Dar kartą apie rusofobiją kaip kenkėjišką ir antilietuvišką veiklą

Tautodailininko Tomo Astros Špygelglazo darbas „Vienybė“

Valdžioje esančiai šaikai nesiliaujant griauti ir kenkti, verta prisiminti senas, bet nepraradusias aktualumo pastangas kurti.

1917 m. pabaigoje parašytoje ir 1919 m. Ženevoje išleistoje knygoje „Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la Civilisation Nationale en Lituanie“ („Dviejų pasaulių takoskyroje. Sintetinis esė apie apie Lietuvos tautinės civilizacijos problemą“) Stasys Šalkauskis (1886–1941) pusiausvyros tarp Rytų ir Vakarų išlaikymą įvardino kaip pagrindinę lietuvių tautos sėkmingo egzistavimo sąlygą: „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.“1

Savo knygoje Šalkauskis kalba apie tautos pašaukimą ir uždavinį. Lietuvių tautos pašaukimas ir uždavinys yra nulemtas Lietuvos padėties tarp dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, o tautinis lietuvių idealas yra „dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, sintezės įgyvendinimas savitomis tautinėmis lietuviškomis formomis“. Šis lietuvių tautos pašaukimas buvo, yra ir bus tol, kol bus patys Rytai ir Vakarai, ir kol Lietuva bus tarp Rytų ir Vakarų. Šalkauskio įžvalga, nepaisant jos, žiūrint iš pirmo žvilgsnio, paprastumo, iš tikrųjų yra geniali, ir tai patvirtina pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos valstybės raida.

Šalkauskio įžvalga apima tiek XIII a., tiek XX a., tiek ir XXI a. Lietuvą. Dar iki krikšto Lietuvos pašaukimas ir uždavinys buvo sąlygotas jos padėties tarp Rytų ir Vakarų.

„Tad iš tikrųjų galima stebėtis nepaprastu reginiu, kaip paskutiniai Europos stabmeldžiai su nenuilstama energija kuria nuo Baltijos iki Juodosios jūros stiprią nepriklausomą valstybę ir kaip jie tuo XIII ir XIV a. išsaugo politinių ir materialinių jėgų pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. Šiuo savo istorijos laikotarpiu stabmeldžių Lietuva gina krikščioniškuosius Vakarus nuo totorių ordų, o krikščioniškuosius Rytus nuo teutonų ordinų.“

Pasak Šalkauskio, tiek Rytai, tiek Vakarai turi savų barbarų, kurie gali dangstytis kilniais šūkiais, tačiau iš tikrųjų vykdo brutalią plėšimo ir pavergimo politiką.

„Siekdamas apsaugoti nuo Rytų barbarų tai, kas vertingiausia Vakarų civilizacijoje, ir apginti Rytų civilizacijos lobius nuo Vakarų barbarų, likimas teikėsi pakviesti į istorijos areną stabmeldžius lietuvius ir atlyginti už naudingą pagalbą, skirdamas jiems sulydyti civilizacijas, kurias jie taip gerai gynė.“2

XIII ir XIV a. Vakarų barbarai dangstėsi krikščionybės platinimu. XX a. pabaigos ir XXI a. Vakarų barbarai suokia apie „demokratiją“, „žmogaus teises“ ir būtinybę išvaduoti Rytus nuo „diktatorių“ ir savo piliečius žudančių „tironų“. Neoliberali Lietuvos valstybė, deja, uoliai palaiko šiuolaikinių Vakarų barbarų politiką Rytų atžvilgiu.

Skirtingai nuo LDK jos politinės ir militarinės galios „aukso amžiaus“ metu, 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė nebebuvo tarp šalių, sudarančių Europos politinę dienotvarkę. Tačiau ji tebebuvo tarp Rytų ir Vakarų. Todėl jos pašaukimas ir uždavinys išliko nepakitęs.

„Pirmutinis lietuvių tautos uždavinys, istorinis uždavinys, [...] lieka tas pats, bet jėgų balansas dabar pasikeitė. Šiandien Lietuva gali apsiimti vaidinti tik vaidmenį solidžios tarpinės valstybės tarp dviejų milžiniškų galybių, nuolat besitaikstančių susikibti.“

Šalkauskis puikiai suprato, kad lietuvių tautos klestėjimo pagrindinė sąlyga yra ne ekonominė ir militarinė galia, o kultūros puoselėjimas.

