Vokietijos automobilių krizės sąskaita: valstybė gali prarasti milijardus eurų

Vokietijos automobilių pramonės problemos jau seniai nebėra vien BMW, „Volkswagen“, „Mercedes-Benz“ ar jų akcininkų rūpestis. Mažinant darbuotojų skaičių, gamybos pajėgumus ir investicijas, mažiau pajamų gauna valstybė, socialinio draudimo fondai, savivaldybės ir tūkstančiai nuo didžiųjų gamyklų priklausomų įmonių.

2025 metų trečiojo ketvirčio pabaigoje Vokietijos automobilių pramonėje dirbo 48,7 tūkst. žmonių mažiau negu prieš metus. Tai buvo didžiausias darbuotojų skaičiaus nuosmukis tarp pagrindinių šalies pramonės šakų. Automobiliai ir jų dalys 2025 metais vis dar sudarė 16,2 proc. viso Vokietijos prekių eksporto, todėl sektoriaus susitraukimas smogia ne tik regionams, bet ir visos šalies prekybos balansui.
Taupo beveik visi didieji koncernai

BMW iki 2027 metų pabaigos ketina panaikinti iki 8 tūkst. darbo vietų. Mažinimas daugiausia turėtų vykti Vokietijoje, pasitelkiant natūralią darbuotojų kaitą ir savanoriško pasitraukimo išmokas. Pirmiausia kalbama apie administravimo ir automobilių kūrimo, o ne tiesioginės gamybos vietas.

„Volkswagen AG“ Vokietijoje iki 2030 metų planuoja socialiai atsakingai panaikinti daugiau kaip 35 tūkst. darbo vietų ir nuolat sumažinti šalies gamyklų pajėgumus 734 tūkst. automobilių per metus. Šis skaičius apima pagrindines „Volkswagen“ įmonės vietas, bet ne atskirus „Audi“ ir „Porsche“ planus.

„Audi“ iki 2029 metų Vokietijoje atsisakys iki 7,5 tūkst. netiesioginių darbo vietų, daugiausia administracijoje ir valdyme. Bendrovė tikisi kartu su kitomis priemonėmis vidutiniu laikotarpiu sutaupyti daugiau kaip milijardą eurų per metus.

„Porsche“ iki 2029 metų numato panaikinti apie 3,9 tūkst. darbo vietų. Vien 2025 metais technologinės ir organizacinės pertvarkos bendrovei turėjo kainuoti apie 1,3 mlrd. eurų specialiųjų išlaidų.

„Mercedes-Benz“ užsibrėžė nuo 2024 iki 2027 metų pastoviąsias sąnaudas sumažinti 10 proc. ir pradėjo atskirą personalo išlaidų mažinimo programą. Vokietijoje savanoriško pasitraukimo pasiūlymai buvo pateikti beveik 40 tūkst. administracijos, inžinerijos ir informacinių technologijų darbuotojų.

„Handelsblatt“ duomenimis, iki programos pabaigos bendrovę už išeitines išmokas galėjo palikti apie 5,5 tūkst. darbuotojų. Šis skaičius gautas iš koncerno šaltinių, bet pati bendrovė jo oficialiai nepatvirtino. Todėl jį reikia vertinti kaip patikimą žiniasklaidos informaciją, o ne galutinę oficialią statistiką.

„Mercedes-Benz“ kol kas nepaskelbė apie masinį pagrindinių Vokietijos gamyklų uždarymą. Priešingai, galiojanti darbo vietų apsauga Vokietijos padaliniuose pratęsta iki 2035 metų. Tačiau tai netrukdo bendrovei mažinti administracines išlaidas, darbuotojų skaičių ir gamybos savikainą.

Didžiųjų automobilių gamintojų krizė persiduoda detalių, transmisijų, elektronikos ir programinės įrangos tiekėjams.

ZF oficialiai paskelbė iki 2028 metų Vokietijoje sumažinsianti darbuotojų skaičių 11–14 tūkst. – nuo maždaug 54 tūkst. turėtų išnykti iki ketvirtadalio darbo vietų. Bendrovė neatmeta, kad konkurencingumo neatgaunančias vietas gali tekti pertvarkyti arba uždaryti.

