
Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (1)(28)
Dvasinę Tėvynę suprantame, kaip žmogaus natūralų, sudvasintą, jausminį prigimtinį ryšį; kaip jo tapatinimąsi su savo gimtine, čia gyvenančiais žmonėmis; su žmogaus charakterį formuojančia gamta ir papročiais; su tauta ir jos valstybe.


Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.
Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, 2002 m. profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius.
„Lietuvių tautos išlikimo drama“- naujausias Romualdo Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu ne tik skaitytojo smalsumą žadinančios informacijos.
Dėmesį patraukia puikiai valdoma gilios, plačios ir emocionalios minties intriga. Dramatiškos lietuvių tautos istorijos „aštrių kampų“ ir nutylėjimų atskleidimas, pati žinių perteikimo stilistika negali nejaudinti net ir to skaitytojo, kurio širdį jau graužia abejingumo Tėvynės likimui ėduonis.
Tai knyga, skatinanti ne tik mąstyti apie lietuvių tautą ir ją supantį pasaulį. Ji tarsi gyvybės eliksyras, padedantis lietuviams atsakingiau vertinti ne tik savo, bet ir kitų elgseną, ypač tų, kurie turi daugiau galių ir įtakos... – skaitome knygos viršelyje.
Autoriui maloniai sutikus ketiname paskelbti kai kurias mintis iš šios „išlikimo dramos“, lietuvių tautai pastaruoju metu itin aktualios.
- ••••••
Dėl ko mes, na, gal vyresnioji karta, šiandien bene labiausiai išgyvename? Nepridengta akimi matome, kaip nūdienos pasaulio kaita, vis labiau įsibėgėjanti jo segmentacija, tarsi koks nebesustabdomas smagratis, regis, su augančia jėga atplėšia jaunąją kartą nuo tėvų ir protėvių.
Nuo ištisas gentkartes lydėjusios tradicijos. Nuo gimtosios žemės.
Nuo dorovinių įsipareigojimų. Nuo įgimtos kultūros ir jos paveldo.
Tas smagratis atplėšia netgi nuo tokio autoriteto kaip Dievas ir dešimt Jo įstatymų... Atplėšia ir nuo to, kas amžiais buvo vadinama Tėviške ir Tėvyne.
Atplėšia ir nuo bet kokių įsipareigojimų joms.
- ••••••
Taigi: pasižvalgykime po Europą. Čia yra manančių, kad reiktų spartinti tautų ir kultūrų lydymąsi į organišką vienį.
Panašiai į tokį pavidalą, kurį matome JAV arba kad ir Kinijoje. Betgi Europa neįtikėtinai įvairi ne tik savo kultūromis, bet ir pastangomis bylinėtis už savo tapatybę, už jos tęstinumą.
Jokiu būdu nedera skubinti istorijos vyksmo. Ispanijoje matome nerimstančius katalonus ir baskus; Anglijoje – škotus ir velsiečius; Prancūzijoje nerimsta korsikiečiai, Belgijoje – flamandai, o Italijoje – siciliečiai.
Kanadoje matome nenurimstančius prancūzakalbius (kovojančius už Kvebeko provincijos atsiskyrimą). Tai pačiai Prancūzijai bene didžiausias galvos skausmas – bruzdantys, savo teritorijos neturintys islamo išpažintojai...
- ••••••
Kai norime kiečiau, principingiau ir emocionaliau (populiariau) ką nors pasakyti, susiieškome iškilesnį, visuomenei žinomą asmenį, kuris panašų žingsnį drąsiau yra žengęs. Intrigos vardan tebus man atleista, jeigu pradėsime nuo prieš kurį laiką išsakytos prof. Vyt. Landsbergio reminiscencijos (ją aptikome stenogramoje pasitarimo, įvykusio 2006 m. sausio 5 d. Prezidentūroje).
„Turbūt dar galima pasipriešinti prieš galutinę kapituliaciją. Ar yra Lietuva, ar nėra?
Žemėlapyje yra, bet ar ji yra mūsų sąmonėje ir kiek tos Lietuvos yra Lietuvoje?..“
Šis man ypač netikėtas prof. Vyt.
Landsbergio pasisakymas (priešingas kitiems jo, kaip politiko, atliktiems veiksmams) – tai atvira užuomina apie gresiantį lietuvių tautos likimą, visai panašų į tą, kuris prieš kelis šimtmečius ištiko prūsus. Dabar jau virš mūsų, t.
y. gyvųjų pakibęs Damoklo kardas gali nusileisti dar šio šimtmečio pabaigoje, o gal ir jo viduryje.
