir tada nepamiršdavo... Manęs mažiuko taip pat. Eilėraštukus kaip žirnius žerdavau. Kartą atėjo Kalėdų Senelis su visa papuošta eglute rankose. Ir su sukabinėtais skaniais saldainiais blizgančiuose popierėliuose. Apsidairiau, kad tėvuko nėra. Puoliau ieškoti, o jis, mat “vonioj maudėsi”. Paskui jam kad pasakojau, kad pasakojau apie Senelį, net, pamenu, apsiverkiau, kad tėtis nematė, kaip gražiai eilėraščius deklamavau. Mama liepė tų saldainių nevalgyti. Sakė, kad tik po Trijų Karalių bus galima. Kaip mažas pyplys galėjo iškęst? Juk taip norėjosi… Nevalgiau po daug… Po vieną išlukštendavau atsargiai, o popieriukai ir toliau gražiai kabojo. Turbūt mama pastebėjo, kad jie prieš laiką tapo tušti, nes plačiai šypsojosi kai jau reikėjo žaislus nurinkti. Sakė, kad dabar visus saldainius jau galiu valgyti… Ech…

Taip ir nesupratau, koks straipsnio tikslas. Bet faktas tas, kad tarybiniais metais Lietuvos gyventojų skaičius augo, o dabar masinė evakuacija, nereikia jokių koncentracijos stovyklų. Ir kodėl korespondentės taip vengia apsilankyt Lietuvos kaimuos - ar ne todėl, kad Baltarusija prieš juos pasirodys tikras rojus? Kas dėl saldžių porelių restoranuose - o kam jos Lietuvoj - jūsų telefonas ir taip pasiklausomas.

Jūsų pozicija yra proimperinė, mąstymas neokomunistinis, o internetinė raiška tokio lygmens,kad gaila laiko diskusijai. Man daug kas pataria su tokiais "oponentais" net nediskutuoti. Greičiausiai, jie teisūs... Viso gero

Visokiu idomybiu tam internete. Блуд над могилами Ленинград и Сталинград являются сегодня особыми мишенями для пропаганды на тему «ненужных жертв войны, безжалостно брошенных Сталиным на алтарь победы», так как именно эти два города явили собой особый подвиг. Как писал президент США Ф. Рузвельт в 1944 г., «Сталинград и Ленинград стали синонимами силы духа и стойкости, которые дали нам возможность сопротивляться и которые в конечном счете дадут нам возможность преодолеть агрессию наших врагов». Сегодня русским пытаются внушить антигероический, потребительский взгляд на историю. Предательство Великой Оте- чественной войны, надругательство над ее символами, над памятью о подвиге народа-победителя — последний шаг на пути превращения русских в колониальных слуг, что когда-то намеревался воплотить Третий рейх. Но русский народ никогда не удастся превратить в «русиш швайн», как бы ни мечталось об этом «прорабам» новой перестройки!

lietuvos kaimuose manau lygiai tas pats......

Aciu Pikasai! paskaiciau, kaip visada "nesaliski" ir "naudingi" komentarai, ir pamasciau, kad jei ne Rusu pergale pries nasionalsocializma tai gal ir Pikaso nebutu... O dabar varksas turi atidirbineti okupantui ir plauti tautieciams smegenis, ech tas nenuspejamas likimas.

Tik nesakykit, kad stalinas lietuviams simpatizavo ar kažkaip ten žmogiškai pasielgė. Taip ,partizanais buvo profesionaliai užsiimta, bet jeigu būtų atėmę viską, butų priešinęsi ilgiau, galimai dar sankcijų būtų reikėję, o šalis beveik europos vidury, taip paprastai į sibirą visų neišveši, ne kaukazas, tai ir nusprendė kažką duot tuo pačiu dusindamas visur kitur.

Bet kokiu atveju partizaninis karas 10 metų ilgiau nevyktų. Nes jam buvo labai profesionaliai nukirsta galva: perverbuotų apsišaukusių partizanų vadų pagalba gana primityviai apsigavę partizaninio judėjimo vadai patys suvažiavo į Vilnių, kad būtų susemti ir išvežti į Maskvą numirti. O be vadų judėjimas agonizavo dar metus kitus, ir užslopo...Taip ir dabar daugiau žodžiais kovojame, ir pasimauname ant režimo šakių...

taigi rase jau rusijos ir lt ziniasklaida apie karo invalidu likima. Surinko juos visus stalino nurodymu ir uzdare konc. stovykloje ,saloje kazkokioje kur naikino sekmingai. Ir kuom komunistiniai zverys geresni uz naciu zveris??

Jei be nepriklausomybės dar ir vilniaus būtume netekę, partizaninis karas ne 10 metų būtų trukęs, būtų tekę visą tautą ištremt ir sunaikint.

