Stručiui smėlio neužteks

Kaimynų santykiai, tiek tarp žmonių, tiek tarp šalių, visuomet yra nepaprasti. Tik labai retas atvejis, kai kaimyninės šalys visą laiką gyveno ir gyvena taikiai, be jokių pretenzijų viena kitai. Gerai, jei kaimyninės valstybės yra tos pačios „svorio kategorijos“, gyvybiniai interesai nėra nukreipti vienų į kitus, kaip tik atvirkščiai – taikiai sugyvenant kartu saugumo ir kitų preferencijų daugiau nei laikantis atskirai ir po vieną. Tačiau, kaip minėjau, tokių idilijų pasaulio istorijoje ne tiek daug, nors pasitaiko. Dažniausiai didesnių ar mažesnių konfliktų tarp kaimynų pasitaiko, ir reikia nemažai išminties, kad juos būtų galima išspręsti taikiai, abiejų šalių interesų naudai.

Kaip pavyzdį galima paminėti XIX amžiaus tuometinės Turkijos ir Armėnijos tragediją, kai buvo išžudyta 2 mln. armėnų, arba ką tik išsiplieskusį lenkų ir ukrainiečių konfliktą dėl Antrojo pasaulinio karo metais išžudytų 100–150 tūkst. lenkų. Tokie dalykai neužmirštami, nes kiekvieno žmogaus gyvybė yra brangi, teisingumo jausmas neleidžia to pamiršti, tačiau, kad ir kaip būtų skaudu, su tuo reikia gyventi toliau. Holokausto sąmoningai neminiu, nes šiame kontekste per daug politikos ir per mažai tikrų faktų, kurie buvo nutylimi ar iškreipiami politiniais tikslais. O kas darosi šiandien tarp kaimyninių šalių Artimuosiuose Rytuose, tik retam pagal protines galimybes suvokti. Dar sunkiau suvokiama, kas vyksta vieno aljanso ribose, kai užpuolimo atveju kiekvienai iš narių jokie įsipareigojimai neiškyla, skirtingai nuo situacijos, kai šalis ginasi. Tačiau ir čia ne viskas taip vienareikšmiška: Turkijai užpuolus Kiprą, beje, tai konfliktinei situacijai sudaryti irgi itin gerai padirbėjo broliai britai, kariavo dvi aljanso šalys – Turkija ir Graikija. Čia aljansas niekaip nedalyvavo. Tačiau NATO garbei reikia pasakyti, kad tarp didžiųjų Europos šalių karo pavyko išvengti beveik 80 metų, ir tai, kad viena iš NATO sukūrimo priežasčių buvo ši, pateisina šio aljanso buvimą. Tačiau visiškai neaišku, kokia suirutė laukia Europos po to, kai tas darinys subyrės. O tai akivaizdu: jau pradeda ryškėti vienų karingų valstybių teritorinės pretenzijos kitoms, ne mažiau karingoms.