„Ši padėtis išryškina ne materialines pajėgas, bet Lietuvos moralinį sutelktumą ir aukštą šviečiamąją užduotį. Lietuva privalo turėti pirmąjį, nes yra tauta, turinti savo individualybę, kuri siekia visiškai išsiskleisti. Ji nusipelno pagarbos dėl antrosios, nes savo tautiniu savitumu siekia atlikti visa apimančią dviejų pasaulinių civilizacijų, Rytų ir Vakarų sintezę: savita forma, visai žmonijai bendras turinys – tokia turi būti kultūra, kuri viena gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas.“3

Ryškiausius tokio kultūrinio darbo pavyzdžius Šalkauskis matė Vilhelmo Storostos Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Aleksandro Dambrausko kūryboje.

Deja, bet jau vien lietuvių tautos demografinės degradacijos fakto visiškai pakanka tam, kad save gerbiantis lietuvis padarytų išvadą, jog neoliberalios Lietuvos valstybės užsienio ir vidaus politika yra visiškai nesuderinama su lietuvių tautos pašaukimu ir uždaviniu, pasak Šalkauskio, nulemtu Lietuvos padėties tarp dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų. Iš TSRS griuvėsių į nepriklausomą valstybinį būvį įžengusi antroji Lietuvos Respublika, užuot atsidavusi nuo amžių tarp Rytų ir Vakarų esančios lietuvių tautos ekonominių ir kultūrinių poreikių tenkinimui, pasirinko besąlygišką naujosios pasaulio tvarkos – globalios neoliberalios pax Americana – aptarnavimo kelią.

Kadaise Lietuvos valstybė, Šalkauskio žodžiais tariant, gynė Vakarų civilizaciją nuo Rytų barbarų, o Rytų civilizacijos lobius – nuo Vakarų barbarų. Neoliberali Lietuvos valstybė uoliai palaikė Vakarų barbarų vykdomą politiką, kurios dėka Rytuose pažadintas tamsus barbariškas gaivalas („Islamo valstybės“ ir kitais pavidalais) sunaikino daugybę Rytų civilizacijos lobių ir sukėlė mirtiną pavojų nuo apaštalų laikų egzistuojančioms Rytų krikščionių bendruomenėms.

Eižėjant globaliai neoliberaliai pasaulio tvarkai, ko gero, ženklinusiai paskutinį pustrečio amžiaus trunkančios pasaulinio Vakarų dominavimo epochos etapą, neoliberali Lietuvos valstybė demonstruoja fanatišką ištikimybę silpnėjančiai Vakarų galiai – ji dosniai remia Vakarus, išstumdama į emigraciją savo akyse tirpstančius „žmogiškuosius išteklius“ ir tuo pačiu metu, į dar didesnį skurdą stumdama retėjančią ir senėjančią populiaciją, karštligiškai ginkluojasi prieš galią atgaunančius Rytus.

Dabartinės vyriausybės veikloje Lietuvos antinacionalinio režimo pastangos kurstyti rusofobiją ir griauti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų pasiekė kulminaciją.

Visiškai sugriauti santykiai su Rytų kaimyne Baltarusija, kuri užima didžiąją mūsų buvusios bendros valstybės (LDK) dalį.

Visiškai sugriauti santykiai su galingiausia Rytų valstybe – daugiausia pasaulyje gyventojų turinčia Kinija.

Visiškai sugriauti santykiai su kaimynine Rusija, kuri yra ne tik didžiausią teritoriją pasaulyje valdanti ir vieną galingiausių kariuomenių turinti valstybė, bet ir didžiausia valstybė Europoje. Valdžioje esanti nusikaltėlių ir bepročių šaika provokavo tiesioginį konfliktą tarp NATO ir šitos branduolinės valstybės.

Šitie nusikaltėliai ir bepročiai kursto rusofobiją prieš šalį, kurioje gyvena didžiausia pasaulyje Rytų krikščionybės išpažinėjų bendruomenė ir didžiausia tauta Europoje.

Šitie griovėjai ir kenkėjai pavertė Lietuvą savo rusofobinio pamišimo įkaite ir priešpastatė ją 4/5 pasaulio.

Kiek dar siautės šitie griovėjai ir kenkėjai?

1Stasys Šalkauskis, Raštai, IV t., Vilnius, Mintis, 1995, p. 170
2Ten pat, p. 81
3Ten pat, p. 170