Gal būt netgi pagrindinė privilegija buvo tapti sovietiniu NOMENKLATŪROS atstovu. Kai juo tampi, o be partinio bilieto, galėjo tam padėti tik atitinkama KGB rekomendacija, tai tu ir tavo šeima "nusipelno gyventi geriau", negu tavo draugai ar kaimynai gal net daugiau į galveles košės įsikrėtę. Pagrindinis tokio gyvenimo principas - atsidavimas partijos reikalui. Be "bajerio". Jei kuris kryptelėdavo ne taip, kaip koks "hegemono" sekretorius nužymėjo, tam "šakės". Pradžioj įspės, griežtai papeiks, o paskui išvis tapsi "trefnu" ir galėsi eiti šunų lodyti. Tada visos privilegijos, kaip brūkšniu bus nubrauktos. "Hegemono" nomenklatūra tą gerai žinojo ir ant nuospaudų savo "ideologams" nelipo. Tada kur kas geriau. Pasirodai darbe visišku "kaušu", kitą vietą tau suras. Dar kartą prisidirbsi, gal kokiu mokyklos direktorium paskirs. Tai toje nomenklatūroje vos ne žemiausias karjeros laipsnis buvo. Galima sakyti rajkomo instruktoriaus lygmenyje. Kiekvienas tokio nomenklatūros atstovas žinojo, kad atlyginimas - ne viskas. Privilegijos - jau jėga. Kurortai vasaros metu, visokių deficitų nudificitinimas, protekcijos aš tau - tu man po sodo namelį iš skirtingų įmonių pinigėlių ir darbo jėgos, pirtelės su plačiomis "reprezentacijomis". Kodėl AMB žmoną paliko ir net nosis pamėlynavo. Stambaus vyro būta, tai visai nesusmego Kremliaus "žvaigždėms" nugaras trindamas. Apie papildomą pirtelių "atributiką" patylėsiu. Čia ir paaugliai paskaitinėja. Kam jiems pavydo ugnelę uždegti? Ne vieta ir ne laikas. Tai kas ir kam dar neaišku, kodėl profesorius V. Landsbergis kai kam - didžiausias priešas? Suprasti tai reikėtų. Uždarame rate ir ta gorbačiovinė perestrojka, tikriausiai, į šuns dienas tokių "buvusių" sudedama. "Juk taip gerai gyvenom..." A, ne?

APIE AUTOMOBILIUS. Prie sovietų , automobilis - gero gyvenimo rodiklis. Taupyti lėšas jo įsigijimui eiliniams darbininkams, kolūkiečiams ar tarnautojams tekdavo visos šeimos pastangomis 10 - 20 metų. Apie naują sovietinį " šedevrą" - " Žigulius" , " Moskvičių" ar net " Volgą" paprasti mirtingieji galėjo tik pasvajoti. Tiesa, per profsąjungas dalis automobilių įsigijimo talonų buvo paskirstoma. Kadangi šios organizacijos buvo LSSR komunistų partijos parankiniai, tai ir naujų automobilių talonai atitekdavo tam, " kam reikia" . Tik aukštesnių " hegemono" partinių struktūrų darbuotojai, gamyklų direktoriai ir panašaus rango pareigūnai galėdavo nesunkiai gauti vis naują paskyrą automobiliui kas penki metai. Valstybinė kaina už tuos " taloninius" automobilius buvo net kelis kartus mažesnė, negu rinkoje ir tuo " šauniai" nomenklatūra naudojosi. Ji parduodavo 5-6 metų anksčiau su paskyra gautą padėvėtą automobilį eiliniam piliečiui netgi didesne kaina, negu pirko pats, skirtumą įsidėdavo į plačią kišenę ir su nauju talonu rankose vykdavo į auto parduotuvę. Padėvėtą automobilį įsigijusiam klientui prasidėdavo net sunkiai nusakomi vargo keleliai, kai tekdavo keisti susidėvėjusias detales ar restauruoti po avarijos. Visa atsarginių detalių centralizacija ėjo per LSSR autoservizų centrą, esantį prie Vilniaus. Labiausiai deficinės detalės būdavo kontroliuojamos jo vadovų ir patekdavo tik į " patikimų" ar " draugelių" auremonto valstybinių įmonių atstovų rankas. Atsarginės detalės būdavo perpardavinėjamos kelis kartus didesnėmis kainomis, negu naujos, kurių dažnai ir su žiburiu auto parduotuvėse nerasi. Padangos buvo ta sritis, apie kurią prikurta daugybė anekdotinių situacijų. Kai koks suvargęs inžinieriukas su 120 rublių mėnesiniu atlyginimu, kartu su kitais kokio amerikono giminėmis, sekdavo tą oficialių dolerių turintį geradarį, tai jo akys sublizgėdavo iš džiaugsmo, kai gaudavo už kokius 46 dolerius dvi padangas, už kurias jam šiaip jau būtų reikėję pakloti dviejų mėnesių atlyginimą. Paskyras padangas lygiai, kaip ir automobilius kartais gaudavo padalinti profsąjungos. Beje, tais pačiais principais. Automobilio įsigijimas eiliniams gyventojams taip pat būdavo įvairiais periodais įvairiai apribojamas. Esu pats kelis metus važinėjęs su įgaliojimu, nors pinigus už seną sovietinį " stebuklą" buvau buvusiam savininkui sumokėjęs. Jei tas pardavėjas būtų padaręs kokį nusikaltimą ir jo turtas būtų konfiskuotas, tai net nežinau, kaip būčiau savo automobilį išgelbėjęs nuo konfiskacijos. Panašios pirkimo ir automobilių dokumentų išdavimo nuostatos keisdavosi, bet esmė būdavo pastovi - su naujais automobiliais turėdavo teisę visada važinėti tik " hegemono" partijos nomenklatūros atstovai" ir jų kolaborantinė aplinka.

