Vienybė, tačiau ne melo pagrindu

Š.m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatei Zitai Šličytei Iš Seimo tribūnos pasakiusius tiesą apie Lietuvos Respublikos Konstituciją piktybiškai pažeidžiančio šio Seimo veiklą, dalis signatarų su viešai demonstruojamu įniršiu paskelbė, kad už Zitos Šličytės kalbą atsakinga Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdyba.



Panašus triukšmas kilo ir po to, kai 2013 m. sausio 13 d. signataras Zigmas Vaišvila iškilmingame Seimo posėdyje pasakė kalbą apie Sausio 13-osios bylą ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą kitoje Lietuvos Nepriklausomybės barikadų pusėje. Tuometiniai valdantieji labai norėjo sužinoti iš anksto jo kalbos tekstą. Jiems nepavyko. Gerai, kad nežinojo ir Zitos Šličytės kalbos teksto. Šios Zigmo Vaišvilos kalbos vaizdo įrašas išimtas iš Seimo youtube kanalo, kol kas dar liko Seimo videoarchyve (žr. nuo 23 min.).



Š.m. sausyje pradėti slėpti ir signatarų spaudos konferencijų Seime vaizdo įrašai.

Ne pirmą kartą pasišauta keisti signatarų klubo valdybą. Pirmas kartas įvyko 2001 metais po Sausio 13-osios 10-mečio minėjimo. Kad pakeisti klubo valdybą, prieš ataskaitinį rinkiminį narių susirinkimą į klubo narius įstojo net Vytauto Landsbergio „gvardija“. Taip pat ir moteriškoji šios „gvardijos“ dalis, šiandien paskelbusi apie išstojimą iš klubo. Kodėl 2001 m. ši „gvardija“ aukojosi ir įstojo į jų tuomet vadintą „raudonųjų klubą“?

Formalus klubo valdybos (a.a. Gedimino Ilgūno, Virgilijaus Kačinsko, a.a. Antano Karoblio, Egidijaus Klumbio, Romualdo Rudzio, kanclerės Birutės Valionytės ir prezidento Zigmo Vaišvilos) perrinkimo pretekstas buvo klubo lėšų švaistymas - už surinktas aukas (ne valstybės, bet privačių asmenų) klubas Kretingos rajono Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklai nupirko buvusio mokyklos direktoriaus butuką ir perleido jį naudotis šios mokyklos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio muziejui. Tuo metu valstybė klubo veiklos nefinansavo.

Tačiau tikrosios tokio Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko komandų susitelkimo priežastys buvo kitos.

2000 m. klubo valdyba išleido knygą „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signatarai“ („Savastis“, 2000 m. Vilnius), kurioje paneigė V. Landsbergio skleistą dezinformaciją, kad Nepriklausomybės atstatymo signatarai yra tik du – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Sekretorius Liudvikas Sabutis, pagal šio parlamento reglamentą pasirašinėję priimtus teisės aktus. Klubo valdyba Seimo archyve surado ir knygoje paskelbė vardines balsavimo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo Aktą korteles, kuriose yra kiekvieno šios Aukščiausiosios Tarybos deputato balsavimo rezultatas ir parašas. Knygoje paskelbti dokumentai paneigė ir V. Landsbergio melą apie tai, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkūrė neegzistavęs Atkuriamasis Seimas. Knygoje paskelbti dokumentai patvirtino unikalią ir pasididžiavimo vertą Lietuvos istorinę patirtį - 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę atkūrė paskutinis okupacinis Tarybų Lietuvos aukščiausias valdžios organas, t.y. XII-ojo šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba, kurios Pirmininku išrinkome Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovą Vytautą Landsbergį.

Šiai knygai skirtas valstybės finansavimas buvo sustabdytas, Seimo kanceliarijai nepaaiškinus to priežasčių. Tačiau 2000 m. kovo 11 d. pirmieji knygos egzemplioriai buvo atvežti į Seimą, nes lėšas tam paaukojo Zigmo Vaišvilos vadovaujama UAB „Parex Lizingas“ (vėliau – UAB „FF Lizingas“). 2021 m. sugebėta šią įmonę sunaikinti.