„Schaeffler“ paskelbė apie 2,8 tūkst. darbo vietų mažinimą Vokietijoje. Dalis veiklos bus perkeliama, o bendra programa iki 2029 metų turėtų kasmet sutaupyti apie 290 mln. eurų.

„Continental“ padalinys „ContiTech“ 2026 metais susitarė Vokietijoje panaikinti apie 1,6 tūkst. darbo vietų. Atskirai automobilių elektronikos ir tyrimų padalinyje visame pasaulyje mažinama dar apie 3 tūkst. vietų, mažiau nei pusė jų – Vokietijoje.

„Bosch“ 2025 metais darbuotojų skaičių Vokietijoje sumažino maždaug 6,5 tūkst. ir paskelbė apie dar maždaug 13 tūkst. darbo vietų mažinimą tarptautiniu mastu. Bendrovė teigia patirianti itin didelį kainų ir konkurencinį spaudimą automobilių versle.

Taigi kalbama ne apie vieną nesėkmingą koncerną. Persitvarko visa grandinė – nuo automobilių surinkimo iki pavarų dėžių, stabdžių, programinės įrangos, elektronikos ir logistikos.

Tiksliai apskaičiuoti galima tik žinant konkretaus darbuotojo atlyginimą, šeimos padėtį, nedarbo trukmę ir tai, ar žmogus išėjo į pensiją, ar susirado kitą darbą. Tačiau galima sudaryti modelinį scenarijų.

OECD duomenimis, vienišo, vaikų neturinčio ir vidutinį atlyginimą gaunančio darbuotojo mokestinė darbo jėgos našta Vokietijoje 2025 metais siekė 49,3 proc. visų darbdavio darbo sąnaudų. Darbuotojui po mokesčių ir įmokų likdavo vidutiniškai 61,3 proc. bruto atlygio.

Naudojant maždaug 66,7 tūkst. eurų metinio bruto atlygio OECD modelį, vienas darbuotojas per metus valstybei ir socialinio draudimo sistemai sugeneruoja beveik 40 tūkst. eurų pajamų mokesčio bei darbuotojo ir darbdavio socialinių įmokų.

Darbo netekusiam žmogui Vokietijoje paprastai mokama 60 proc. apskaičiuoto neto atlygio dydžio nedarbo išmoka, o turint vaikų – 67 proc. Vidutinio atlyginimo atveju tai būtų maždaug 24–27 tūkst. eurų per metus.

Taigi vieno darbuotojo visų metų nedarbas reikštų maždaug:

apie 40 tūkst. eurų negautų mokesčių ir socialinių įmokų;

apie 24–27 tūkst. eurų nedarbo išmokų;

iš viso – apie 64–67 tūkst. eurų neigiamą viešųjų finansų pokytį.

Tai nėra grynasis federalinio biudžeto nuostolis: į skaičių įtrauktos socialinių fondų pajamos ir išlaidos, o kai kurie darbuotojai gauna apmokestinamas išeitines išmokas. Tačiau šis dydis parodo problemos mastą.

Jeigu 10 tūkst. gerai apmokamų automobilių sektoriaus darbuotojų visus metus liktų be darbo, bendras tiesioginis viešųjų finansų pokytis galėtų siekti apie 640–670 mln. eurų.

Jeigu be darbo visus metus liktų 50 tūkst. žmonių, suma išaugtų iki maždaug 3,2–3,35 mlrd. eurų.

Praradus 100 tūkst. nuolatinių darbo vietų, teorinis tiesioginis metinis smūgis pasiektų apie 6,4–6,7 mlrd. eurų.

Tačiau tai kraštutiniai scenarijai. Paskelbtos „naikinamos darbo vietos“ nebūtinai reiškia tokį pat skaičių bedarbių. Dalis etatų panaikinami darbuotojams išėjus į pensiją, nebepriimant naujų žmonių, pasibaigus terminuotoms sutartims ar savanoriškai pasitraukus už didelę išeitinę išmoką.

Pavyzdžiui, jei tik trečdalis 2025 metais užfiksuoto 48,7 tūkst. darbuotojų sumažėjimo prilygtų visų metų nedarbui, modelinis tiesioginis smūgis siektų apie 1–1,1 mlrd. eurų. Tai jau daug realesnė iliustracija, tačiau vis tiek nėra oficialus Vokietijos Vyriausybės apskaičiavimas.