Verta prisiminti ir LSSR valdžios SANTYKIUS su "plačios tėvynės" centrine valdžia. Kad ji mus išvadavo nuo kapitalizmo - aišku. Kad nurodė kelią į šviesų komunizmo rytojų - taip pat. Kaip su jumoru sakydavo: - "Horizonte jis randasi". Galima, žinoma buvo ir toliau minti iki to horizonto, bet žemė tai apvali:) Lietuvos "hegemono" padalinio nomenklatūra buvo gan pasitikinti tik sprendžiant vietinės reikšmės klausimėlius - kam mašinikę, kam butuką, kad kelialapį net į užsienį, o kam ir medžioklės bei žvejybos pagal nomenklatūros standartus ar dar kokius deficitinius malonumus. Vis tik, netgi pats pats pirmasis, sakykim koks Algirdas Mykolas, visų KGB padalinių Lietuvoje nevaldė. Buvo toks, (berods 5) skyrius, kuris tiesiogiai Maskvai priklausė ir atlikinėjo "pilkojo kardinolo " funkcijas, paderindamas tik su antruoju LKP sekretorium, kuris, kaip taisyklė nebūdavo lietuvių tautybės ir laaaaabai patikimas Kremliaus kadras. Tam, kad išsilaikyti Lietuvos nomenklatūros viršūnėje, mūsų partijos šulams kartais tekdavo iš kailio nertis, kad vienam ar kitam Kremliaus komandos asmeniui įtikti. Kokį lagaminą dešrų ar gero konjako lagaminą tokiems šulams nepakiši. Dar nesuprastų ir palaikytų tai , kaip panieka jų posto stotui. Tekdavo nemažai juodos kasos tūkstantėlių pakloti, kartais netgi duoklę "su kepure" iš savų surinkus. Pakišos būdavo vežamos netgi ne tiems asmenims, nes tiesiai jiems nepakiši- baisoka, o jų antrosioms pusėms - žmonoms. Turėjo mūsų juvelyrai tokių darbų su brangakmeniais, kad dabar tuos laikus ir tas kainas su nostalgija iki šiandien prisimena. Iki kokio lygio buvo išvystytas parodomasis menas, atvykus svečiams iš centro, anekdotai sklandė. Kaip vienos namo pusės fasadus dažydavo, dengiančius stambius želdinius vienai dienai "susodindavo", net darbininkams naujus darbo chalatus išrašydavo. Kai spec. pirtyse viskas atsipalaiduodavo, tai ir mūsų kolaborantėliai galėdavo atsipūsti. Pagaliau - "praneslo". Paprastas Lietuvos žmogelis galėdavo ir į Maskvą skundus rašyti. Tas tiesa. Kartais vienas kitas netgi atgarsio sulaukdavo. Kai reikdavo ką iš posto nukrapštyti, tai pasinaudodavo kokio proletaro skundu, o kartais netgi paliepdavo kokią šeimą sušelpti. Tada visi laikraščiai apie tokį dosnumą rašydavo. Priminiau tik keletą fragmentų apie valdžią "ant valdžios". Apie kietą visko reglamentavimą nesiskleisiu. Kaip, sakykim, Vladivostoke ir Kaliningrade ant aliumininės šakutės buvo įspausta 7 kapeikų kaina, o kokių Šiaulių kepyklos direktorei tekdavo su lagaminu važiuoti į Maskvą, kad naujų sausainių receptūrą patvirtintų. Apie centralizuotą paskirstymą taip pat galima būtų ilgai kalbėti. Pažinojau keletą apsukrių tiekėjų , kurie per tuos konjakinius lagaminus patys prasigėrė, nes šefams kompanijono reikėdavo. Atgulė žemelėn jie po tokio sveikatai pavojingo darbo. Suprasti juos galima. Juk viską tekdavo "pramušti"...