Būtent iš čia, iš tokių „skubinamų“ aplinkybių ir atsiranda tokie superteroristai, kaip norvegas Breivikas.
- ••••••
Manau, kad šito paragrafo pabaigai visai pravartu pacituoti prof. Alvydo Jokubaičio pamąstymą, kuris tarsi reziumuoja tai, kas buvo pasakyta aukščiau. Štai ką šis mokslininkas teigia: „Tautinės tapatybės praradimas gali smogti ne mažesnį smūgį, negu netikusios santvarkos pasirinkimas... Jeigu neliktų tautinės kultūros išskirtinumo, tai ir politinė nepriklausomybė prarastų savo prasmę“.
Puikiai suvokdamas tautos kultūrinę misiją ir ekonominio pragmatizmo nešamą dorovinį bei kitokį žmogaus dvasinės kultūros nuvertėjimą, šis filosofas atvirai akcentuoja: „Kultūrinio savitumo nesugebanti išlaikyti tauta negali pretenduoti į politinį savarankiškumą“.
( paragrafas „Vertybių atkarpoje: nuo A.Breiviko iki V.Landsbergio“ )
- ••••••
Pavyzdėliu imkime kad ir Brunono nužudymo 1009-siais prie Lietuvos sienos faktą. Kodėl jis ne tik jaunuomenei, bet ir pasaulio visuomenei šiandien pateikiamas būtent kaip gėdingas tuometinių pagonių (pusiau laukinių) – mūsų protėvių susidorojimo su krikščionių misijos vadovu (ir su pačia misija) aktas?
O kodėl į visa tai nepažvelgus iš kitokių pozicijų? Kodėl šiuo atveju neužsimenama, kad tuometinė Šv.
Romos imperija aktyviai plėtė savo įtaką ir ieškojo naujų teritorijų, kurių gyventojus galėtų paversti savo vasalais? Brunonas, dar 1002 m. įšventintas prūsų arkivyskupu, informacine ir materialine prasme buvo puikiai ekipuotas; jo komandos sudėtyje buvo 18 asmenų...
Kodėl, aiškinant šią istoriją, visai neužsimenama apie tenykščių gyventojų bendruomeninio sutarimo kultūrą? Apie jų savigyną nuo svetimšalių invazijos?
Nuo piršte peršamos visai svetimos, aisčiams nepriimtinos ideologijos, o svarbiausia – tapsmo kažko „kito“ vasalais, mokančiais tam „kažkam“ duoklę? Mūsų protėviai ir jų giminaičiai prūsai bylinėjosi ne tik už savo žemių ir gyvenimo būdo neliečiamybę.
Labiausiai jie bylinėjosi už laisvę! Už laisvę būti savimi.
- ••••••
Nebus toli nuklysta nuo tiesos pasakius, kad mūsų laisvesnę istorinę, kultūrologinę ir tautotyrinę mintį tebekausto ne tiek vadinamasis lietuviškas drovumas, bet tas prakeiktas, mus per visus pastaruosius šimtmečius naikinantis „kumečio sindromas“ – savęs sumenkinimo, įsiteikiant kitam – stipresniajam jausmas. Gal teisingiau išsireiškus – nepakankamai subrendusi ne tik savo valstybės, bet ir pasaulio piliečio pozicija.
( paragrafas „Šis tas apie epistemologiją ir šv. Brunoną“ )
- ••••••
Kai mąstome apie tautą, erdvėlaikio sąvoka mums labai pravarti suvokiant emigraciją: ar ji būtų geografinio, ar dvasinio, ar kartu paėmus bendro pobūdžio reiškinys. Šiandien mes nebesistebime tautiečių bene energingiausios, gyvybingiausios dalies vos ne masine emigracija (kurią kai kas iš kritiškesnių autorių vadina net evakuacija, nes išvažiuojama jau ir šeimomis).
Jeigu tikėsime oficialia statistika, iš Lietuvos iki 2011 m. emigravo 614,1 tūkst.
lietuvių. Štai duomenys pagal apskritis: iš Alytaus – 31,0 tūkst.
, iš Marijampolės – 21,5 tūkst. , iš Klaipėdos – 89,5 tūkst.
, iš Šiaulių – 75,9 tūkst. , iš Kauno – 141,7 tūkst.
, iš Vilniaus – 141,7 tūkstančio. Bet kai kurie mūsų žurnalistai yra nenustygstantys ir, jų nuomone, „Lietuvos valdžios kabinetuose, niekam ne paslaptis, žinomas kitas skaičius – 1 milijonas 200 tūkstančių“.
Manau, kad į šį skaičių įeina po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalį palikę kitataučiai.
