Apnuodyti prievartos

Man atrodo, Garliavoje (Kėdainiuose, Panevėžyje, Vilniuje, Lietuvoje) kapituliuoja ne tik teisingumas. Kapituliuoja žmoniškumas. Man atrodo, ši antstolė ankstesniais laikais be sąžinės skrupulų nedelsdama būtų į žvyrduobę nutempusi tamsiaplaukę mergaitę, į gyvulinį vagoną įgrūdusi auksaplaukę. Toks įsakymas. Neprisimenu Drąsiaus Kedžio dukros plaukų spalvos, nors tėvo „filmą“ mačiau. Ją taip pat prievarta išplėš iš savų namų. Toks įstatymas.Lietuvos teisės veidas Neseniai vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų ir Civilinio kodekso autorių, buvęs Aukščiausiojo Teismo teisėjas Valentinas Mikelėnas pasigedo teisės žmogiškojo veido, prisimindamas Kauno pedofilijos ir Ingos Renau bylas. Kai teismas be jokio gailesčio plėšte atplėšė iš I.Rinau dukrą, visi raudotojai dėl biologinės motinos Laimutės Stankūnaitės tylėjo. Tokiose bylose teisė neturėtų prieštarauti moralei, žmoniškumui. Profesorius ironizavo, kad nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga irgi buvo „teisinės valstybės“ ir siuntė žmones (taip pat tamsiaplaukes ir šviesiaplaukes mergaites, kaip dabar antstolė D.Kedytę į kaukėtų ginkluotų sargybinių sergimą L.Stankūnaitės butą-kalėjimą) į konclagerius pagal galiojusią „teisę“. Bet apie tai išsamiai galėtų papasakoti kitas teisės profesorius, paskutinis okupuotos Lietuvos ir pirmasis laisvos Lietuvos teisingumo ministras Pranas Kūris. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių neskuba pasidalyti nepaprastai turtinga savo patirtimi. Duotas nurodymas Profesorius P.Kūris turbūt dar neužmiršo, kas yra „telefoninė teisė“, kai teismo procesai tebūdavo formalumas, įteisinantis tai, kas nutarta komunistų partijos CK (partijos sekretoriui telikdavo pakelti telefono ragelį ir pranešti sprendimą teismo pirmininkui ar teisingumo ministrui, kuriam anuomet buvo pavaldūs teismai). Nežinau, ar dabar kas kam skambino, tačiau girdėjau, kad profesorius P.Kūris prieš Naujuosius lankėsi Aukščiausiajame Teisme (AT). Gal paprasčiausiai sveikino savo mokinius ir ypač mokines Kalėdų, artėjančių Naujųjų metų proga ir nieko neragino. Tačiau AT pirmininkas Gintaras Kryževičius ir be raginimų suprato, kad metas pareikšti poziciją - Kėdainių teismo sprendimą grąžinti L.Stankūnaitei D.Kedytę būtina vykdyti tučtuojau, nes kitaip grius teisinės valstybės pamatai. Kartais vien pamačius savo profesorių pabunda teisinė sąmonė. Profesorius P.Kūris veikiausiai neužmiršo ir kitos, ne visai teisinės praktikos, kai teisiant disidentus geriausi kūrybinės inteligentijos, darbininkijos, kolūkiečių atstovai pradėdavo juos smerkti. Klasikinis pavyzdys - Aleksandrą Solženicyną karščiausiai pasmerkdavo tie, kurie jo neskaitė. Šioks toks panašumas: nūnai vykdyti Kėdainių teismo nutarimą reikalauja tie žmonės - net profesionalūs teisininkai, - kurie jo neskaitė. Suprantama, anuomet visuotiniam smerkimo orkestrui diriguodavo partija, jos mostui turėdavo paklusti visos visuomeninės organizacijos, net ir tolimos politikai. Bet kas dabar, kai nėra totalitarinės valstybės įprastų mechanizmų ir kanalų, duoda komandą? Ir kodėl visuomenė - ne tik teisininkų klanas - tai komandai paklūsta? O gal tie kanalai ir mechanizmai, kuriais manipuliuojama visuomene ir jos nuomone, vis dėlto išliko? Nutildyta