Galėjo ir tiems patiems gudams, o greičiausiai Lenkijai palikti, nes, nelikus žydų,lenkų buvo dauguma w Wilno. Sienos buvo nustatytos Kryme, ir Stalino žodis buvo lemiamas, persidalijant Europą po hitlerizmo sutriuškinimo. Ir viskas buvo jo valdžioje, nesvarbu ar pavogta ar krauju atkovota...

Geriausiai objektyviai nušvietė padėtį kaimynuose tie keliautojai, kurie jojo žemaitukais iki Juodosios jūros. Šis straipsnis nėra geras.

Bene iš nuolankiausių baudžiauninkų kilęs esate,kad bauginate tokiais monais ir linkite padėkoti Stalinui už tai,kad atidavė tik dalį to,ką pavogė? Jau tik nereikia gąsdinti,kad gudai į Vilnių ims kėsintis! Lukašenkos propagandos produktas tokie teiginiai. Žinokite,neturi aštrių iššieptų dantų ta opozicija. O jei labai jau bijote,apsilankykite Lietuvoje vykstančiame festivalyje "Kilkim Žaibu",galėsite pabendrauti su Gudijos patriotais,sužinoti jų nuostatas Vilniaus ir "žmudinų" atžvilgiu. :)

Ir kas tik ten nesiautėjo! Pradedant raudonaisiais,švelniai tariant,"partizanais",baigiant iš kriminalinių nusikaltėlių suformuota Dilerwanger brigada prie SS,kurią vienas iš Osvencimo konclagerio įkūrėjų išvarė iš Generalinės srities(Lenkijos),pasipiktinęs jų barbariškumu.Persikėlę į Gudiją jie siautėjo čia iki galą tik 1944m.rudenį,jau malšinant Varšuvos sukilimą.

Baltarusija, tiksliau, Gudija buvo LDK stuburas, jos pagrindinė jėga. Prisiminkime, kokia kalba parašyti, kad ir LDK statutai. Gudai, ypač jų patriotiškai, galima sakyti, nacionalistiškai nusiteikusi, opozicinė Lukašenkos režimui dalis save laiko tikraisiais lietuviais, o mus tik maža gentimi. Lukašenkai turime dėkoti, kad jis, gerbdamas TSRS palikimą, ramiai reaguoja į pokario teritorinius pasikeitimus. O kai jo režimas žlugs, turėsime tokių problemų su naująja Gudija, kokių ir su Lenkija neturime. Nes Vilnius buvo ir gudų kultūros centras, juo buvo daug anksčiau, negu jis tapo "lenkiškiausiu Lenkijos miestu" ir kultūrine Lenkijos sostine. Čia toks Skorina gerokai anksčiau už mus išspausdino pirmą jų raštijos paminklą. Čia stovi gražūs jų kilmės didikų rūmai, daug gudų kultūrinės paskirties pastatų. Jie, ko gero, norės pateikti mums sąskaitą, pretenduoti į juos. Beje, mes, Lietuva, esame gana nedėkingi draugui Stalinui, kuris, daug nesvarstydamas, atrėžė mums miestą, kuris istorijos bėgyje buvo tapęs labai savu trijų tautų atstovams: žydams, lenkams, gudams. Bent turėtume išsaugoti tų tautų paminklus, ko nėra. Dar sovietmečiu buvo sunaikinta pvz. daug lenkų kultūrinio palikimo. Visai neseniai, kaip supratau, žydai norėjo tiesiog atkurti savo istorinius pastatus, bet ta iniciatyva buvo nuslopinta. Na, kai Gudija išsivaduos iš totalitarizmo, o mes atsikąsime supuvusios Vakarų moralės, manau, atsigręšime į Rytus, bendrai kausimės su alkoholizmu, narkomanija ir kitokiomis jų ir savo negandomis...

