Birutė Nedzinskienė mus visus kvietė gyventi atsakingai ir be veidmainystės

Lietuvos Respublikos Seimui

2015 metų gruodžio 15 diena, Vilnius

DĖL SIGNATARĖS BIRUTĖS NEDZINSKIENĖS APDOVANOJIMO LAISVĖS PREMIJA

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas neskirti Laisvės premijos Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Akto signatarui Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos, atkūrusios Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, Pirmininkui Vytautui Landsbergiui pasitarnavo tolimesniam Lietuvos visuomenės supriešinimui ir dėmesio nukreipimui nuo tikrųjų demokratijos vertybių ir šios Laisvės premijos skyrimo tikslų.

Laisvės premiją įsteigė LR Seimas, minėdamas 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių dvidešimtąsias metines. Įstatyme įtvirtinti pagrindiniai šios premijos tikslai ir jos skyrimo principai, kuriuos lietuvių tautos atstovybė nustatė, suprasdama 1991-ųjų sausio 13-osios svarbą lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Šiuo įstatymu nustatyta, kad ši premija skiriama tam, kad ir toliau skatinti demokratijos plėtrą, žmogaus teisių įtvirtinimą, teisinės valstybės kūrimą.

Mes, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iškelti ir Lietuvos žmonių išrinkti XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, 1990 m. kovo 11-ąją atkūrusios Lietuvos Nepriklausomybę, deputatai, suprasdami savo atsakomybę dėl Sąjūdžio rinkimų programos įgyvendinimo, Aukščiausios Tarybos pirmininku pasiūlėme ir rinkome Sąjūdžio kandidatą Vytautą Landsbergį. Mes supratome, kad tik Sąjūdžio žmogus, įsipareigojęs vykdyti Sąjūdžio rinkiminius priesakus, gali užtikrinti Nepriklausomybės atkūrimą. Kiti Sąjūdžio deputatai, pasiūlyti kandidatais į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas, suprasdami atsakomybę dėl bendro tikslo, bet ne dėl pareigų, atsisakė konkuruoti tarpusavyje ir balsavo už Vytautą Landsbergį. Vytauto Landsbergio išrinkimas šio parlamento pirmininku ir balsavimas už Kovo 11-osios Aktą jam suteikė ne tik šias pareigas, bet ir didžiausią atsakomybę dėl Lietuvos Nepriklausomybės gynimo ir Sąjūdžio principų bei siekių, tautos priesakų gynimo.

Seimo apsisprendimas susidariusioje situacijoje turi būti, visų pirma, atsakingas ir vienijantis Lietuvos visuomenę. Priešingu atveju Laisvės premija bus diskredituota ir neteks savo prasmės. Diskredituota bus ir Lietuvos valstybė, supriešinti bus Lietuvos žmonės.

Šiandien Seimas neeilinio gimtadienio proga pagerbia Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Akto signatarę Birutę Nedzinskienę. Laisvės premijos skyrimas turi būti matuojamas Laisvės gynimo principingumu, pasiaukojimu ir ištikimybe šiems principams. Gerbdami Vytauto Landsbergio, kaip Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, atsakingą darbą 1991-ųjų sausyje ir siekdami, kad Lietuvos visuomenė nebūtų skaldoma bei supriešinama, šiais metais siūlome Laisvės premiją skirti a.a. Birutei Nedzinskienei. Šis pasirinkimas būtų suprantamas, gerbtinas ir teisingas susidariusioje situacijoje. Jis vienytų mūsų visuomenę šiuo vėl atsakingu tautai metu.

B. Nedzinskienė nuo pirmųjų dienų įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą Kaune, buvo išrinkta LPS Kauno tarybos nare.

B. Nedzinskienę traukte traukė medžiagos apie ginkluotą pasipriešinimą okupantams pokario metais rinkimas, aukų atminimo įamžinimas. Ji tam skyrė visą savo širdį ir sugebėjimus. 1988 m. liepos 30 d., visų pirma būsimų signatarų Audriaus Butkevičiaus ir Birutės Nedzinskienės dėka buvo įkurtas "Tremtinio" klubas. Spalio mėnesį Birutė Nedzinskienė drauge su Jaroslavu Banevičiumi ir Vytautu Žuku pradėjo leisti "Tremtinio" laikraštį.

B. Nedzinskienė susitikinėjo su buvusias tremtiniais, politiniais kaliniais, rašė ir spausdino “Tremtinyje” jų prisiminimus, rinko nuotraukas ir eksponatus būsimam muziejui, vadovavo klubo literatūrinei-istorinei sekcijai. Dar 1988 m. rudenį su kolegomis dėl susipažinimo su archyvine medžiaga ji vyko į Vilnių ir drąsiai kreipėsi į KGB Lietuvos skyrių.