- ••••••
Dvasinę Tėvynę suprantame, kaip žmogaus natūralų, sudvasintą, jausminį prigimtinį ryšį; kaip jo tapatinimąsi su savo gimtine, čia gyvenančiais žmonėmis; su žmogaus charakterį formuojančia gamta ir papročiais; su tauta ir jos valstybe. Tasai ryšys grindžiamas ne naudos, ne materialinio ar kitokio išskaičiavimo sumetimais, bet vertintinas kaip žmogaus prasmingos egzistencijos, kaip jo buvimo pasaulyje dalykas; kaip tautos socialinio unikalumo ir jos istorinio likimo išgyvenimas.
Dvasinė Tėvynė – tai neabejotinas to ryšio susakralinimas.

Geografinę Tėvynę galime įsivaizduoti kaip įgyta pilietybe ir gyvenamąja šalimi įteisintą, labiau formalizuotą, o ne įvidintą žmogaus ryšį su savo tauta, ypač su valstybe ir jųjų likimu. Šis ryšys nesaistomas asmens prisilaikomais prigimtiniais, pamatiniais, moraliniais įsipareigojimais ar priedermėmis. Bet greičiau vertinamas kokios nors aiškiai apčiuopiamos naudos (gerbūvio ir saugumo, politinės bei prestižinės ir pan.) sumetimais.
Šiuo, t. y.
mūsų kritinės sociosofinės apybraižos atveju sunkiau būtų paaiškinti (greta ką tik suminėtų) istorinės Tėvynės sąvoką. Juolab, kad ji jau seniai yra įgijusi „pilietybės“ teises...
Bet platesnės analizės vardan – pabandykime... Istorine Tėvyne aš linkęs įvardinti tą žmogaus jausminį įvaizdį, kuris jį – atsidūrusį kitose geografinėse ir kultūrinėse erdvėse – vis dėlto tebesieja su protėvių šalimi, su protėvių praktikuota prigimtine kultūra.
Tai – gal kažkas būtų ir bendro tarp Dvasinės ir Geografinės Tėvynės sąvokų. Tačiau šiuo atveju dera atskirai pabrėžti asmens nutautėjimą, jo asimiliavimąsi toje kultūroje, į kurią likimas jį „nusviedė“.
Bet protėvių šalies, gal jau amžiams prarastos, aidas jį vis dar pasiekia. Paliečia ne tik prisiminimų „lopinėliais“ ar iš kitų šaltinių atsklindančių užuominų pavidalu.
Protėvių kultūros, istorinės Tėvynės praradimas jam gali suteikti (ir suteikia! ) didesnį, nei kitiems (praradimo jausmo nepatyrusiems) energijos antplūdį ne tik adaptuojantis jam gal ir nebenaujoje kultūroje (čia, tarkim, jau gyveno jo tėvai, seneliai... ), bet ir pereinant į tos kultūros puoselėtojų, jos platesnės sklaidos avangardą.
Tokį asmens persivertimą, savaiminį ar sąmoningą, galime tiesmukai sieti su dvasinės emigracijos įvardžiu. Asmens padidintas aktyvumas, jo individualybės, jo kūrybinių galių išryškėjimas gali būti priskirtinas būtent štai šitokios emigracijos produktui...
Man nejauku, savaip nemalonu pripažinti tą faktą, kad lietuvių dvasinę emigraciją galime atsekti nuo mūsų istorijos fiksuotų laikų, nuo pat karaliaus Mindaugo – nuo jo sūnaus Vaišvilko tapsmo fanatišku stačiatikybės (o tuo pačiu – ir rusifikacijos) platintoju. Pagal paveldo teises, tėvui mirus, Vaišvilkas galėjo perimti karaliaus karūną ir sostą.
Tačiau tos teisės atsisakė. Liūdna, tačiau tenka pripažinti, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis (faktiškasis karalius) Vytautas savo aplinkos bajorus verste vertė kalbėti jau lenkiškai...
Štai jau nuo šitų paralelių (o gal žymiai anksčiau) mes galime atsekti pačios valstybės politiką, ne tik palaikiusią, bet ir skatinusią lietuvių dvasinę emigraciją.
Iš savo kaimynų prūsų likimo gerai žinome: priverstinai praradę savo kalbą, jie buvo priversti „atsisakyti“ ir savo istorinių žygių – laimėjimų ir pralaimėjimų atminties; gausaus mitologijos, tautosakos (ypač sakmių, dainyno, praktikuotų, stereotipais tapusių išminties krislų); papročių ir tradicijų lobyno.
Visa tai yra dvasinės kultūros kapitalas, kuris įtvirtina ir palaiko tautos vidinę konstrukciją – tradicinių socialinių santykių tinklą. Prūsai palyginus trumpu istoriniu laiku buvo jėga priversti atsisakyti nuosavo pasaulio.
