Watteau prieš Lietuvą. Sausai

Itin savitos parodinio sporto varžybos vyksta Lietuvos muziejuose, kuriems teisėjauja Kultūros ministerija. Su iš anksto numatytais įvarčiais į nacionalinės rinktinės vartus, taip savitai pagerbiant atvykusius svečius. Kai iš 2013-ųjų viso metinio valstybės biudžeto, skirto Lietuvos muziejinės veiklos projektams, net ketvirtadalis lėšų paskiriama vienai atvežtinei raižinių parodai iš Prancūzijos. Tiesa, iš Luvro. Skamba oriai, bet...

Lietuvių svetingumu niekas neabejoja, tačiau santykis 1:4, arba iš 550 000 litų skirti 135 000 litų vienai prancūzų parodai net ir iš Luvro, yra gana keistas. Sakyčiau, neadekvatus. Nes visiems likusiems 42 muziejinės veiklos lietuviškiems projektams reikėjo paskirstyti 415 tūkst. litų, tai yra maždaug po 10 tūkst. litų vienam projektui. Tikslumo dėlei – nuo 2 tūkst. litų iki 29 ir 49 tūkst. litų, t. y. dviejų nacionalinių čempionų. Nors... vienas jų yra valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, o kitas – nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

2013 m. liepos 2-osios kultūros ministro įsakymas

Pabandykime suprasti Lietuvos muziejinės veiklos tikrovę pagal viso metinio biudžeto paskirstymo eilutes. Kai trys ketvirtadaliai iš pusės milijono litų atitenka 42 projektams, o vienas ketvirtadalis – vienam.

Kultūros ministerijos tinklalapis 2013 m. liepos 3 d. pranešė, kad „Kultūros ministerija skyrė dalinį finansavimą Muziejinės veiklos projektams. Paraiškų priėmimo laikotarpiu Kultūros ministerija gavo 101 paraišką, finansavimas skirtas 43 projektams. Iš viso projektams skirta 550 000 Lt“ (daugiau ČIA).

Kokiems gi muziejinės veiklos projekams buvo skirtos lėšos iš visų Lietuvos mokesčių mokėtojų sunešto iždo? Kas buvo pasiūlyta Lietuvos piliečiams ir į Lietuvą užsukusiems svečiams 2013-aisiais įvairiausių muziejų salėse? Pradėkime nuo pačių didžiausių ir svarbiausių 2013 m. nacionalinių muziejinės veiklos projektų.

Watteau. Arlekinas su draugais

Lietuvos dailės muziejui buvo skirta iš viso 137 tūkst. litų dviem projektams. Didžiausia viso Lietuvos muziejinei veiklai metinio biudžeto suma buvo skirta Lietuvos dailės muziejaus projektui: „Lietuvos dailės muziejus ir Luvro muziejaus (Prancūzija) paroda „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“. Dar 2 tūkst. litų skirta projektui „Kūrybinės edukacinės laikrodžių dirbtuvės“, greičiausiai LDM filiale – Klaipėdos laikrodžių muziejuje.

Lietuvos nacionaliniam muziejui iš viso buvo skirta trims projektams 34 tūkst. litų. Iš jų 20 tūkst. projektui „1863–1864 metų sukilimas Lietuvoje“, 10 tūkst. litų – leidiniui „Vilniaus aukštutinė pilis. Vadovas“ ir 4 tūkst. litų – turbūt „projektinei ekskursijai“ – „Viešnagė Jono Basanavičiaus gimtinėje ir Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyne“. Tačiau viešnagė gana dosniai paremta.

Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui skirta 54 tūkst. litų dviem projektams. Iš jų 49 tūkst. litų – projektui „Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus veiklos viešinimas Lietuvoje ir užsienyje“. Ir 5 tūkst. litų skirta „Dingusio M. K. Čiurlionio paveikslo „Baladė (Juodoji saulė)“ paieškoms“. Geriausias viešinimas šiais laikais vyksta nemokamo interneto platybėse, o svetainę anglų kalba muziejus turi visai neblogą (ČIA). Tačiau keistoka, kad Lietuvos genijaus paveikslo paieškai skirta tik 5 tūkst. litų. Nebent jau surastą paveikslą reikėtų tik parvežti ir pakaktų vieno asmens skrydžio į dvi puses. Neaišku, ypač lyginant su viešnage J. Basanavičiaus gimtinėje už 4 tūkst. litų. Tiek to.