Svarbus šio B. Nedzinskeinės darbo etapas buvo Pirmasis tremtinių suvažiavimas 1988 m. spalio 29 d. Kauno Sporto halėje. 1989 m. birželyje B. Nedzinskienė parengė ir “Tremtinio” laikraštyje paskelbė studiją apie partizaninį judėjimą Lietuvoje.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 metų spalio 22-23 d., B. Nedzinskienė išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nare.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatė B. Nedzinskienė 1990 m. vasario 24 d. Kauno Panerio rinkiminėje apygardoje Nr.23 laimėjo rinkimus į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Kaune Sąjūdžio deputatai buvo išrinkti visose 16 miesto rinkiminių apygardų. Birutė buvo vienintelė moteris, laimėjusi šiuos rinkimus Kaune. Ji nurungė Lietuvos Komunistų partijos Kauno miesto sekretorių Vytautą Arbačiauską ir Adolfą Urboną – už Birutę Nedzinskienę balsavo 57,25 % rinkėjų, ir ją išrinko I rinkimų ture.

1989 m. vasarą Kaune Santakoje įvykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos Žaliųjų Judėjimo daugiatūkstantiniame mitinge, Birutė Nedzinskienė valstybiškai įžvelgė politikų, kuriems tauta patiki savo likimą, atsakomybę: „Ką mes pasakysime jiems, ar tai, kad esame viena iš seniausių tautų, kad turėjome didžiulę valstybę ir nepajėgėme jos išsaugoti? Kad išgyvenome begalę tautinių išniekinimų, okupacijų, sukilimų, tremčių ir prisikėlimų? Ar taip reikia kalbėti su gyvais ir mirusiais? Visa tai būtų tik graži ir liūdna poezija. Svarbiau nūnai yra pasakyti jiems, kad ir tas paskutinis žemės lopas po mūsų kojomis nėra tvirtas, nors mes ir pabandysime tvirčiau įsispirti į jį, kad gražiai, tauriai ir paprastai galėtume gyventi ir mirti.“

Po rinkimų interviu Sąjūdžio laikraščiui “Kauno aidas” B. Nedzinskienė patvirtino, kad dabar svarbiausia yra Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas. Šiame interviu Birutė ištarė ir pranašiškus savo likimui žodžius: „...jaučiu didelį norą ieškoti teisybės.“

Bebaime ir pavyzdžiu visiems Birutė Nedzinskienė buvo ir 1991 metų sausyje. Ji buvo viena nuoširdžiausių mūsų kolegių, netausojo savęs, visada dirbo tai, kas tuo metu buvo labai svarbu ar ko vengdavo kiti. Ne visi panorėdavo ar sugebėdavo klausimo ar problemos sprendimui skirti tiek laiko ir pastangų, kiek reikėjo. Tremtinių šeimos tvirtumas ir begalinė meilė Lietuvai, jos žmonėms Birutę Nedzinskienę traukte įtraukė į pavojingą ir tikro juodadarbio triūsą.

Sąjūdžio priesakų rinkėjams vykdymas nesibaigė Kovo 11-osios vardiniu balsavimu dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Laisvę reikėjo ir apginti, ir įtvirtinti. Birutė Nedzinskienė tai darė visapusiškai ir negailėdama savęs iki pat Aukščiausiosios Tarybos darbo pabaigos, vainikuotos subalansuota ir tvirta mūsų Konstitucija, didžiule balsų dauguma Tautos patvirtinta 1992 metų spalio 25-osios referendume. Negailestinga lemtis ir pareigos supratimas neleido jai nurimti iki paskutiniojo atodūsio 1994 m. rugpjūčio 24 dieną.

Birutė Nedzinskienė buvo pavyzdys mums visiems. Ji degė Lietuva ir sudegė negailestingai greitai. Darbas privalėjo būti padarytas, nepaisant jos aukojamos sveikatos ar kolegų konjunktūros. Birutė Nedzinskienė buvo sunkus žmogus tiems, kurie nenorėjo sakyti tiesos, ir tiems, kurie, visų pirma galvojo apie savo naudą.