Jiems reikėjo įtikėti svetimu, kuriam priešinosi visa jų žmogiškoji prigimtis. Tauta, pradžioje paversta mankurtais („užmiršusiais“ save), vėliau lengvai buvo paversta vos ne beteisiais vokiečių baronų vasalais, baudžiauninkais.
Apie nelaimingus prūsus čia užsiminiau dėl tos priežasties, kad dvasinės emigracijos (nesvarbu: priverstinės, savaiminės ar grynai individualiu asmens apsisprendimu priimtos) atveju viskas susimaišo: dvasinė, geografinė, istorinė Tėvynė...
( paragrafas „Ką rinktis:istorinę ar dvasinę Tėvynę?“ )
Bus daugiau.
- ••••••
Knygą „Lietuvių tautos išlikimo drama“ galima nusipirkti ČIA.
- ••••••
Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje










































































































































































































































































































































































































































































































Komentarai (28)
Deportacija yra bausmė, kurią skiria teismas pagal baudžiamąjį kodeksą, o ne socialinis reiškinys, kaip emigracija ar egzodas. Reikėtų skirti ratus nuo batų. ↔ Atsiprašau už klaidą, ne A. Sacharovas, o Aleksandras Solženycinas. Jo niekas neteisė, buvo kviečiamas pokalbiui į 5 KGB valdyba ir tiek. Vietoje pokalbio nuvedė į sandėlį, aprengė geru kostiumu, davė pasą su Vokietijos viza, pinigų, pasakė, kad Vokietijoje jį pasitiks. Nei antrankių, nei ginkluoto konvojaus nebuvo, kaip tai daroma su deportuojamaisiais. ↔Vytautas Ju.
Mįslingas straipsnis, nesuprantama, ką reikia tirti ir ką suvokti. „Istorine Tėvyne aš linkęs įvardinti tą žmogaus jausminį įvaizdį(... ). Tai – gal kažkas būtų ir bendro tarp Dvasinės ir Geografinės Tėvynės sąvokų.“ ... Ir atsiranda sąvoka: „lietuvių dvasinę emigraciją“... Bet pamirštama, kad viska ką mes analizuojame, ką norime suvokti yra materialus pasaulis – taip sukūrė mus gamta. O „dvasinę“ situacija yra tik emocijos, reakcija į materialinę tikrovę. Šarlatanas gali tvirtinti : „priverstinai praradę savo kalbą, jie buvo priversti „atsisakyti“ ir savo istorinių žygių – laimėjimų ir pralaimėjimų atminties“. Pirma yra prarandama teritoriją, vėliau genocidas(šeimų naikinimas). Tuo pačiu „istorinių žygių – laimėjimų ir pralaimėjimų atminties; papročių ir tradicijų lobyno“ ir t. t.. Ir tik vėliau „natūraliai“(kadangi nėra kas „kalba“) – kalbą.
Tad, miela Jules,kad tavo tas pamokymas labai jau panašus į kažkokį kratinį, gal geriau sutariame taip: manau, kad tavoji pozicija visuose tavo komentaruose išreikšta labai aiškiai - turbūt net sapne matai Lietuvą " nuglobotą" tavo garbinamos Vokietijos, o kitoms tautoms tiesiog degi neapykanta. Ir visai be reikalo niekini mokytojas, ir vadini kinkadrebėmis, gal negali pakęsti, kad ne visi dievina vienintelę Vokietiją? Nuolat rašai, kad karo metais rusai šaudė vokietaites, tai pasakyk, ar vokiečiai karo metu taip jau nėra nušovę nei vienos rusaitės, tiesiog buvo angeliukai? Atsimerk, apsidairyk, gal dar pajėgsi suprasi, nes dabar tai stumi į vienus vartus.