visuomenė Apie teisėjų klaną turbūt viskas pasakyta, nebent galėčiau pridurti vieną kitą mažmožį. Tačiau kaip šis klanas įsigalėjo? Kodėl visuomenė tylėjo, kai prezidentas Valdas Adamkus formavo teisminę valdžią iš tokių teisėjų kaip Virgilijus Valančius (Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas), teikė Seimui į Konstitucinio Teismo pirmininkus ir AT teisėjus „politologą“ (?) Egidijų Kūrį ir advokatę Dangutę Ambrasienę, kurie nė dienos nedirbo apylinkės ir apygardos teisėjais? Kodėl nepaklausė: už kokius nuopelnus? Ar būtų V.Adamkus drįsęs diegti Lietuvos teismuose tokį viduramžių nepotizmą, jeigu visuomenė prieš tai būtų pasipiktinusi, kad jis iš karto į Vilniaus apygardos teismo teisėjas jau buvo paskyręs D.Ambrasienės dukrą Godą Ambrasaitę-Balynienę iš tos pačios kaip ir motina advokatų kontoros. Bet gal karjeros šuolį lėmė kaip ir motinos lojalumas įtakingiems teisėjų klano šulams? Sunku pervertinti V.Adamkaus vaidmenį kuriant supuvusią Lietuvos teismų sistemą. Ir bemat buvo nutildyti tie visuomenės balsai, kurie bandė kalbėti apie šią sistemą ir V.Adamkaus vaidmenį. Vienas garsiausių balsų priklausė Dariui Kuoliui. Tačiau Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) kanale šis įtakingas visuomenės kritikas buvo tučtuojau užčiauptas, kai LRT generaliniu direktoriumi tapo Audrius Siaurusevičius. Šis perversmas, po kurio LRT okupavo A.Siaurusevičiaus-Rimvydo Paleckio grupuotė, įvyko tuo metu, kai LRT tarybai pirmininkavo „žinomas visuomenininkas“, „Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys“ Romas Pakalnis. Ir kai neseniai šis konformistas, kaip Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Seime surengtoje spaudos konferencijoje ragino nedelsiant griauti Neringos botelius, negalėjau patikėti nė vienu jo žodžiu. Kaip ir Kauno antstolės. Tas pats represijų kultas. Dėsninga, kad visi represijų apaštalai, raginantys Garliavoje įvesti tvarką, pirmiausia skuba į LRT. Tai jų kanalas, kurį ironiškai vadiname visuomeniniu transliuotoju, nors jame visuomenė, kaip ir Lietuvos teismuose, neturi jokio balso. Palaikymo komanda Nieko nuostabaus, kad „teisę be žmogiškojo veido“ gina teisėjų klanas. Bet nuostabu, jog tai daro žurnalistai, vaikų teisių gynėjai, visuomeninės organizacijos. Tai jau išsigimimas, kaip ir pedofilija. Tas išsigimimas ne vakar prasidėjo. Dar pajėgiu suprasti, kad E.Kūrio stiliaus (gal tiksliau sakyti -“dvasios“) pareiškimą paskelbė Teisininkų draugija - jos vadovas dirba viename Vilniaus universiteto Teisės fakultete su E.Kūriu ir Vytautu Nekrošiumi. Bet jau niekaip mano protas neapima, kai savo motinos mirties dieną ašaringą rašinėlį, apraudantį mamą L.Stankūnaitę, suraito Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius: „...kai kurie politikai kuria naują siaubingą precedentą - iš vaiko mamą Lietuvoje jau gali atimti ne tik mirtis.