Jeigu visos 8 tūkst. BMW darbo vietų būtų panaikintos Vokietijoje ir visi žmonės visus metus liktų bedarbiai, teorinis tiesioginis viešųjų finansų pokytis siektų apie 510–540 mln. eurų.

Realybėje žala turėtų būti gerokai mažesnė, nes BMW planuoja remtis savanorišku pasitraukimu, pensijomis ir natūralia darbuotojų kaita. Valstybei realiai tai greičiausiai reikštų nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų milijonų eurų per kelerius metus, priklausomai nuo to, kiek žmonių iš tikrųjų kreipsis dėl nedarbo išmokų.

Valstybei pavojingiausia ne tai, kad kelis mėnesius tenka mokėti išmoką. Daug skaudžiau, kai kartu iš Vokietijos iškeliauja pati darbo vieta, gamybos linija, tyrimų centras ir būsimos investicijos.

VDA apklausoje 80 proc. vidutinių automobilių sektoriaus įmonių nurodė planuojamas investicijas Vokietijoje atidedančios, perkeliančios į užsienį arba visiškai atšaukiančios. 28 proc. įmonių ketino investicijas perkelti į kitas šalis, o 17 proc. – jų atsisakyti.

Tada Vokietija praranda ne tik dabartines darbo pajamų įplaukas. Ji negauna būsimų įmonių pelno ir savivaldybių verslo mokesčių, naujų specialistų darbo vietų, užsakymų vietos tiekėjams ir technologijų, kurios galėtų būti eksportuojamos ateityje.

Darbo vietų mažinimo negalima vertinti visiškai vienpusiškai. Jeigu koncernas sumažina sąnaudas, išlaiko pelningumą ir išgelbsti likusias gamyklas, valstybė ateityje gali surinkti daugiau pelno mokesčių ir išsaugoti dešimtis tūkstančių kitų darbo vietų.

Be to, išeitinės išmokos apmokestinamos, dalis darbuotojų greitai randa kitą darbą, o išėjusieji į pensiją nebūtinai tampa nedarbo išmokų gavėjais.

Todėl milijardinės teorinės sumos nėra sąskaita, kurią Vokietijos finansų ministras gaus vieną konkrečią dieną. Tai rizikos mastas, parodantis, kas nutiktų, jeigu etatų mažinimas virstų ilgalaikiu nedarbu ir pramonės iškėlimu iš šalies.

Rusijos karas prieš Ukrainą ir po jo kilęs energijos kainų šokas smarkiai pablogino Vokietijos pramonės padėtį. Bundesbankas konstatuoja, kad Vokietijos pramonės mokamos dujų ir elektros kainos kilo ypač smarkiai, o tai pakenkė energijai imlių sektorių eksportui bei konkurencingumui.

Tačiau būtų netikslu visą automobilių pramonės krizę suversti vien karui. Bundesbanko duomenimis, Vokietija eksporto rinkos dalį pradėjo prarasti dar 2017 metais. Problemų priežastys – Kinijos konkurencija, didelės darbo sąnaudos, biurokratija, lėtai įgyvendinama skaitmenizacija, silpna elektromobilių paklausa, brangi technologinė pertvarka ir Jungtinių Valstijų prekybos politika.

Karas šių struktūrinių trūkumų nesukūrė, bet juos paaštrino: padidino energijos, finansavimo ir gynybos kainą bei privertė Europą skubiai pertvarkyti tiekimo grandines.

Suprantama, karas su Rusija turi savo kainą. Specialistai vieningai pripažįsta – jį reikia laimėti. Tada Europa susigrąžins svarbiausią sąlygą, kad viskas vėl galėtų būti gerai: taiką, saugumą ir prognozuojamą ekonomikos ateitį.

Šaltinis: destatis.de, oecd.org, arbeitsagentur.de, tagesschau.de, volkswagen-group.com, audi-mediacenter.com, porsche.com, mercedes-benz.com, handelsblatt.com, press.zf.com, bosch-presse.de, continental.com, schaeffler.com