Užėjus sovietams, miesto centruose buvę butai buvo "atlaisvinti" nuo likusios žydų mantos, geriausi kitų, išlikusių lietuvių rekvizuoti. Jei vienai galvai tekdavo daugiau negu 13kv. metrų - atimt ir viskas. Buržujus, atseit. Juk negalėjo sovietinės armijos ar NKVD aukštesnio rango karininkas gyventi kokiame kareivių sulipdytame barake. Tokiems tik ąžuolinį "smetoninį" parketą chrominiais minti priklausė. Jei kas bandė bent kiek pamurmėti, - kelias tiesus. Dažnas ir pamurmėti nesuspėdavo. Visi žinom kur. Mažai tuo keliu atgal begrįžo. Stalino laikų statybos priminė nei tai romėnų klasiką nei tai carinę pompastiką. Visokie fasadiniai stalininio tipo " pribambasai" kėlė kainą ir rinko gatvių grindinio dažnai organinį purvą, kurį tuomet daugiausia dar arklių kanopos trypė. Pradėjo iš kaimų žmonės nuo kolektyvizacijos bėgti. Žemę atėmė, arklio ir to nepaliko. Lindo kolūkiečiai į miestus, kurie tik sovietinius pasus sugebėdavo iš rajono milicijos išmušti. Manot jiems lengva buvo? Anaiptol. Tik jauni į mokslus lengviau galėdavo patraukt. Tada ir pasą dantis sugriežusi provincijos " hegemono" nomenklatūra išrašydavo. Kaip gi taip - studentas be paso, apie kurį dar Majakovskis apeiliavo, kaip buržujai jo bijo, negalėjo būti. Štai tokiu būdu besipučiant miesto gyventojų skaičiui ir pradėjo trūkti net ir tų bendrabutinių barakų. O čia ir N. Chruščiovas Stalino prisiminimui "išrašė" . Daug kas patikėjo - ot dabar tai po XX KPSS " sjezdo" , tai bus. Statyti pradėjo , kaip tuomet tikino, laikinus 4-5 aukštų būstus, kuriuos po dvidešimties metų žadėjo nugriauti ir geresnius subūdavoti. Tokie jie ir gavosi - " laikinos išvaizdos" . Tų chruščiovkių iki dabar pilni miestai ir niekas gerai nežino, ką su jomis daryti. Dabar jau renovuoti pradėta... , nes vieni šilumos nuostoliai. Renovaciją ne visi gyventojai įkirsti gali. Dideli pinigai. O jau sanmazgai, tai geriau juose buvo įrengti, tai geriau patylėsiu, kad jautresnės sielos skaitytojo nesupykintų. 0, 9 kv. metro. Apie kriauklę - tyliu. Ir taškas. Joks architektas įvairių debiliškų standartų keisti neturėjo teisės, nes patį, tikriausiai, nuteistų. Kaip minimum, tokio projekto net netvirtintų. Viskas buvo paskaičiuota - tiek procentų voniai , tiek virtuvei ir žinokis perbraižinėtojau. Net architektūra tokio darbo nepavadinsi. Kas sugalvodavo kokį asmeninį namuką susiręsti - vėl metražo standartai - tiek mieste leidžiama, tiek kaime. Vėl taškas: ). Lietuvos žmonės darbštūs. Lipdė iš paskutiniųjų. Na ir nuo tokios valdžios ir nugvelbt nesibodijo. Tempė iš fabrikų kas ką nustėręs. Juk viskas liaudies: ) Kas kokių laipsnių ar žvaigždžių ant antpečių prikaupė, tai ir algelės jų buvo lyg ir normalios. Kai visokie kurortai ir "dačios" " nachaliavi" tai kodėl gyvenimu nepasidžiaugti? Netgi deficito kartais jiems kokio numesdavo. Spec. parduotuvėse, žinoma. Eilinis žmogelis į tokias duris pastuksenęs netgi nesuprastas būtų. Juk tai pagal sąrašą.. Gal tuometinio " hegemono" likučiai dabar galėtų tiksliau paaiškinti, kokiu principu jie tuos deficitų sąrašus sudarinėjo? Tik, vargu ar išdrįs? Gerai. Prisikasėme iki "išsivysčiusio" , o vėliau ir " brandaus" brežnevinio socializmo. Tada su butais buvo - tvarka. Eilės. Pradžioje kooperatiniams ir be eilės. Valstybei mokėsi 25 metus - žiūrėk ir išsipirksi. Smagu. Bet eilės eilės. Jos vis ilgėjo, kaip koks kelias į rojų ir valdiškam butui jis jau nusitęsdavo 15- 25 metus, o koperatiniai savo " ilgiu" irgi greitai beveik pavijo. Tiesa, jauniems " su mokslu" specialistams, siunčiamiems į provinciją, atsirasdavo galimybė ir be eilės kokį butuką gauti. Bet tai tik pradžioje. Visą laiką galiojo "tvarka" ir kvadratiniuose metruose. Jei vienam bet kokio buto ar namo gyventojui tekdavo po 6 tuos nelemtus kv. metrus, tai į jokią eilę nepriimdavo. Įstatymas - visad buvo , beje, ir yra, - stulpas. Jį, vadinasi, reikia apeiti. O apeiti, gyvenant tėvukų namelyje jaunai šeimai, buvo vienas pagrindinis būdas. Išsinuomoti kur nors butą pas svetimus. Gyveni ten ar ne, tamstos bėdos. Štai tada gali į eilę įsirašyti ir keliolika metų nuobodžiai laukti, kol kokia beveik tokią pačia chruščiovinę " dėžutę" a lia butą sumontuos. Statybos vyko sparčiai. Galima sakyti " stachanovietiškai" . Darbo kokybės geriau neminėti. Akustinių , šiluminių namų savybių - taip pat. Juk iškreiptos energetinių žaliavų kainos to neprašė. Tos gražios durys, kurios dabar puikuojasi dažnose laptinėse jau senokai pakeistos. Su koja neišspirsi. Nes ir grobti jau atsirado ką. Kai nuo algos iki algos kapeiką skaičiuodavo, tai ne moderni įranga galvoje buvo. Kai iš Minsko automatinę skalbimo mašiną atboginau - šventė namuose buvo. Ilgam. Tiek to, tuos asmeniškumus. Kas tuomet jau gyveno ir patys daug prisimena. Spaudau mygtukus jaunimui. Kad ne viskuo tikėtų, ką " kontoriniai trintukai" pritrina. Tegul pabando nuginčyti, ką komentaruose sudėliojau. Jei prisiprašys, tai dar galėsiu išrašyti. Nuo komunistinės nostalgijos jokie vaistai greitai nesuveikia, bet juk turime gelbėti mūsų jaunų Lietuvos piliečių sielas.