Sacharovo atvejis vadinasi deportacija, jei ką. :) Žinoma, kas apie piliečių evakuaciją iš Lietuvos kalbama humoro forma. Juokas pro ašaras, skant. Iš tikrųjų, lietuviai emigruoja ir jau beveik masiškai. O kiek dar per ateinančius penkis metus išlėks? Nes viena iš emigracijos priežasčių yra teisybės Tėvynėje nebuvimas. Tą neteisybę tiesiogiai kuria tokia Madam iš Daukanto aiškštės ir jos konservų gvardija su tokiu Tata priešakyje. "Maskvos agentai", apie žmones pasirašiusius už referendumą, šunauja, kvailiai ir panašiai. Niekada dar taip baisu nebuvo, kaip paskutinius penkis metus. Prezidentaujant tai pačiai asabai, nenusimato ir pasikeitimų. Kaip liaudis sako: "Kuprotą tik grabas ištiesinti gali".
Socialdemokratų rinkimų strategas Juozas Bernatonis patyrė visišką fiasko, turint galvoje, kad socialdemokratai planavo 4 ar net 5 EP mandatus. Tragikomiškai dabar atrodo ir tai, jog kai kurie jų jau buvo surinkę net patarėjų ir padėjėjų komandas darbui EP, o jų pamaina Lietuvoje jau buvo pasidalijusi neva turėjusius atsilaisvinti postus – kas Seime, kas ministerijose. Per rinkimus į EP socialdemokratų rinkėjas griežtai nubaudė ir patį Z. Balčytį, kuris pasidavė „genialiai“ J. Bernatonio (ar tikrai tik jo? ) idėjai: vykdykime vieningos rinkimų kampanijos strategiją. Du viename: arba prezidentas (Balčytis: nenoriu), arba Europarlamentas (Balčytis: noriu, noriu…). Štai Ispanijos socialistų partijos generalinis sekretorius Alfredo Perezas Rubalcaba pareiškė dėl „itin blogų rezultatų Europos Parlamento rinkimuose“ besitraukiantis iš pareigų. Ispanijos socialistai surinko 23 proc. balsų. Kodėl iki šiol jo pavyzdžiu nepasekė ministras J. Bernatonis, LSDP atsakingasis sekretorius Gintautas Paluckas? O kaip dėl LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko Juozo Oleko atsakomybės – sostinėje ir didžiausiame Lietuvos mieste socialdemokratai liko tik ketvirti? Taip, socialdemokratai neabejotinai pralaimėjo, ir skaudžiai.
Ačiū savanoriams sekliams už perspėjimus dėl kai kurių komentatorių.. Manau, kad komentaro Nr. 7 autoriui tikrai baltas arklys įspyrė, nes didesnio niekšo, niekinančio savo ar kitos tautos atstovus, neįmanoma įsivaizduoti. // Norėtųsi tos asabos paklausti- kas jam padeda galvoti,kvėpuoti, valgyti,nueiti pas nykštukus ar sutvarkyti kitus mažus bei didelius gyvenimiškus reikalus? //Tas tipas musėt turi internacionalinį a la haremą, ar ne? Nes pats jis tikrai nėra gabus nei ką nuveikti, nei vyriškai kam į snukį užduoti(jei reikalas yra),nei ką išsikovoti, neatsilaikytų žmogelis anei dienos ant šitos žemelės.. // Nieko nuostabaus - juk pilna dabar kazlėkų, pašlemėkų - grybai valdo, vadinasi.
Pritariu jums...,bet del jaunimo tai abejoju ar bepabudins?Nes dauguma emigruoja tuoj po mokyklos ,o lieka tu poniuku vaikai daugiausia...tai pribalsuos jie manau ateity ...bus baisu.
patys nelinke galvoti (atleiskit dvasingieji -tai ne jums) belieka laukti,kad uz mus pagalvos didesnes Europos valstybes,kuriose demokratija isitvirtinus seniai ir kuriu pilieciai neprarade orumo ir siekia issaugoti savo identiteta...Juk liberalai laimeje rinkimus i EP Lietuvoje,,,sausai" pralaimi didziosiose ES valstybese.Europa-Tautu lopsys ir gali pasipriesinti totalitarizmui.
