Tapau homofobe. Ir tuo didžiuojuosi

Visada maniau, kad esu tolerantiškas ir, svarbiausia, drąsus žmogus. Niekada nebijojau tamsos, iššūkių, vorų ir ypač gėjų. Jie man atrodė visai mieli, draugiški ir, beje, dažniausiai (kaip gaila) labai gražūs vyrai tose negausiose fotografijose, kurias teko matyti, Lietuvai tapus laisvai ir nepriklausomai nuo iliuzijos, kad TSRS sekso nebuvo. Pirmą kartą su gėjų „kultūra“ artimiau susipažinau prieš kokius 11 metų, kai, rodos, dabartinis nusipelnęs kovotojas už engiamų gėjų teises V. Simonko pakvietė žurnalistus į atvirų durų dienas tuomečiame gėjų klube Žygimantų gatvėje.

Nuėjome nemažas būrys žurnalistų, o aš – su drauge, irgi žurnaliste. O mamma mia. O Sodoma ir Gomora. Tai, ką pamačiau, pranoko bet kokias fantazijas. Visuose naktinio klubo kampuose kabėjo televizoriai, kurie non stop rodė vyrų ir... vyrų pornografiją. Atvirą ir, deja, šlykščią, nes mano visos tolerancijos šiems pupuliukams išgaravo nuo tų atvirų intymių scenų, kurias pamačiau. Jokiame heteroseksualams skirtame bare ir dabar net negalėčiau įsivaizduoti virš baro kabančio televizoriaus, rodančio porno, – toks baras turbūt būtų kaipmat uždarytas, o štai gėjai Lietuvoje jau tada turėjo kur kas daugiau teisių ir laisvių nei tradicinės orientacijos žmonės.

Tas paslaptingas gėjų klubas, į kurį, pamenu, daug kas nueidavo šiaip, iš smalsumo, buvo taip painiai suplanuotas, jame buvo tiek daug užkaborių, veidrodžių ir intymių kambarėlių, kad vis atrodė, jog pasukęs už kampo užklupsi du nuogalius vyrus, darančius tai, ką rodė tie televizoriai palubėse ir virš baro.

Tas pasišlykštėjimo ir siaubo jausmas augo sulig kiekviena klube praleista minute, tad vakarėliui dar net neįpusėjus mes su drauge dingome iš tos gašlybių ir vyriškos meilės oazės, turėjusios, matyt, „atvirų durų“ vakaro organizatoriaus įsitikinimu, praplėsti mūsų tolerancijos ribas ir priartinti prie žydrųjų horizontų.

Parašiau tąsyk kažkokį ironišką straipsnį apie tą klubą ir pasistengiau nemalonią ekskursiją pamiršti.

Bet V. Simonko, kaip dabar matome, nesnaudė. Gėjų klubais neapsiribojo, ir štai mes, tamsuoliai, sulaukėme jų paradų Vilniuje.

Akimirka iš pasiruošimo paradui „Už lygybę”. Nuotr. E.eu

Antras kartas, kai supratau, kad esu homofobė, atsitiko prieš pat neseniai įvykusį paradą. Vienas žinomas Lietuvos žmogus, turintis nemažą įtaką žiniasklaidos srityje, į savo sieną feisbuke įkėlė nuotraukų rinkinį, kuris skelbė, kad „peržiūrėję šias nuotraukas, vėl patikėsite žmonijos gerumu“ ar panašiai. Įkėlėjas teigė, kad net susigraudino tas nuotraukas bežiūrėdamas. Nagi, manau, ir aš pažiūrėsiu tą jautrumą ir grožį, kaip žmonės, rizikuodami gyvybe, traukia iš vandens skęstančius šuniukus ir kitaip kilniai elgiasi.

Atverčiu tas nuotraukas, ir še tau, pirmoji iš 21-os – ta, kur per gėjų paradą kažkur užsienyje kažkokie žmogėnai atsiprašinėja visos bažnyčios vardu gėjų už diskriminaciją. Kitoje nuotraukoje – vienas iš to gėjų parado dalyvių, beveik nuogas, vien baltais „triusikais“, puola iš džiaugsmo tam, kuris atsiprašo, į glėbį.

Toliau nuotraukų žiūrėti nebenorėjau. Parašiau po įkelta nuoroda komentarą: „Viskas labai gražu, bet kodėl nuotraukų ciklas prasideda nuo „skriaudžiamų“ gėjų? Ar atsitiktinai? Manau, kad ne.“ Ir įkėliau savo komentare nuorodą į straipsnį apie gėjų propagandą „Heteroseksualios Amerikos taisymas“. Apie tai, kaip du gėjų ideologijos strategai sukūrė ir įgyvendino JAV planą prijaukinti visuomenę prie minties, kad gėjai yra tiesiog fainulkos, kurie tokie pat kaip mes, ir jiems galų gale reikia leisti tuoktis ir auginti vaikus. Ką B. Obama jau ir leido.