Šiaulių „Aušros“ muziejui iš viso skirta 27 tūkst. litų dviem projektams. 20 tūkst. litų – projektui „Fotografijos muziejaus meninės fotografijos rinkinio paroda „Kolekcija“ ir katalogas“. O 7 tūkst. litų skirta „Kultūros paveldo ir edukacinių veiklų sklaidai visuomenėje. Šiaulių „Aušros“ muziejaus veiklos viešinimui“. Įdomi ta sklaida ir viešinimas, net ir proporcijos atskiriems muziejams – 49 tūkst. ir 7 tūkst. litų. Smalsu.

Nacionaliniam muziejui „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ skirta 30 tūkst. litų dviem projektams. Iš jų 20 tūkst. litų – muzikiniam projektui „Operos diena Valdovų rūmuose. Adamo de la Halle XIII amžiaus muzikinė drama „Li Jeu de Robin et de Marion“ („Vaidinimas apie Robeną ir Marijoną“) minint pirmosios operos pastatymą Lietuvoje“. Ir 10 tūkst. litų – leidybai: „Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų nuolatinių ekspozicijų vadovo lietuvių ir anglų kalba parengimas ir išleidimas“. Kiti Lietuvos muziejai galėtų pasimokyti iš parodyto pavyzdžio ir nuo kitų metų prašyti lėšų spektakliams statyti, koncertams ir poezijos skaitymams rengti, minint kokius nors jubiliejus.

Valstybiniams Vilniaus Gaono žydų muziejaus projektui „Drąsa ir kūrybingumas Vilniaus ir Varšuvos getuose“ skirta 29 tūkst. litų.

Vytauto Didžiojo karo muziejui skirta 17 tūkst. litų knygos leidybai „Pro Deo et Patria“.

Alytaus kraštotyros muziejus gavo 18 tūkst. litų projektui „Be lietuviškos kalbos neišgyvensi nė dienos“. Iš regioninių muziejų aiškiai pirmaujantis pagal gautą sumą. Įdomu palyginti, nes...

Nuo 2 iki 10 tūkst. litų paskirstyta atskiriems muziejams parengti po vieną projektą – leidiniams, parodoms, edukacinei veiklai, interneto svetainėms, plenerams. Biržų krašto muziejui „Sėla“ (3 000), Kauno miesto muziejui (4 000), Kupiškio etnografijos muziejui (5 000), Lietuvos jūrų muziejui (7 000), Lietuvos liaudies buities muziejui (10 000), Lietuvos švietimo istorijos muziejui (5 000), Literatūriniam A. Puškino muziejui (2 000), Maironio lietuvių literatūros muziejui (10 000), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui (10 000), Marijampolės kraštotyros muziejui (6 000), Mažosios Lietuvos istorijos muziejui (6 000), Nalšios muziejui (4 000), Prienų krašto muziejui dviem projektams (11 500), Raseinių krašto istorijos muziejui (7 000), Rokiškio krašto muziejui (10 000), Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui (10 000), Šilutės muziejui (10 000), Antano Mončio namui-muziejui Palangoje (7 000), Lietuvos energetikos muziejui Vilniuje (5 000), Zarasų krašto muziejui (5 500), Žemaičių dailės muziejui Plungėje (6 000), Žemaičių muziejui „Alka“ Telšiuose (6 000), Žemaičių vyskupystės muziejui (5 000), viešai įstaigai „Sakralus menas“, t. y. Bažnytinio paveldo muziejui (10 000).

Iš to paties pusės milijono muziejinei veiklai skirta taip pat įvairioms muziejininkų organizacijoms. Verta susipažinti ir pasidomėti mūsų visų į bendrą biudžetą suneštais ir paskirstomais pinigais.

Lietuvos muziejų asociacijos projektui „Lietuvos muziejininkų dalyvavimas Baltijos muzeologijos mokykloje – 2013“ skirta 22 tūkst. litų. Mokytis niekada nevėlu.

Savivaldybių muziejų bendrijos projektui „Praktiniai mokymai „Naujosios Varšuvos muziejų ekspozicijos“ – 8 tūkst. litų. Tarkim, smagiai ekskursijai į Lenkijos sostinę.