Paskutinis lašas, perpildęs signatarų klubo valdybos perrinkimo būtinumo taurę, buvo šios valdybos vienbalsis kreipimasis 2001 metais į Seimo valdybą, kad ši viešai paskelbtų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimais (1991-01-08 Nr.I-921 ir 1991-01-13 Nr.I-943) sudarytų komisijų veiklos medžiagą dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių. Paaiškėjo, kad šių komisijų surinktos medžiagos yra dingusios iš Seimo rūmų, jų nėra Lietuvos valstybės archyvuose. Po skubaus signatarų klubo valdybos perrinkimo signataras iš V. Landsbergio „gvardijos“ Seimo restorane Zigmui Vaišvilai paaiškino, kodėl buvo nušalinta Z. Vaišvilos vadovaujama klubo valdyba – ši medžiaga yra pas juos, tai suderinta su V. Landsbergiu, ir niekas kitas šios medžiagos negaus.

Po šių įvykių, t.y. pašalinus nepaklusnią signatarų klubo valdybą, 2003 m. spalio 16 d. Seimas priėmė signatarų statusą reglamentuojantį įstatymą, pagal kurį valstybė signatarų klubui skyrė patalpas Seime ir pradėjo finansuoti klubo veiklą, o nedirbatiems ir to prašantiems signatarams - mokėti rentą. Tai buvo paskutinis Respublikos Prezidento Rolando Pakso pasirašytas Lietuvos Respublikos įstatymas.

Prokuratūra atsisakė tirti šių valstybei svarbių dokumentų vagystę. Senatis. Dokumentų likimas – nesvarbu.

2021 m. signatarų klubas išleido knygą apie 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kurioje išsamiai aprašyta ir dokumentais pagrįsta ne Vytauto Landsbergio fantazija, bet tikrasis kelias į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Rengiant šią knygą paaiškėjo, kad dingo ir kiti svarbūs istorinius sprendimus priėmusio Lietuvos parlamento dokumentai, net šios Aukščiausiosios Tarybos deputatų asmens bylos. Todėl 2021 m. kovo 11 d. raštu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Vytenis Povilas Andriukaitis, Irena Andrukaitienė, Vilius Baldišis, Audrius Butkevičius, Bronislovas Genzelis, Eimantas Grakauskas, Jurgis Jurgelis, Stasys Kašauskas, Arvydas Kostas Leščinskas, Egidijus Klumbys, Donatas Morkūnas, Vidmantas Povilionis, Jonas Prapiestis, Benediktas Rupeika ir Zigmas Vaišvila kreipėsi į Seimo valdybą, kad Seimas sudarytų laikinąją Seimo komisiją dingusiems dokumentams surasti. Paaiškėjo, kad dingo ne tik valstybės komisijų veiklos medžiaga dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir dėl Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių, bet ir Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinės komisijos medžiaga nuo 1990 metų kovo mėnesio iki 1991 metų sausio mėnesio, beveik visa 1991-01-13 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-936 sudarytos Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės medžiaga. Seimo archyve išsaugoti tik dalies šios valstybės vadovybės posėdžių protokolai nuo 1991 m. liepos 31 d. Dingusi ir svarbi XI šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos medžiaga: 1989 m. išrinktų deputatų K. Motiekos, R. Ozolo, E. Tomaševičiaus ir Z. Vaišvilos asmens bylos, dalyje apygardų 1989 m. vykusių rinkimų komisijų medžiaga, 1988-1990 metų Aukščiausiosios Tarybos komisijų darbo medžiaga, visų pirma, komisijos Lietuvos valstybinio suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimo planui ir šios komisijos pirmininkų kolegijos posėdžių medžiaga.

Seimo valdyba iki šiol neatsakė šiems 15 signatarų, o Seimo kanceliarijos darbuotojas raštu paaiškino, kad Seimo archyve šios medžiagos nėra. Mes tai žinome, dėl to ir kreipėmės į Seimo valdybą. Po tokio nusikalstamo Seimo valdybos neveikimo Seimo Pirmininkei V. Čmilytei-Nielsen ir kitiems Seimo valdybos nariams, š.m. kovo 11 d. sprukusiems iš Kovo 11-osios salės nuo akistatos su Zitos Šličytės jiems dėstytomis tiesomis, nėra jokio pagrindo moralizuoti šią iškilią moterį, dirbusią ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komijos nare, bet ir buvusios TSRS liaudies deputate, kuri ne žodžiais, o konkrečiais darbais, kaip TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos dėl Ribentropo-Molotov slaptųjų protokolų narė, pasiekė bendrą rezultatą, apie kurį dabartinio Seimo valdybos nariai net pasvajoti negali – 1989 m. gruodžio 24 d. II-sis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuos slaptus agresorių susitarimus pripažino negaliojančais nuo jų pasirašymo momento. Ar nepriklausomos Lietuvos Seimas nors ką nors nuveikė, kad pasiektų tokį pat teisinį rezultatą dėl kito agresoriaus – Vokietijos – požiūrio į šį suokalbį prieš pasidalintas Baltijos valstybes. Šiandien šis klausimas kaip niekad svarbus Lietuvos valstybės likimui.