Paskutinis ir atsakingiausias Birutės darbo baras – veikla Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Komisijoje KGB veiklai tirti – ne tik skaudžiai atvėrė akis jai ir Lietuvai, bet ir buvo, matyt, tas lemiamas smūgis į jos nugarą. Smūgis, po kurio ji kėlėsi ir kėlėsi šiam darbui tęsti. Ši veikla ją ir privertė mus palikti taip anksti, nebaigus labai svarbių jos pradėtų darbų. Birutė Nedzinskienė principingai reikalavo reglamentuoti šios komisijos veiklą ir nenaudoti jos medžiagos politikoje, domėjosi, kur dingo komisijos KGB veiklai tirti medžiaga, buvusi Aukščiausioje Taryboje.

1992 m. birželio 2 d. Aukščiausiojoje Taryboje svarstant Komisijos KGB veiklai Lietuvoje ištirti ataskaitą, B. Nedzinskienė ragino kuo skubiau parlamente patvirtinti šios komisijos darbo reglamentą. Ji kalbėjo ir apie kitas rimtas problemas: „Mes neturime nacionalinio saugumo koncepcijos, mes taip pat neturime koncepcijos žmonių, bendradarbiavusių su KGB, atžvilgiu. Viskas yra aišku etatinių darbuotojų atžvilgiu, tačiau neaišku KGB agentūros atveju. Medžiaga nuo 1989 m. buvo pradėta gabenti į Rusiją ir ji yra Rusijoje. Ja gali naudotis kitos valstybės slaptosios tarnybos.“

Komisijos darbas B. Nedzinskienei kėlė didelį rūpestį. 1992 m. spalyje ji vėl kalba apie šias problemas: „Iki šiol komisija neturi reglamento, todėl neaiški jos darbo tvarka, nenumatytos pirmininko ir narių pareigos bei atsakomybė, nėra joje ekspertų ir konsultantų. Dėl šių priežasčių kai kurie komisijos nariai gali daryti, ką nori, nes balsų persvara - dabartinės Sąjūdžio koalicijos pusėje.“ Ji ragino komisiją analizuoti KGB, kaip Lietuvos komunistų partijos įrankio, veiklą Lietuvoje, atskleisti slaptų KGB bendradarbių - informatorių tinklą bei jo poveikį visuomenei, o ne blaškytis tarp politinių simpatijų ir antipatijų. B. Nedzinskienės nuomone, komisija, užuot „lyg rūpestingas gydytojas nustačiusi sergančios Lietuvos visuomenės dalies diagnozę ir pasiūliusi galbūt karčius, bet ligoniui būtinus vaistus, pati užsikrėtė KGB virusu“. Darbas su agentūrine medžiaga ją įtikino, kad “... KGB dėmesio neišvengė nė viena visuomenės grupė. Buvusių slaptųjų KGB informatorių matome ir Parlamente, ir Vyriausybėje, aukštosiose mokyklose ir masinės informacijos priemonėse, jų yra tarp mokslininkų ir darbininkų, tarp tremtinių, politinių kalinių ir tarp buvusių komunistų“.

B. Nedzinskienė išmintingai ir toliaregiškai numatė, kad „agentų medžioklės įbauginti ir veidą slepiantys žmonės“ gali tęsti savo slaptą veiklą, ydant kiti nesužinotų jų slepiamų biografijų. B. Nedzinskienė siūlė ir išeitį - priimti KGB agentų registravimo ir apklausos įstatymą.

Paskutinieji keturi Birutės Nedzinskienės vieši laiškai tuometinei Lietuvos valdžiai yra jos testamentas Lietuvai. Šie laiškai šiandien aktualūs kaip niekad. Jais Birutė Nedzinskienė mus visus kvietė gyventi atsakingai ir be veidmainystės. Šie laiškai parašyti žmogaus, žinojusio, kad gyvena paskutiniąsias savo dienas šioje žemėje, norėjusio spėti pasakyti tai, kas labai svarbu. Pasakyti tai, ką būtinai turi žinoti visi.

Todėl principingos lietuvių tautos dukters, sąjūdietės, signatarės Birutės Nedzinskienės apdovanojimas Laisvės premija būtent šiemet, Sausio 13-osios 25-mečio išvakarėse, būtų ne tik Lietuvos pagarbos Birutei atidavimas, bet ir jos pasiaukojančio triūso mūsų valstybei ir Lietuvos žmonėms įvertinimas, siektino pavyzdžio mūsų jaunimui įprasminimas. Tai būtų lietuvių tautos vienijimosi ir atsakingo bendo darbo svarbiausiam tikslui – valstybės išsaugojimui – pavyzdys.

Pagarbiai, Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Akto signatarai:

Egidijus Klumbys

Zigmas Vaišvila

Aleksandras Ambrazevičius

Kęstutis Grinius

Audrius Butkevičius

Romualdas Rudzys

Vidmantas Povilionis