Kilo šiokia tokia diskusija. Kol į ją įsitraukė nuotraukų įkėlėjas ir pasiuntė mane ir dar vieną moterį, kuri pavadino šią nuotrauką „šlykščių žydriukų propaganda“, „ant trijų raidžių“, dar išvadinęs mus kaimietiškomis homofobėmis. Aš parašiau, kad esu pakraupusi ir kad niekas neturi teisės manęs siuntinėti NX viešai. Į tai atsakymas buvo, kad kitąkart šis vyras gins savo pažiūras į tokią neadekvačią mano reakciją „kumščiu, o ne inteligentiškais paverkšlenimais, kad taip negražu“.

Seimo narė A. M. Pavilionienė sako kalbą Lukiškių aikštėje valstybės remiamo renginio „Už lygybę” metu. Nuotr. E.eu

Štai tada aš rimtai išsigandau. Įkeldama savo pastabą ir nuorodą tikėjausi, kad žmogus padiskutuos, ką apie tai galvoja. Na, blogiausiu atveju: „aš čia nematau jokios pedo propagandos, tau paranoja, Ligita“, ar ką nors panašaus. Bet kad vedęs vyras ir tėvas pasiųs viešai dvi moteris NX dėl to, kad mums nepatinka gėjų propaganda, brukama tiesiog prievarta (nepamatysi gelbėjamų šuniukų tame nuotraukų cikle, jei pirma nepažiūrėsi nuotraukų apie vargšus gėjus), nebūčiau susapnavusi net baisiausiame košmare. Po galais, manęs net V. Žirinovskis nepasiuntė, kai ėmiau iš jo interviu pačiame skandalų įkarštyje, nei žurnalistę viešai pasiuntęs F. Kirkorovas, kai apie Aločką po jųdviejų skyrybų paklausinėjau, kai jis viešėjo Lietuvoje. O čia – prašom, gavau nuo normalaus vyro, nuo savo, galima sakyti, nuo kolegos, už tai, kad išsakiau pastabą apie manipuliacijas, tik todėl, kad man NEPATINKA per jėgą brukama gėjų propaganda. Jeigu iš pažiūros normalūs, inteligentiški, išprusę ir socialiai atsakingi, savo statusą turbūt branginantys ir apie vaikų ateitį bent teoriškai mąstantys gėjų gynėjai tokie agresyvūs, tai ko tada galima sulaukti iš pačių „pažemintų ir nuskriaustųjų“? Mąsčiau įsižeidusi ir išsigandusi, gerdama valerijonus.

Galų gale kodėl būti homofobu yra blogai? Bijoti vorų, maniakų ar apsinuoginančių vyrų parkuose su lietpalčiais (jie juk irgi rodo savo orientaciją viešai ir nuo to kaifuoja) – ne gėda, o bijoti vyrų, kurie daro tai, ką mačiau per TV tame gėjų klube, kurie sako norintys susituokti ir auginti vaikus, – jau blogai. Juk baimei nepasakysi „baik“. Bijome to, kas neįprasta, nenormalu, nesuvokiama, kas atrodo grėsminga elementariai žmogiškai logikai ir prigimčiai, kas kelia grėsmę žmonijai ar tiesiog gyvybei. Ir aš niekada nesuvoksiu, kodėl jie taip elgiasi.

Tik nereikia gąsdinti: „O jeigu tavo vaikas parėjęs iš mokyklos pareikš, kad yra homoseksualus?“ Susitaikyti su tokiais dalykais, jei tai atsitiks tavo artimam žmogui, ir ramiai stebėti, kaip visą Lietuvą dabar „taiso“ ir verčia priimti mums nepriimtinus dalykus geradariai iš pūvančios Europos, yra skirtingi dalykai. Aš BIJAU tos agresyvios gėjų invazijos su visomis jų pretenzijomis ir išsidirbinėjimais ir tuo didžiuojuosi. Ir nesiruošiu ramiai stebėti tai, kas vyksta, politiškai korektiškai apsimetant, kad viskas OK. Didžiuojuosi, nes tai reiškia, kad manęs dar „nepataisė“, kaip tos vargšės Amerikos, jų propaganda ir paistalai apie tai, kad juos kažkas skriaudžia ar kad nieko tokio, jei gėjai ir lesbietės pradės tuoktis ir auginti vaikus. Man, kaip tikinčiam žmogui, kaip motinai, galų gale kaip moteriai, tai baisu, nenormalu, ir taškas.

P. S. Turiu keletą pažįstamų gėjų, ir kitados diskutuojant jie dievagojosi, kad jiems jokių paradų nereikia, jie nė už ką neitų ir neklyktų gatvėje: „Aš gėjus, o dabar, kai tai pasakiau, jaučiuosi gerokai geriau.“ Visi turime intymių paslapčių, bet juk nebūtina apie tai skelbti visam pasauliui? Tai kas tuomet eina tuose paraduose ir kam jie reikalingi, ką? Kad mus, kaimiečius homofobus, „pataisytų“? Neišdegs. Mes, lietuviai, kieti riešutėliai, ar ne? :) Atlaikėme sibirus, atlaikysime ir briuselius.

Visomis įmanomomis policijos ir gaisrininkų pajėgomis saugomi eitynių „Už lygybę” dalyviai pabrėžė didžiavimąsi savimi. Nuotr. E.eu