čia ėmęs šmėžuoti "baltas" yra tas pats iki koktumo pažįstamas labai nebaltas, veikiau stipriai raudonas - marta, vizitor, conspiracy, je je, taigi (tiesos.lt portale)samdomas propagandistas. Geriausia diskusija su tokiu - ABSOLIUTUS IGNORAVIMAS.
Emigracija, kaip ir imigracija, atsirado tada, kai atsirado sienos, nes abu terminai reiškia judėjimą iš vienos valstybės į kitą. Priverstinės emigracijos pavyzdžiai yra išimtiniai, pav. A. Sacharovas 1974 m. buvo iškviestas į Lubianką, nuvežtas į oro uostą ir nuskraidintas į Vakarų Vokietiją, nors pats buvo pasiėmęs šiltų drabužių ir nusipirkęs gerus kierzavus batus. ↔ Apie egzodą jau kalbama Senajame testamente, taip vadinasi antroji Mozės knyga (Išėjimo knyga). Šiais laikais tai labiau reiškią masinę emigraciją, bet ne būtinai. ↔ Evakuacija su persikėlimu gyventi į kitą valstybę neturi nieko bendro. Ji vykdoma, kai kyla pavojus. Prasidėjus lietui, gali lipti į gelbėtojų valtelę arba nusimovęs kelnes bristi iki artimiausios kalvos arba atsisakyti evakuotis, užsilipti ant stogo ir kalbėti poterius. Neabejoju, Aukšiausisis išgirs.
praranda tapatybę su Lietuva.Tapatinasi su Europos dvarponiais ir pinigais.
Negi kinkadrebė mokytoja Jums nesakė, kad tie, kas sumušė Carinę Rusiją ir privertė ją kapituliuoti? O tai padarė, žinoma, ne lietuviai, nes nemažai lietuvių, kaip ir mano senelis, žinoma, ne savo valia, o per prievartą kovėsi už carą, už batiušką ir Pravoslaviją, žodžiu, už Rusijos imperiją. Kad nereiktų šaudyti į vokytkas, į gyvas, dailias vokietaitės Rytų Prūsijoje, paprašydavo kito lietuvaičio jį peršauti - žodžiu pilti į koją ar dar kur nors, tik kad nereiktų bobų šaudyt, va taip. Lietuviai anuomet nebuvo dar taip sąžinę praradę, kaip nekurie dabar. O maitino karius šlykščia putra ir turėjo po "vintovkę" ant kelių, nežinot? Neusireikšminkite per daug, lietuvaičiai. Taip pat ir nepervertinkite Lietuvos Tarybos nuopelnų anuomet, kurią surinko vokiečiai ir algą jiems mokėjo už tai, kad atkurtų Lietuvą. Taikos metu mes visi labai gudrūs ir nagli kaip tie mūsiškiai liberalai ar kubiloidai, bet žinokite, kad pavojaus akivaizdoje taikos ereliai, taikos generolai išsilaksto ir duoda priesaiką stipresniam - nukariautojui. Na, o libaraliosios Prancūzija ir Anglija iki paskutiniųjų raštu prisiekinėjo carui ir vėliau Kerinskiui, kad neleis keisti Carinės Rusijos imperijos sienų, lygiai taip, kaip M. Tečėr spaudė Gorbį neleisti Vokietijai susivienyti ir atskurti Baltijos valstybėms, bet Landsbergis su Lozoraičiu šitą balių nutraukė su JAV pagalba, iš dalies ir su Prancūzijos bei Vokietijos, kuri ir turėtų būti pagrindinė mūsų strateginė partnerė, o ne mūsų amžinosios sostinės plėšikai ir užgrobėjai, ankstesnieji pavergėjai. Tad, miela Bese, mažiau skaityk transformuotą TSKP istoriją, sutariame?
paprasciausiai nesutinku su autorium Ir tam turiu tiesiog akis badanciu faktu kuriu jis kaip naujausios bukos nomenklaturos penimas tiesiog nedrista liest O reikalo ir Tautos nykimo priezastis yra paprasta : po vakarieciu sekmingai ivestos demokratijos ivedimo proceduros TSRS jos vadovai norom nenorom buvo priversti keist ideologines nuostatas i priesingas Ir dar irodyti kad tai jie daro nuosirdziai Tai faktas Ir visose info portaluose patvirtintas faktas Ir tokie buve funkcionieriai kuriuos geriausiai charakterizuoja naujai isrinkta prezidente kaip ir kiekvienas zmogus uz ta pralaimejimo karteli uz visa ta priverstinai isversta gyvenima ir vertybes tiesiog kersija paprastiems vakarietiskos propagandos ir tada ir dabar dar kvailintiems pilieciams Nebedaug kas ta propaganda ir betiki gaudami tokias minimalias pajamas kuriu geda butu buve pristatyti ir juodziausiais TSRS laikais Ir tai nera atsitiktinis dalykas Ir tai nieko bendro nei su lietuviskumu anei tautiskumu kaip visi suprantam ir tureti negali Is negalejimo kalbeti ir elgtis teisingai is negalejimo net vaptelt pries akis draskanti idiotiska zmoniu isnaudojima nekalbant jau apie grubiausia prievarta atliktos atseit teisiskai apiformintos prichvatizacijos tie buve funkcionieriai ir kersija visai sistemai ir zmonems uz savo pazeminima O negaledami to pareikst viesai tiesiog naikina savo sali Nesuprantam tik ko jie tikis ?
