Ar valdžia gali paversti valstybę sukčiumi? (Valdžia versus piliečiai (II)

Projektuojant SGD terminalą, kurį siekė pastatyti a.a. Bronislovas Lubys, konsultantams buvo išleista 5 mln. litų, o buvęs konservatorių ministras Arvydas Sekmokas (nuotraukoje) dabar visų kone dievinamo SGD laivo-terminalo „Independence“ projektavimo ir statybos konsultantams sugebėjo išleisti per 35 mln. litų, t.y. 7 kartus daugiau. Nuotr. agentūra LAVA

Viešoje erdvėje neretai girdime kaltinimus piliečiams, kad jie yra išlaikytiniai, nesąžiningi, nenori dirbti, nori gyventi valstybės sąskaita, kai kalbama apie nepasiturinčiuosius ir bedarbius arba, kad jie nuslepia pajamas ir nemoka mokesčių – apie verslininkus. Valstybės ir piliečių santykiuose sąžiningumas yra bene esminis kriterijus. Tačiau šįsyk – apie Valstybės sąžiningumą piliečių atžvilgiu. Tiesa, viena sąvokos korektūra – šiame kontekste sakydamas „valstybė“ turiu omeny visų rūšių grandžių ir lygių valstybinę valdžią.

Pilkais prichvatizavimo laikais nūnai suklestėję ostapai benderiai šlavė sau į kišenes ankstesnių kartų sovietų Lietuvoje sukurtą turtą. Jo jau nebeliko, jei ir liko kur kelių fermų griuvėsiai, jos seniai neįdomios nei draugams benderiams, nei smulkiesiems plytų „kolekcininkams“. Valstybinių ostapų domėjimosi objektu tapo tai, iš kur lengviausia pinigo nūnai išlupti, tai yra iš tų pačių mūsų Lietuvos Respublikos piliečių kišenių. Mygtuką Seime paspaudei, už lobistų projektėlį pabalsavai ir šekit jums pinigėliai iš piliečių kišenių. Savo laiku taip nutiko su šilumos ūkiais ir su visa energetika. Tas pats vyksta su visomis monopolinėmis paslaugomis.

Kaip žinia, Valstybės įsteigti registrai tokias paslaugas ir teikia. Kai pirmomis spalio dienomis žiniasklaidoje driokstelėjo informacija apie „Regitros“ išregistruotus, bet Europos keliais važinėjančius lietuvių vilkikus, pirma mintis buvo apie eilinę įstatymų leidėjo kvailystę. Tačiau kai problemą viešai pakomentavo Lietuvos draudikai, iškart tapo aišku, kad tai toli gražu ne eilinė kvailystė, o neeilinė lobistų ir įstatymų pataisas prastūmusių politikų afera. Tobula afera. Valdžios ruporai skelbė, kad nuo šių metų Liepos 1-os įsigaliojus įstatymų pataisoms, pagal kurias Valstybės įmonė „Regitra“ įgijo teisę išregistruoti Lietuvoje neapdraustas ir techninės apžiūros nepraėjusias transporto priemones, bus užtikrintas didesnis eismo saugumas keliuose. Žinia, net ir didžiausią valstybinio masto aferą galima pridengti rūpesčiu visuomenės (liaudies!) saugumu ir gerove, o ką jau kalbėti apie tokią smulkmę, kaip automobilių registracija.

Bene žymiausias eismo saugumo specialistas dr. Virgilijus Sadauskas šią mūsų rūpintojėlių klišę nesunkiai paneigė objektyviais statistikos skaičiais: mat dėl techniškai netvarkingų automobilių įvyksta tik apie 1 procentą eismo įvykių. Vienas mano pažįstamas skundėsi, kad turėjo vadinamąjį „Zubriuką“ (tai tokia paprastutė baltarusiška priekaba lengvajam automobiliui), tvarkingai užlaikė „Zubriuką“ garaže, ilgai niekur nevažiavo, taip ir techninės apžiūros galiojimas pasibaigė, nors priekabos draudimas galiojo. Garaže stovinčiai priekabai ta techninė apžiūra buvus nebuvus, ir anksčiau taip pasitaikydavo – ateina laikas eksploatacijai, išsitraukia iš garažo, pristato techninei apžiūrai, apsidraudžia ir važiuoja sau žmogelis. Tačiau dabar „Regitros“ ostapai išregistravo žmogelio priekabą jam apie tai net nepranešę, kitaip tariant virtualiai iš žmogelio atėmė priekabos numerius ir apribojo jo nuosavybės teisę.

Kodėl prakalbau apie nuosavybės teisę (kurią beje gina visų mūsų priimta Konstitucija)? Todėl, kad nuosavybės teisės turinį sudaro galimybė daiktą valdyti ir jį naudoti savo nuožiūra (jei reikia – važiuoju, jei nereikia – laikau garaže). Bet kokie įstatyminiai nuosavybės teisės ribojimai turi būti proporcingi, protingi ir sąžiningi, bei siekti išimtinai visos visuomenės gerovės (o ne atskirų grupių gerovės, pavyzdžiui – „Regitros“ direktorių). Kad minimos įstatymų pataisos užtikrino visų pirma ne eismo saugumą, o monopolinių Valstybės įmonių ir draudimo bendrovių gerbūvį, įrodo tai, kaip draudikų atstovai viešai komentavo vilkikų atvejį. Pasirodo tie pusantro tūkstančio vilkikų buvo drausti ne Lietuvoje, o užsienyje, nes vežėjams taip buvo pigiau. To pakako, kad „Regitra“ juos išregistruotų. Tam, kad išregistruotas transporto priemones vėl gražinti į viešąjį eismą, jų savininkai privalo nupirkti draudimą, praeiti techninę apžiūrą (jei tokios nebuvo), o svarbiausią - vėl per naują užregistruoti transporto priemonę toje pačioje „Regitroje“. Suprantama, visą tai – ne už dyką. Į „Regitros“ padalinius (ir atininkamai į draudikų biurus ir techn. apžiūrų stotis) plūstelėjo toks susirūpinusių ir nelaimingų piliečių srautas, kad valstybės monopolininkai ir draudikai jau iš anksto sau galėjo išsimokėti dvigubas kalėdines premijas.