Seimo valdyba iki šiol neatsakė į 2021 m. kovo 14 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Bronislovo Genzelio, Irenos Andrukaitienės, Viliaus Baldišio, Audriaus Butkevičiaus, Eimanto Grakausko, Benedikto Rupeikos ir Zigmo Vaišvilos kreipimąsi dėl 2021 m. kovo 11 d. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos suteikimo Vilniaus universiteto istorikui Mariui Ėmužiui, kuris pats Seimo sudarytai darbo grupei prisipažino, kad sukūrė svetainėje kgbveikla.lt paskelbtas nepagrįstas šmeižikiškas LGGRTC pažymas dėl kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio slapto bendradarbiavimo su TSRS VSK (rus. KGB). Šios Seimo darbo grupės 2018-11-07 protokolas patvirtina M. Ėmužio prisipažinimą, kad nebuvo jokio pagrindo kardinolą V.Sladkevičių kaltinti slaptu bendradarbiavimu su buvusios TSRS VSK (KGB). Tarpžinybinė Liustracijos komisija, vienintelė įstatymų leidėjo valia nustatyta institucija, turinti teisę nustatyti šiuos juridinius faktus, ištyrė ir paskelbė, jog nėra pagrindo teigti, kad šie trys iškilūs Lietuvos žmonės bendradarbiavo su buvusios TSRS VSK (KGB). LR Seimo valdyba 2019-07-10 posėdžio protokolu patvirtino šios Seimo darbo grupės tyrimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad už minėtų šmeižikiškų pažymų sukūrimą ir viešinimą atsakinga buvusi LGGRTC generalinė direktorė T. B. Burauskaitė, šiai LR Seimo darbo grupei patvirtinusi, kad tai padaryta politikų nurodymu, bet jų pavardžių šiai Seimo darbo grupei neatskleidusi.

LR Seimas, 2021 metus paskelbęs iškilaus Lietuvos Atgimimo simbolio kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais, atvirai pasityčiojo iš šio jau mirusio moralinio Tautos autoriteto, kuriam 1991 m. sausio įvykių dienomis Lietuvos Respublika buvo patikėjusi saugoti Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktą. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimas M. Ėmužiui, net neatsiprašiusiam apšmeižtų asmenų artimųjų ir Lietuvos piliečių už šią jo konjunktūrinę ir šmeižikišką veiklą, diskredituojančią ne tik jo, kaip mokslininko, vardą, bet ir atskleidžiančią jo, kaip istoriko, veiklos dviveidiškumą ir neprofesionalumą, mokslininko etikos ir moralės normų ignoravimą, yra nesuderinamas su pagarba Lietuvos valstybingumui ir mūsų valstybės istorijai. Seimas parodė didžią nepagarbą Tautai ir Valstybės Nepriklausomybės idėjai.

Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, kalbėdama prieš Z. Šličytę, saldžiai apibūdino signatarus ir jų veiklos svarbą. Tačiau iki šiol Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai nesulaukė Seimo valdybos atsakymo ir į grupės signatarų 2021 m. balandžio 28 d. prašymą dėl neteisėto informacijos apie Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signatarus, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo Tarybos narius surinkimo ikiteisminiame tyrime Nr.01-2-00059-17. Ir Seimo komisijos sudarymo dėl šių aplinkybių ištyrimo. Prokuratūra atsisakė tai tirti, nors ši informacija apie signatarus surinkta per internetą be jokios sankcijos ir dideliu mastu nuo 2000 m. iki 2017 m., apiforminta procesiniais dokumentais, atskleista pašaliniams asmenims.

Rašydamas šį straipsnį, patikrinau ir Registrų centro duomenis apie LPS iniciatyvinės grupės klubą. Paaiškėjo, kad 2020 m. rugsėjo 20 d. mirus klubo pirmininkui Romui Pakalniui, valstybė inicijavo klubo likvidavimą. Dar gyviems klubo nariams – LPS iniciatyvinės grupės ir Seimo Tarybos nariams – apie tai valstybė nepranešė.