Ilgus sovietinius dešimtmečius telefonai buvo, jei ne valdžios, tai pasiturinčio gyvenimo simbolis. Ir ne todėl, kad už pokalbius tekdavo nedaug mokėti. Bėda buvo kitur. Stacionarinė, visiškai centralizuota telefonizacija (kitokios dar tada nebuvo) buvo tokio nykaus lygmens, kad turėti teisę į telefoną, neatstovėjus kelių ar net kai kuriais atvejais keliolikos metų metų eilėje juos gauti, galėjo tikėtis tik "hegemono" nomenklatūros ar jai artimo rato darbuotojai arba prekybininkai su jais turėję glaudžius ryšius. Susidaro toks įspūdis, kad net specialiai būdavo stabdoma telefonizacija, tik nevisai aišku kokiu tikslu - "hegemono" kadrams išsiskirti ar bloginti bendravimo galimybę tarp skurdesnio lygio gyventojų. Kyšių sistema dėl eilės apėjimo buvo preciziškai išvystyta. Pakišų rublių sumos siekdavo skaičių kombinacijas net su trimis nuliais, tad pas kai ką kišenės pūsdavosi, o pas kai ką piniginės plonėjo. Apie tai, kad gyventojų tarpusavio pokalbiai būdavo slapta įrašinėjami ir, esant "pareikalavimui" , perklausomi, ypač tarptautiniai pokalbiai, ir aiškinti nereikia. Tame darbe tikriausiai daug kadrų turėjo dirbti, nes totalinė sekimo sistema, galima sakyti, veikė beveik nestrigdama. Kai buvo leista dubliuoti vieno privedimo abonento kabelį į dvi atšakas, tapo šiek tiek lengviau. Kartais, kaimynui sutikus, galima buvo įvedimą šiek tiek paspartinti. Nepatogumas buvo tik toks, kad tuo pačiu metu skirtingi abonentai susisiekti su kitais pašnekovais negalėjo. Telefonas turėjo tokią vertę, kad net parduodant butą naujam savininkui už paliktą numerį būdavo pakeliama kaina apie 1000 rublių. Labiausiai žlugdė nebuvimas teisės rinktis - turėti telefoną ar ne. Juk šiaip ar taip apie tai spręsdavo tuometinės nomenklatūros " činovnikas" .

Kažkoks vienpusis straipsnis, atrodo, kad kitur taip nėra. O jeigu palygintume, tai ir tie baltarusiai, ir rusai,ir lenkai yra mums labiausiai pažįstami ir daugiausia bendro turime kaip tik su jais, o ne su kokiais italais, anglais ar suomiais. Patikrinta gyvenimo: ir šnapsą vienodai geriam, ir lašinius su raugintais agurkėliais valgom, ir dar daug daug bendro turim.