Jeigu žvilgtelsime kiek į kitą pusę, į Rytus, tai mūsų bendra istorija tokia spalvinga, jog niekaip netilps šio rašinio rėmuose, bet keletą aspektų norėtųsi paminėti. Pirma, skirtingai nuo mūsų, broliai rusai nebijo nei istorijos, nei praeities, nei geografijos, ir tai yra didelės suverenios valstybės požymis. Antra, V. Putino interviu, kuriame jis, beje, LDK minėjo, o Abiejų Tautų Respublikos – ne, irgi yra itin simboliškas. Net amerikiečiai apie mus pagaliau išgirdo (!) ir dėl to sunešė T. Carlsonui 900 mln. USD pelno? Gal dėl to ir įvedė mums GLAVLITĄ jų atžvilgiu, kad bent jau per kaimynus mes neprisimintume savo istorijos. Jų gausiose analitinėse laidose atvirai diskutuojama visais įmanomais karo baigties klausimais, nepaisant to, kad jų klausosi ir priešiškos šalys, ir tai gali būti panaudota prieš juos. O mūsų viešoji erdvė pripildyta kalbėjimo puse lūpų apie nieką, bijant pasakyti nors kokią adekvačią mintį apie esamą padėtį, tačiau itin garsiai rėžiant tuos pačius užkeikimus: kaip ta didžioji drįso užpulti vargšę, nekaltą, nepriklausomą šalį, pamirštant tą faktą, kad mažesnioji, būdama nepriklausoma, turėjo būti ir neutrali, o didžioji turėjo dėl to jaustis saugi. Ir, švelniai tariant, negražu meluoti branduolinei valstybei, jei nepasakyti – pavojinga. Beje, VVP yra geriausia, ką mums likimas galėjo pametėti, jau vien todėl, kad tas žmogus visuomet buvo provakarietiškas, išmokęs vokiečių ir anglų kalbas, kad galėtų tartis tête-à-tête su Vakarų lyderiais be vertėjo. O mūsiškis net Leninui taria „goodbye“, greičiausiai nemoka rusiškai, vargšelis.

Tačiau aršiausi mūsų politologai, jei taip galima juos pavadinti, lyg nežinotų visos priešistorės, vis „argumentuoja“: taigi rusai užpuolė, vadinasi, jie kalti, ir taškas. Geopolitine prasme – ne taškas. Geopolitine prasme tai būtų panašiai taip: jei skaičiuje tarp kitų skaitmenų yra skaitmuo 1, tai ir visas skaičius yra lygus 1. O tai jau visiškas absurdas, bet šitas absurdiškas kalbėjimas pas mus rodo patį „aukščiausią“ situacijos supratimo lygį. Be abejo, galima sakyti, kad XXI amžiuje yra ir kitų būdų spręsti nesutarimus, bet ar mums, būnant nago juodimo dydžio, nurodyti, ką daryti visai rankai? Sakote, ES daug didesnė? Taip, didesnė, todėl ir proto, politinės išminties turi turėti tiek kartų daugiau, kiek ir populiacijos, o ne matyti ir kitiems rodyti tik vieną proceso pusę ir tikėtis apgauti daugumą pasaulio ar net atvirai meluoti. Kaip Lincolnas yra pasakęs: galima apgaudinėti vieną žmogų ilgą laiką, daugelį žmonių – trumpą laiką, bet negalima visų žmonių apgaudinėti visą laiką.

Tas ir vyksta: jau grąžinami jų sportininkai į olimpiadą, ginčijamasi ir nepasidalijama garbe, kas gali važiuoti į Maskvą kalbėtis dėl taikos, kaip dalytis operatoriaus teise eksploatuojant „Šiaurės srautus“ ir t. t. O mums tai nė motais – mes kurti ir akli, lyg vakar gimę kačiukai, ir tematome tik savo 5 proc. ženkliuką, į kurį kiti net nemirktelėjo. Kaip atvažiavo trise su ta žyme, taip trise su ja ir išvažiavo, daugumai net nenusprendus kitos susitikimo datos ir vietos. Na, ką čia pasakyti? – Puiku, tiesus kelias į susiskaldymą, jei nepasakyti – priešpriešą.

Kiek vargšas strutis beslėptų galvą į smėlį, smėlio visam kūnui paslėpti vis tiek neužteks. Tik ko iš to paukščio tikėtis – smegenys jo tai vištos?

P. S. Nieko nenorint įžeisti.

Emilija S.

Naujausi

Ką šiandien pasakytų Žalgirio mūšio nugalėtojai?Nuomonės · 2026-07-15Turkijos teismas prašo „Interpolo“ paskelbti Benjamin Netanyahu paieškąPasaulis · 2026-07-15Priedangų nežinomybė: tik penktadalis gyventojų tiksliai žino, kur slėptisKaras ir taika · 2026-07-15Lietuvoje jau patvirtintas evakuacijos planasKaras ir taika · 2026-07-15