“ Kam taip dramatizuoti? Man atrodo, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui rašto darbai yra per sunkūs - verčiau jis pinigus skaičiuotų. Teisinės sistemos lygis, teisėtvarkos kokybė ir piliečių pagarba teisei priklauso nuo visuomenės išpažįstamų moralinių vertybių, taip pat žmonių, kurie gali tas vertybes ir idealus įtvirtinti viešajame gyvenime. Griuvus totalitarinei sistemai atgijo piliečių susidomėjimas viešaisiais reikalais, visuomenės gyvenimo transformacija pirmiausia buvo siejama su pelno nesiekiančio sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų ir fondų kūrimu. Šis sektorius turėjo ne tik vienyti piliečius, ginti jų interesus, bet ir gerinti, tobulinti paskiras valstybės institucijas, padėti joms. Tačiau ilgainiui šis nevyriausybinis sektorius suaugo su valdžia ir gal dar labiau išsigimė negu ji. Atkurtos tarpukario Lietuvos Teisininkų draugijos sulipimas su pokomunistiniu teisėjų klanu būtų ne vienintelis pavyzdys. Kartų estafetė Gerinant pilietinę, politinę, teisinę kultūrą, skaidrinant visą visuomenės klimatą ypač svarbios buvo žmogaus teisės. Tačiau visuomeninės organizacijos Lietuvos žmogaus teisių centro pirmąja direktore ir tarptautinių organizacijų finansinės paramos valdytoja tapo Tamara Birmontienė, kaip ir pridera teisėjų klanui, įsimintinos dinastijos atstovė. Jos tėvas Alfonsas Mockevičius - pokario Dzūkijos stribas, vėliau NKVD patirtį pritaikęs tardytojo kabinete, - Petrui Plumpai ir kitiems disidentams, žmogaus teisių gynėjams. Pridūrus T.Birmontienės disertaciją, liaupsinančią NKVD ir stribų siautėjimą pokario Lietuvoje, didesnį pasityčiojimą iš žmogaus teisių sunkoka būtų sugalvoti. Tapusi V.Adamkaus patarėja, netrukus - KT teisėja (dar vienas V.Adamkaus akmuo į Lietuvos teisingumo rūmų pamatus), T.Birmontienė Lietuvos žmogaus teisių nepaliko likimo valiai, perdavė jas ginti savo doktorantei Editai Žiobienei. Ši, paskirta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininke, neapvylė ją delegavusių jėgų ir, įgijusi reikiamų ryšių bei patirties, tapo vaiko teisių apsaugos kontroliere. Su įpėdiniu, Žurnalistų ir leidėjų etikos pirmininku, vaikų psichiatru Linu Slušniu sėkmingai ir sutartinai kovoja visais frontais - su žurnalistais, norinčiais nufilmuoti žiurkių graužiamą jos vyro seną giminaitę; su Garliava (abiem priklauso garsioji frazė, kad geriau blogiausia mama nei...). Kita vertus, tam tikros orientacijos žiniasklaida, o ypač LRT, E.Žiobienei ir L.Slušniui suteikė neribotą žodžio laisvę. Teismas, vaiko teisių apsauga, vaikų psichiatrija, žiniasklaida - galingiausias kumštis, kuris ne tik iš Garliavos paliktų šlapią vietą. „Be kalbų mergaitę nedelsiant grąžinti L.Stankūnaitei“, - akmeniniais tardytojų ar antstolės veidais skelbia ištarmę ir vaikų psichiatras, ir vaiko teisių apsaugos vadovė, lyg abu būtų baigę NKVD žmogaus teisių gynimo mokyklą. T.Birmontienės sistema veikia be priekaištų, nors, sako, vaiko teisių apsaugos kontrolierė E.Žiobienė D.Kedytės iki šiol nėra mačiusi. Kam tie žmonės - svarbu jų teisės. Garliavoje demokratija, teisingumas susidūrė su stipresniojo teise. Galima iš tų paprastų žmonių šaipytis, pravardžiuoti juos minia, gatvės teismu. Bet ar visi galingieji nejaučia, kad jau nebegirdi tų žmonių, nesugeba jų išklausyti ir suprasti, kad prarado ryšį su jais ir pačiu gyvenimu. Jie vieninteliai žino, kas yra tiesa, teisė ir teisingumas. Todėl nedvejodami vienu kirčiu - paprastu Kėdainių apylinkės teismo sprendimu - užsimojo užbaigti ilgiau nei dvejus metus trunkančią Kauno pedofilijos bylą. Iš tikrųjų jie daug žino. Bet nežino, kad jie apnuodyti prievartos.

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002