Šiandien dar kartą kreipiamės į Seimo valdybą dėl LR Seimo laikinųjų komisijų šioms išskirtinėms aplinkybėms ištirti. Seimo Pirmininkė iki šiol ignoruoja signatarų prašymus dėl šių aplinkybių juos priimti, pakviesti į šių klausimų svarstymą Seimo valdyboje.

Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai apie šias aplinkybes taip pat pranešta.

Spengianti TYLA.

VIENYBĖ? Tokie „vienytojai“, sulaužę priesaiką LR Konstitucijai, nedelsdami privalo atsiprašyti Zitos Šličytės. Visų pirma, dėl nepagarbos šiai vienai iš valstybės atkūrėjų ir Konstitucijos kūrėjų. Ir atsistatydinti, nes demokratine save skelbiančios valstybės Vyriausybė ir net parlamento pirmininkė, dėl protesto išėję iš parlamento salės, kurios tribūnoje į juos kreipiasi Žmogus, valstybės atkūrėja, parodė didžiulę nepagarbą ne tik žodžio laisvei ir demokratijai, bet Seimui, kaip konstitucinei Tautos atstovybei. 2018 m. Lietuva dėl nepakantumo kitai nuomonei ir žmonių įrašymo be argumentų į Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimus buvo perspėta JTO Žmogaus teisių komiteto, svarsčiusio IV Lietuvos ataskaitą dėl žmogaus teisių padėties Lietuvoje. Šis JTO ŽTK sprendimas iki šiol neįvykdytas – be argumentų paskelbtų „grėsmių“ pavardės iš šių valstybės dokumentų vis dar nepašalintos.

Jei Z. Šličytės Seimo nariams pasakyta tiesa apie tai, kad Seimas neturi teisės pažeidinėti Konstituciją ir nevykdyti Konstitucinio Teismo nutarimų, bado jų akis, jie neturi jokios teisės kalbėti apie Tautos vienybę.

Jei jie kalba apie vienybę dėl Ukrainos tragedijos, tai Lietuvos Seimas, visų pirma, nedelsiant privalo išslaptinti 75 metams įslaptintus svetimos valstybės TSRS slaptuosius agentus. Tik tuomet Lietuvą valdantieji galėtų bent užsiminti apie vienybę Ukrainos klausimu.

Atvirai skelbiamas melas, žiniasklaidos uždarinėjimas be teisinio pagrindo – tai diktatūra.

Seimo nariai ir Vyriausybė neturi net ką atsakyti Zitai Šličytei. Jūs atsiprašinėkite ne už Zitą Šličytę, bet už save ir savo antikonstitucinę veiklą, nedelsdami dėl to atsistatydinkite.

Tik po Z. Šličytės kalbos bent kuriam laikui pristabdytas žiniasklaidos traiškymo volas.

Jei Rusijos Federacijos valstybės paslapties Dalios Grybauskaitės drąstiškas ir beatodairiškas karo kurstymas, anot valstybės, tėra „saviraiška šokiruojančia forma“, tai kaip pavadinti šio Seimo valdybos ir pirmininkės elgesį su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais, su Zita Šličyte?

Kokia, kolegos signatarai, Jūsų nuomonė apie Seimo valdybos atvirą patyčią iš Jūsų, iš Jūsų drauge su Tauta atkurtos Nepriklausomybės ir iš pačios Tautos?

Kodėl nesmerkiate nepriklausomos spaudos neteisėto uždarinėjimo?

„Pasmerksite“ kolegę Zitą Šličytę dėl tiesos sakymo? Dar kartą pakeisite signatarų klubo valdybą? Pirmyn!

Jauniausias mūsų kolega Gintaras Ramonas, nepakėlęs patyčios volo, 1997 m. lapkričio 11 d. nusižudė. Prisiminkime jo žodžius: „Rinkimai Lietuvoje... Žmonės įsiutę. Ilgisi pastovumo ir nors truputėlį užtikrintos rytdienos. Bet nėra tikėjimo. O gal aš klystu? Gal tik manyje nėra tikėjimo. Visi dirba savo darbus, tiki jų prasme, yra linksmi ir nekreipiantys į tai jokio dėmesio. Kol ištinka nelaimė. O nelaimė gali būti įvairi. Baisiausia, kai aplink esanti sistema sumala tikėjimą, nors jeigu pavyksta jį sumalti, gal tai ir nebuvo tikėjimas?... O kokia ateitis, kai pasaulyje tiek ginklų, skirtų taikai išsaugoti?“