Ar nerštas, ar rinkimai?

Sakoma, kai tam tikru laiku prasideda nerštas, gyvūnų elgesys iš esmės pasikeičia ir kartais tampa visiškai nenuspėjamas. Kai kalbame apie gyvūnus tai, atrodo, tas lyg savaime aišku: veikia hormonai, instinktai ir nenugalimas tikslas pratęsti giminę, taip įprasminant savo egzistenciją.

Kažkokią paralelę galima būtų išvesti ir su žmonėmis rinkimų periodu, jei nebūtume protingos, išmintingos būtybės, renkančios iš savo tarpo protingiausią ir išmintingiausią atstovą, kuris kalbės mūsų vardu ir ves mus tik pirmyn.

O kokį vaizdelį mes matome realiai šiandien?

Pradėkim nuo pradžiamokslio: norint dalyvauti politikoje bet kokia forma ir bet kokiose pozicijose, pirmiausia būtina atsiriboti nuo savo, kaip asmens, emocijų ir asmeninių tikslų, kitaip tariant nusiasmeninti ir į procesus bei kitus dalyvius žiūrėti tarsi iš paukščio skrydžio aukščio. Vienintelis tokios veiklos kriterijus, idealiu atveju, turi būti tik Lietuvos nacionaliniai interesai, tikslai ir reikalai.

Tiesa, ne visad viskas vyksta idealia forma, tačiau matas vis tiek yra tik vienas, ką tik mano įvardintas, ir to siekti privalo visi be išimties, pretenduojantys į viešą visuomeninę, politinę veiklą, tame trape ir žurnalistai arba jais dirbantys. O jei kas iš to nepavyko – išlieka galimybė pripažinti savo klaidas.

Kitaip, žmogus, darantis daug gero ir prasmingo, tačiau nesilaikantis šios taisyklės, netikėtai pradeda vadovautis savo asmeniniais egoistiniais sumetimais, ir padaro daugiau žalos, nei naudos. Jei jauti, kad negalėsi suvaldyti savo garbės ar šlovės troškimo, tikiesi, kad už šią veiklą tau bus atlyginta ir visi paskui privalės žiūrėti tau į burną, belaukdami ką tu pasakysi, tokia veikla ne tau. Deja, turi trauktis, nes, kaip sakoma „ir šaukštas deguto“... O atlygis gali būti  ir yra tik vienas: tai mūsų pačių, mūsų vaikų ir mūsų vaikaičių ateitis, iš esmės tai ir yra Lietuvos ateitis.

Kokius procesus matome šioje srityje, besibaigiant dar vieniems rinkimams dėl valstybės vadovo posto? Emocijos emocijos ir dar kartą emocijos, net ne jausmai, tik emocijos. O tai pirmiausia ką turėtume išjungti, ir privalomai įjungti – protą ir atmintį.

Nekalbu apie tuos, kurie kažkam tarnauja ar yra įsipareigoję, kalbu apie vidutinį statistinį daugumą atstovaujantį rinkėją (koks nevykęs žodis!).

Prisiminkim, kad jei norim kitokio rezultato, turim daryti kažką kitaip: jei nėjom balsuoti-eikime, jei balsavom už tuos pačius – balsuokim už kitus, jei per klanines LRT jums primygtinai nuo ryto iki vakaro siūlo „nepakeičiamą“ trijulę – balsuokim už tą, apie kurį nutylima ir kurio nerodoma. Tik kritiškai išklausykim ką tas žmogus kalba.

Net kai kurios YouTube tv nesilaiko profesionalaus žurnalisto veiklos alfa ir omega ir iki tokio lygio pateikia ir priima savo darbą per asmenišką požiūrį ir emocijas, kad gėda klausytis, atrodo, kad esame tik urviniai žmonės, vakar išėję iš miško.

Netikiu, kad 70 % nepasitikinčios vyriausybės vadovė gaus tuos 70 % balsų. Tiesiog taip nebūna, kai ateina prie balsadėžių tie, kurių jau tris dešimtis metų ten nebuvo. Nebent bus įjungtos kitos rezultatus įtakojančios priemonės, dėl ko niekas iš anksto negali būti tikras. Iš ten ir visa ši emocijų perpildyta isterija.

Su žurnalistais kaip ir aišku, visi visus jau pažįstam ir nelabai kas gali ir benustebinti. Tačiau. Nustebina, kai bendražygis šalia stovintį ima pliekti pirmu į rankas pasitaikiusiu basliu – suvokti to priežastis, kitaip nei asmenines, o tuo labiau pateisinti, nėra jokios galimybės. Kviečiu nustoti tai daryti ir taškas.

Nes paaiškinti, kaip toks veikimas naudingas Lietuvai šiame etape, likus vos mėnesiui iki balsavimo – niekaip nepavyks, nepraraskite garbės, nes gyventi teks ir po to, kai baigsis rinkimai.

Prisiminkim, kad dar A.Linkolnas yra pasakęs, jog galima trumpą laiką apgaudinėti visus žmones, galima vieną žmogų apgaudinėti ilgą laiką, bet neįmanoma visų žmonių apgaudinėti visą laiką.

Skaitytoja Emilija S.