Bandau atkurti originalus iš klastočių, tad kai kurios prisiminimų nuotrupos gali būti ne visai logiška eile SOVIETMETIS I Po karo gatvėse pasirodė nemažai karo invalidų. Vežimėlių jie neturėo,tad naudojosi lenta ant keturių guolių, o rankose laikydavo kaladėles pasistumti. Tie išmaldos prašytojai pradėjo nervinti sovietinius mankurtus. Lyg pagal vieną komandą jie praktiškai visi buvo pašalinti iš viešumos. Buvo skleidžiamas gandas, kad juos surinko į sanatorijas, tačiau niekas apie juos daugiau neišgirdo. Kitas gandas pasklido, kad buvo pasielgta stalininiu principu: "nėra žmogaus - nėra problemos". Ilgą laiką po karo buvo toks visuotinis piliečių girdymo alkoholiu laikotarpis, kad toks valgyklos vedėjas, kuris degtinės reikiamu kiekiu nepasirūpindavo, galėdavo iš darbo išlėkt. Pilstoma ji buvo į stiklines po šimtą ar du šimtus gramų. Įkala papietauti užėjęs koks darbininkų ar valstiečių atstovas tokią iki kraštų sklidiną " gėrybę" , dešra su bulvių koše ir agurkėliu užkąsdamas ir eina įraudęs darbo tęsti. Tai buvo tokia norma, kaip dabar kavos puodelį išgert.. Išpilstoma degtinė prie Stalino būdavo kiekviename kioskelyje. Vienas toks pilietis yra aiškinęs, kad jo darbas buvo tikrinti tuos kioskus ir prižiūrėti, ar visur tos baltosios galima nusipirkti. Nerasdavo - lėkdavo kioskininkas iš darbo... Sojūze buvo visokių vajų, susietų su alkoholio pardavinėjimu. Perestroikos laikais ir dar kiek anksčiau antialkoholinio auklėjimo bangos nusirisdavo. Tada perpardavinėtojos "babunės" vos spėdavo durų langelį atidarinėt. "Mentams" , aišku, be eilės tekdavo. Jei labai įkyrūs būdavo, tai ir "nachaliavą" butelį tokiems atkišdavo... Prie Nikitos Chruščiovo tik juodą duoną beveik metus su arbata valgėm, nes SSSR kanadiškus kviečius atsisakė pirkti. Mandri pabandė pabūti. Atseit, nereikia sovietams kapitalistų grūdų... Kai pagaliau pardavė kiekvienam po 1 kvietinį batoną už 13 kapeikų, tai ne visi iki namų sveiką atnešė. Taip buvo pasiilgę jo skonio... Kiek vėliau netgi Kijevo kotletai valgyklose pasirodė. Atsirado jie su nerealiai didele tiems laikams antro patiekalo kaina - 1rub 20kap. Jaunas inžinierius, gaudamas 120 rb. mėnesinį atlygį (ta suma juodoje rinkoje atitiko 20 dolerių) galėdavo tokiais skanėstais pasivaišinti kartą ar du per mėnesį.

Įtariu, kad Liucija nemyli baltarusių...O gal čia konservatorių užsakymas?

Lietuvos žiniasklaidoje ir knygynuose galima rasti labai daug informacijos apie fašizmo ir komunizmo vykdytą genocidą ir kitas piktadarystes. Nemažai prisiminimų apie lietuvių tremtis stalininiu laikotarpiu. Kur kas kitokia situacija su periodu, kuris buvo nuo paskutiniais okupacijos dešimtmečiais. Tokios informacijos beveik nėra arba ji visaip iškraipoma dabartinių "lopatologų". Per keliolika metų esu pateikęs pluoštą komentarų apie to laikotarpio "hegemono" valdymą. Tie priminimai iššaukė labai didelį nerimą tarp man žinomų "oponentų". Neturėdami argumentų oponavimui jie dažnai griebdavosi klastos falsifikuodami Pikasiuko komentarus, įterpdami visokius intarpus - "šlykštukus" ar pakeisdami sakinius bei jų prasmę . Supratau tokią reakciją, kaip esamą postsovietinę situaciją Lietuvoje. Bet tai dar ne viskas. "Google" ir kituose archyvuose mano komentarai buvo gan kruopščiai ištrinami, o tie minėti falsifikatai palikti. Vadinasi, pataikiau gan tiksliai, kad net tokie metodai naudojami. Pabandysiu kai ką atkurti ar gal net pavyks rasti vieną kitą komentarą - originalą. Šlykščiuosi tokiu "kontoriniu" įdirbiu komentarų puslapiuose, tačiau apie moralę ir etiką nekalbėsiu. Vis tiek tokie nesupras...

.. ir dar. Del gerimo paziurejimo nereikia vaziuoti i Baltarusija. Man uztenka siaures Lietuvos, bet kuriame mazame miestelyje, sedi vyrai ir nuo 7 ryto maukia alu. Ir taip, visa diena, su pertaraukomis miegui.