tautinės valstybės ėmė kurtis tik nuo 19 a. O labiausiai po Wilsono "Tautų deklaracijos". Mūsų lietuvių kalbos raštija labai jauna. Ji pradėta formuoti tik 20 a pradžioje. Vytautas naudojo lotynų ir senąją Baltų Rusios (baltagudžių) kalbą. Dauguma Europos valstybių raštus vedė lotynų kalba. Vienuoliai istorijos analus taip pat perrašinėjo mirusia lotynų kalba. Tad nereiktų vios atsakomybės už kalbą versti Vytautui.
sovietiniai istorikai, perrašydami istoriją marksistiniu pagrindu - per klasių kovos prizmę, iškastravo faktą, kad viduramžiais valstybės kūrėsi DINASTINIU pagrindu, o ne tautiniu. Išties, per krikščionybę iš Rytų, iš Bizantijos buvo suslavintos Baltų Rusios ir kai kurios Juodosios Rusios baltų žemės. Vaišvilko vadovavimas Naugardukui vėliau davė pagrindą prijungti per dinastines santuokas Baltų suslavėjusias teritorijas. Daugiausia į Vakarų baltų (krivičių ir kt) žemes savo teritoriją išplėtė Gediminas. Į Vakarus, į lenkų valdomus kraštus jis nutekino savo dukterį Aldoną. Vėliau Gedimino anūkas Jogaila bandė šias tetos žemes prijungt prie Lietuvos kunigaikštystės, nes to siekė ir Vytautas, norėjęs likti Rytinės dalies valdovu pagal seną lietuvių paprotį dviem kunigaiksčiams valdyti ir ginti šalį. Taip valdė Rimgaudas su Erdvilu, taip valdė Gediminas su Vyteniu, Kęstutis su Algirdu, taip valdė ir Vytautas su Jogaila. Todėl ir Vytauto herbas - vytis buvo nukreipta į Rytus, o Jogailos į Vakarus. Tik Lietuvos priešai vėliau iškraipė faktus. Turime apginti savo tėvynės biografiją. Gediminaičių dinastija Europoje yra laikoma viena garbingiausių dinastijų. Tą sako ir anglų istorikas Norman Davies, savo knygoje EUROPA.
O gal smarkiausiai susirgo ir daugiausiai sielos parado būtent per liadsbergmetį? Manau, kad vis dėlto teisingiausias pavadinimas - evakuacija, nes ekonominė, moralinė prievarta taip pat prievarta. Ar šautuvas įremtas, ar tėvams matyti, kad negali išgyventi, vaikų išmaitinti yra baisu. Manau, kad Alytė teisybę parašė, be reikalo taip aršiai užsipuolėt. O dėl Lietuvos išgyvenimo, tai ji daug didesnė už San Mariną, galėtų puikiausiai be " globėjų" apsieiti, juolab, kad lietuviai darbštūs ir gabūs.
straipsnis perspausdintas iš Vicockių slaptai lt.. Slaptai lt, kaip ir alfa lt pasijungė komentarų skiltį prie šnipinėjančio DISQUS tinklo, dabar nebeturi skaitytojų, tad priversti savo straipsnius platinti per laisvesnius portalus. Dėl tos priežasties matomai žlugo ir Visockio redaguojamas katalikiškas "XXI a". Tai puikus pavyzdys - niekas iš šono negalėtų pakenkti mums, jei patys sau nekenktume.
O tai leiskite paklausti: kaip ten 1918-tais metais buvo? Kas lietuviams padėjo nepriklausomybę paskelbti ir po to ją apginti? Šventieji iš ano pasaulio?
pritariu Vytautui Ju. Socialogijos mokslų laipsnį apsigynes žmogus turi marksizmo suformuotas smegenis ir jau kitaip mąstyt negali, nes sociologijos mokslą ir sukūrė marksistai, bandydami ištirt visuomenes tam, kad galėtų jas kuo lengviau užvaldyti.