Nuo tos pačios liepos 1-osios Lietuvoje įsigaliojo turbūt patys idiotiškiausi visoje Europoje reikalavimai dviratininkams dieną važinėti su šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir įjungtais priekiniais bei galiniais žibintais, įtvirtinti Saugaus eismo automobilių keliuose įstatymo pataisose. Kad Lietuvos Seimas sugeba prikurti absurdiškų reikalavimų bei draudimų, įstatymų su dar absurdiškesniais pavadinimais (pavyzdžiui – Triukšmo valdymo įstatymas) seniai žinome. Šioje vietoje seimūnams pasiūlyčiau priimti analogišką Dvoko valdymo įstatymą, gal tuomet būtų išspręsta viešųjų tualetų problema paplūdimiuose? Tačiau šioje istorijoje mane labiau sudomino ir sykiu papiktino – ne dviratininkams velkamos nepatogios liemenės (su kuriomis paprakaitavęs į jokius Dvoko valdymo įstatymo rėmus netilpsi). Esminė problema yra mūsų politikų nuolatinis įprotis meluoti net nemirksint. Antai dėl minėto įstatymo pakeitimo projekto pasirodo vyko ganėtinai aršios diskusijos. Siūlomiems pakeitimams aktyviai priešinosi nevyriausybinės organizacijos, kurių atstovai daugsyk šiais klausimais pasisakė įvairaus lygmens Seime vykusiose diskusijose, darbo grupėse, teikė raštu pasiūlymus. Beje, rengiant minėtą įstatymo pataisą jai nepritarė ir tuometinė Darbo grupė Kelių eismo taisyklių pakeitimams prie Susisiekimo ministerijos. Nepaisant to, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas š.m. birželio 25-osios posėdžio išvadose dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisų projekto net nemirksėdamas pareiškė, kad piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymų negauta. Sakysite tai tik smulkus buitinis pavyzdys? Galbūt, bet mūsų visų gyvenimas šioje valstybėje taip pat susideda iš svarbių smulkmenų.

Valdžios sąžiningumas prieš piliečius visų pirma pasireiškia per tai, kaip valdžia elgiasi viešųjų finansų srityje. Deja, ne kartą girdint net aukšto rango valstybės pareigūnų pasisakymus, susidarė įspūdis, kad jie iš tiesų nelabai suvokia, kas tai yra viešieji finansai, ką apima ši sąvoka ir kaip šioje srityje jie privalo elgtis. Vienoje iš nesenų savo laidų „Nuoga tiesa“ žurnalistė Rūta Janutienė paviešino iškalbingą faktą, kad projektuojant SGD terminalą, kurį siekė pastatyti a.a. Bronislovas Lubys, konsultantams buvo išleista 5 mln. litų, o buvęs ministras A. Sekmokas dabar visų kone dievinamo SGD laivo-terminalo „Independence“ projektavimo ir statybos konsultantams sugebėjo išleisti per 35 mln. litų, t.y. 7 kartus daugiau. Kita detalė - sutartis tarp Lietuvos vyriausybės ir Norvegijos valstybinės naftos kompanijos „Statoil“ kažkodėl užslaptinta po stora konfidencialumo skraiste, nors į šį projektą Lietuvos valdžia investavo visų mokesčių mokėtojų pinigus. Maža to, pasigirdo solidžių ekonomistų (ir net tik jų) komentarai apie tai, kad tie patys mokesčių mokėtojai, jau vienąsyk patikėję valdžiai savo pinigus, dar turės papildomai ir už dujas mokėti brangiau, kad padengti projekto kaštus.... Kaip vadinamas verslininkas, už vieną ir tą pačią paslaugą iš kliento paimantis du kartus, turbūt visi žinome. Tad ar bereikia stebėtis, kai tauta choru šaukia valdžios link „visi jie vagys“? Didžiausia blogybė ta, kad tokie triukai su „konfidencialiomis“ sutartimis viešųjų finansų, viešųjų pirkimų srityse tampa sistema, nes jų galima rasti šūsnis. Štai čia pasireiškia didžiausia valstybės institucijų nekompetencija ir nenoras dirbti visuomenės interesams. Tačiau pirminiu priežasčių reikėtų ieškoti ir verslo mentalitete, kurį formuoja besaikis godumas ir egoizmas, beatodairiškas siekis uždirbti visus pinigus čia ir dabar, politikų atsidavimas atskiroms verslo grupėms, tai sąlygoja ir didžiųjų politinių partijų siaurus merkantilinius interesus. Šie reiškiniai ypač ryškiai stebimi tose srityse ir geografinėse vietovėse, kur greičiausiai sukasi pinigai, t.y. mūsų didmiesčiuose.

(Bus tęsinys)

Susiję:

Valdžia „versus“ piliečiai (I)