Lygtai, suzvereje, bemoksliai lietuviu svogeriniai biurokratai kitokie? Biurokratai visur vienodi.

Labai jau vienpusiškas straipsnis. O pas mus ir alkoholikų pilna, bet baisiausia - narkomanų... Ar žinot, kad kas mėnesį Lietuvoj nuo narkotikų miršta apie 60 jaunų žmonių?

yra mūsų kaimuose ir gerai gyvenančių, ir dirbančių, galėjo ar galėtų ir dar geriau kai kurie gyventi, bet kad televizijos 'plauna smegenis", kad daug dirbantis yra nevykėlis, durnius juk reikia kaip mantas petruškevičius, astutė valentaitė ar žilvinas grigaitis tik dalyvauti taškuotuose - dryžuotuose vakarėliuose, keliauti iš vieno susiėjimo į kitą.... žmonės tiesiog neatsparūs įsivaizduojamo gero gyvenimo propagandai..... o ir smegenėlių jau jaunajai kartai pradeda nebeužtekti, nes tėvai pragėrė... jūs pabandykit mūsų kaime pasisamdyti žmogų darbui, tai arba pats turi stovėti kaip prievaizdas, arba bus girtas kaip lapas, arba susitaręs neateis. Nori tik ėsti dešreles iš parduotuvių , kuriose jau mėsos nerasta.. o juk po nepriklausomybės paskelbimo buvo ir namai (ne karas gi praūžė), ir žemė buvo, bent 3 ha, ir padargų dar visi turėjo, bet tik vienas kitas norėjo sunkiai dirbti, kiti gi norėjo tik imti paskolas, pirkti džipus, mobiliakus... o kai pasiskolini ir iššvaistai, atiduoti tai reikia.. Be darbštumo dauguma dabar. Bent kaime sočiam pavalgymui tai visi galėjo užsidirbti. tik prarasdami tai, ką gavom, suprasim, kad buvom durnių durniai, pradedant nuo renkamų į Seimą baigiant emigracijom, kai vaikus susigriebus, kad neatimtų, reikia bėgt iš visokių norvegijų.

ruta žalioji,kieno smegenys baltesnės,baltarusių ar lietuvių?

nuvaziuokit i vorkuta, kitus siaurinius sibiro rajonus, suzinosit kaip kankindavo rusai lietuvius ,ukrainiecius ir kitus kankinius. O juk net karo nebuvo, buvo "taika", stalino zmogzudziai state komunizmo roju.

5 numeriui , VISUR gerai prisitaikeliams , subinlaizom ...

Nemanykite , kad komunistinis -KGB rezimas kitaip elgdavosi su okupuotu teritoriju pilieciais .O lageriu vertuchajai / priziuretojai / tai ir savo ziaurumu pralenkdavo vokeciu okupantus .Jau senei aisku , kad galima rasyti lygybes zenkla tarp rudo ir raudono maro ! Baltarusijos pilieciams taip isplautos smegenys , kad diskutuoti net neverta .Tokiu tamsuoliu yra ir nemazai pas musu .

Jausmingas ir doras Alicijos Žukauskaitės rašinys. Jame reikšminga informacija pateikta labai raiškia forma. Ačiū.

Panele,nuvažiuok į Lietuvos kaimą,tai ne tik valgyklos nerasi,bet ir dar geresnių "vaizdų"prisižiūrėsi.

O mano bičiulis persikėlė iš Lietuvos į Baltarusiją, nes ten daug pigiau, ramu, jei nelendi į opoziciją, politiką, ir ramiai gyveni šeimyninį gyvenimą. Dėl gėrimo - kam, kam, o lietuviams patiems reikėtų susirūpinti savo reikalais. Ir miršta bei į ligonines dėl to patenka ne tik 40mečiai, bet ir 15mečiai ar dar jaunesni/mažesni. P.S.Įdomu, kas užsakė šį straipsnį (juokauju, juk JAV agentai to negalėjo, ne, ne, tikrai negalėjo padaryt).

jeigu jau rašai, tai rašyk objektyviai. Nėra ten taip kaip dėstoma.

Po tokių publikacijų vargu ar Alicija dar kartą peržengs Baltarusijos sieną. Ir dar - ar mūsų kaimai ir miesteliai dabar kitokie? Manyčiau, jog skirtumas nedidelis. O ar kitokie valdžiažmogiai? Skirtumų mažiau, nei panašumų.

Pas mus,taip pat,ko ieškosi tą ir surasi.

geriausiai ,aišku, yra tiesiog tuščia vieta po gyventojų skubios evakuacijos nuo per didelio "pragyvenimo komforto" .Anksčiau ta vieta vadinosi Lietuva,tarp kitko...