Vilniaus memorialinių muziejų direkcijai skirta 4 tūkst. litų projektui „Tarptautinis tęstinis projektas – edukacinių seminarų apie Nobelio premijos laureatą Haldorą Laksnesą ir jo ryšius su rašytoju Antanu Venclova ciklas: „(Ne)priklausomi žmonės“. Sudėtingas pavadinimas. Šiaip ar taip, mūsų pinigai skirti pavyzdingai sovietinės ideologijos rašytojo priminimui. Originalus projektas.

Visą šių paskirstytų muziejinių veiklų projektams laimingųjų sąrašą galite pamatyti ČIA.

Watteau, kodėl Watteau?

Watteau. Draugo parduotuvės iškaba

Ir vis dėlto kaip atrodome pasauliui, kai ketvirtadalis viso metinio muziejų veiklai skirto biudžeto kultūros ministro įsakymu buvo nurašyta atvežtinei prancūzų dailės parodai? Klausimas svarbus net tokioje Lietuvos muziejų skurdokos veiklos panoramoje, nesakysiu, dykvietėje. 135 tūkst. litų atvežtinei parodai išties nėra daug, bet kodėl Watteau?

Gal net teko lankytis ir apžiūrėti Lietuvos dailės muziejaus Paveikslų galerijoje nuo rugsėjo 6 d. iki lapkričio 10 d. rodytą parodą „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“, atvežtą iš Luvro muziejaus rinkinių Prancūzijoje.

Paroda sudaryta specifinė, nes raižiniai buvo įvairių meistrų pagal vieno prancūzų dailininko Jeano Antoine'o Watteau (1684–1721) tapybos darbus. Taip, garsaus ir netgi savitai įdomaus dailininko, bet specialistams ir meno istorikams. Nebent kas nors pasiryžo užsisakyti ekskursiją su gidu ir išgirsti populiariai pikantiškų pasakojimų apie dailininko biografiją.

Į Vilnių buvo atvežta per 90 graviūrų, sukurtų pagal Watteau piešinius ir tapytus paveikslus. Greta jų buvo paties Watteau trijų kreidelių technika sukurtų piešinių ir viena tapyta drobė „Besimaudanti Diana“ (apie 1715–1716). Remiantis Lietuvos dailės muziejaus informacija, „tokio turinio paroda padės atskleisti Antoine’o Watteau, vieno garsiausių prancūzų dailininkų, kūrybos savitumą ir įtaką Europos meno raidai“ (daugiau ČIA).

Minėtos įtakos viena iš subtilybių – kad būtent šio dailininko kūrybai buvo sukurtas atskiras dailės žanro pavadinimas – „galantiškasis stilius“. Gana miesčioniškas ir prancūziškai seklus. Tačiau dėl skonio ginčytis beprasmiška.

Ten pat nurodoma, kad „parodos organizavimą inicijavo Lietuvos Respublikos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė, organizavimą Paryžiuje koordinavo kultūros atašė Rasa Balčikonytė. Parodos Vilniuje pagrindinis koordinatorius – Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Šapoka. Parodą iš Paryžiaus į Vilnių rugpjūčio 30 d. atskraidino parodos generalinio rėmėjo – Krašto apsaugos ministerijos – karinių oro pajėgų lėktuvas, kuris po parodos grąžins unikalių vertybių rinkinį atgal į Prancūzijos sostinę“.

Francisco Goya. Kapričio Nr. 43

Galima tik spėti bemaž be paklaidos, kad ši paroda buvo išskirtinė Europos dailės paroda Vilniuje, surengta specialiai Lietuvos prezidentavimo Europos Sąjungos Tarybai metu.

Tačiau prezidentavimas baigiasi. Belieka paspėlioti, kas, kaip, už kiek ir kokių parodų atveš į Lietuvą 2014-aisiais? Mėgstantiesiems lažintis galima būtų kirsti iš (?), kad kitas ketvirtadalis pusės milijono ar net daugiau bus skirtas tik 2015-aisiais, kai graudžiai atsisveikinsime su nacionaliniu litu ir tapsime eurovartotojais.

Ta proga labiausiai tiktų Franso Halso (apie 1582–1666) iš pietų Nyderlandų, dabartinės Belgijos, šiurkštoka satyra. Tačiau gal per brangu, nes tapybos kūriniai, o ne raižiniai ir piešiniai. Belieka Rembrandto (1606–1669) išraižyti vėjo malūnai miniatiūrose. Gana simboliška. Arba Arnoldo Boecklino (1827–1901) ir Francisco Goyos (1746–1828) košmarai. Nes pigiau.