Puiku .... nuostabu.... fantastiška,kad tokios knygos atsiranda. BET ... tai teorija ir faktų išdėstymas o praktiškų ir konkrečių veiksmų stokojama dėl mūsų Tautos išlikimo. Bijodami dėl savo pragyvenimo šaltinio praradimo susitaikome su viskuo ką valdžia daro. Kokia gali būti LIETUVA be savo LITO ir ŽEMĖS tik paklusnus vergas savo ponui. Konstitucijos 9 straipsnis aiškiai sako ..." Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami..... REFERENDUMU" . Tai mielieji mano ir gerbiami profesoriai,mokslo daktarai ir visi kiti daug kalbantis apie Tautos išlikimą, atsakykite sau į klausimą ir pasiūlykite tai atsakyti ir valdžios atstovams ... Kokie dar gali dar būti svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klusimai kaip ne ŽEMĖS ir LITO? "Nebent LIETUVOS vardą pakeičiant į LIETEURAS".
Na ir ko čia meluoji? Manai į rojų meluodama greičiau pateksianti? Landsbergis šunauja pavadino V.Tomkaus "Respublikos" tris žurnalistus, o tamsta čia pliekiate kaip kokia komsomolka Raselė, kad tautą taip pavadino. Žinok, tokio lygio žmonės, net aš, taip tautos pavadinti negali, nors ji labai serga ir vos nepraradusi sielos per lenkystę ir ruskyną.
Lietuvių tauta viena tikrai nesugeba išsikovoti ir nereik taip vaikams meluoti. Ir dabar vieni nei dienos neatsilaikytume - tą reikia ne tik žinoti, bet ir suprasti.
egzòdas [gr. exodos — išėjimas], tai masinis žmonių kėlimasis gyventi į kitą teritoriją, susijęs su nepalankiomis aplinkybėmis; išeivija. Savanoriškas išėjimas iš NAPALANKIOS ŽMOGUI GYVENTI TERITORIJOS. Maždaug tas pats yra ir evakuacija. Tarkim kyla potvynis- gali evakuotis, bet gali ir pasilikti- tavo reikalas. Tik trėmimas yra prievartinis aktas.
Pagarba gerb. profesoriui Grigui, kuriam teko išgyventi ir nekalto sūnaus mirtį ir ačiū už tai, kad nepamirštate, kad Lietuva serga, labai serga nuo konservatorių sužlugdytų ir nuskurdintų Tėvynės mylėtojų. Gerb. profesoriau, rašykite, kiek jėgos leidžia, būdinkite jaunimą, kad šis nepamirštų protėvių žemės ir joje dar likusių tikrų palikuonių. Ačiū už tikras mintis, už lietuvybės puoselėjimą, nes landsberginiams žmogus yra tik runkelinė šunauja.
Skystas vandenėlis. Apsiskelbus profesoriumi, reikėtų žinoti, kuo skiriasi emigracija ir egzodas nuo evakuacijos. Pirmoji — grynai individualius asmens apsisprendimas. Kai emigracija perauga į egzodą, tai daugiau savaiminis procesas. O evakuacijos būna tik priverstinės, pav. kai išveža „pasišildyti“ prie Laptevų jūros.
Visada taip buvo- lietuvių tauta sugeba iškovoti nepriklausomybę, bet stojusieji prie valstybės vairo nesugeba valdyti ir to rezultate prarandame valstybingumą.
Visos ikišiolinės vyriausybės - tai Lietuvos nunykimo vyriausybės. Tiek kairės, tiek dešinės, o iš tikro vienos, tik dėl runkelyno pasivadinusios dešinės, kairės arba koalicinėmis kaip Rusijos imperija, dėl balamūtų buvo pavadinta Sovietų Sąjunga, kurios aktyviausieji kolaborantai ir plėtotojai dabar valdžioje, mus visus likusius vadinantys marginalais arba tiesiog atvirai debilais, fašistais ir visokiais ten ekstremistais kaip prie ruso, kaip ruskių kariuomenėje.
Pagal tai, kas vyksta paskutiniuosius dvidešimt metų, pavadinčiau ne Tautos išlikimo drama, o tragedija.// Sudie, kvietkeli tu brangiausias...// Lietuvoj žmonių nebėr - vien tik vartotojai ir socialliberalkonservatoriškieji ES fondų valgytojai.// Nereik nė mokslinių"tyrimų"- faktas, kad Lietuvoje tikrų, savo tapatybę suvokiančių ir ją branginančių, lietuvių liko tik...sauja.