Holivudinius filmus apie teismus, rungtyniškus procesus ir advokato bei prokuroro kovas žiūrinčius lietuvius pirmojoje dalyje gal kiek nuvyliau teigdamas, jog nieko panašaus, bent jau Marijos žemės teismuose nematyti.Naujienos liejasi srautu
Kol rašiau antrą dalį, Generalinės prokuratūros „kūrybinė grupė“ parūpino naujos medžiagos, kurios ir taip apstu, bei pakoregavo dėstymo eiliškumą. Terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės reikaluose – naujas reikšmingas „laimėjimas“. Mergina gavo dar vienos bylos, kurią prokurorai neva baigė tirti, medžiagą. Ten panelė kaltinama nei daug, nei mažai – grasinanti nužudyti prokurorą Justą Laucių arba sunkiai pakenkti jo sveikatai (Baudžiamojo kodekso (BK) 145 str. 1 dalis) ir įžeidusi anojo malonybės, kaip valstybės tarnautojo, garbę bei orumą (BK 290 str.).
Kaip absurdiškoje terorizmo byloje nėra aišku – nei kur, nei kaip, nei kada „turėjo sprogdintis“ E. Kusaitė, taip ir čia neaišku – kokiu būdu ji gali realiai užmušti ar suluošinti prokurorą, tačiau įtarimuose pabrėžiama, kad pavojus neva laikytinas realiu. Mat to reikalauja pats BK straipsnis.
Jautrumas ir baimės
Byla, kitaip nei Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros išatrajotas romanas-komiksas apie teroristinio akto planavimą – tik iš vieno tomo, o ne iš penkiolikos. Jame aiškinamasi – ar buvo iš E. Kusaitės mobiliojo telefono prokurorui J. Lauciui, į jo tarnybinį ragelį 2011 metų vasario 18 dieną išsiųsta žinutė, kurioje teisėsaugos jautrieji kūrėjai kažkaip surado realų grasinimą užmušti ar sužaloti:
„Anksčiau ar vėliau tu dvėsi, aš atsakau. Tu dar painkši, pamatysi. Seni draugai tavęs nepamirš. Išgama, neturintis jokių dvasinių vertybių“.
Net jei tarsime, kad tokią žinutę ilgokai, kryptingai ir piktybiškai terorizuojama mergina siuntė – nesuprantama į kolegų glėbį puolusio ir pagalbos paprašiusio prokuroro dvasinė būsena.
Skaitau šį tekstą ir šiaip ir taip, rodau draugams ir pažįstamiems. Bandau surasti realų grasinimą ir niekaip nesiseka. Anksčiau ar vėliau numirsime ar nudvėsime kiekvienas, jei žmogus tikintis – gali manyti, kad kentėsime ir už savo nuodėmes. Gali kažkam tekti ir inkšti. Seni draugai nepamirš? O kodėl turėtų ir kas tame blogo? Dėl išgamos ir vertybių – klausimas ginčytinas, bet ar kiekvienas gavęs tokią žinutę lapatuotų į prokuratūrą ar policiją?
Nesinori manyti, kad prokuroras vaikšto gatvėmis susigūžęs, nuolat jaučiasi sekamas, keturis kartus apeina prekybos centrus, kad nusikratytų „uodegos“, piktnaudžiauja raminančiais preparatais, nervingai krato kojas po stalu ir bijo likti vienas namuose. Taip galima šventvagiškai pagalvoti, kad naktiniuose košmaruose jį lanko ne tik kalaviju ar beisbolo lazda apsiginklavusi Kusaitė su barzdotais Čečėnijos Šatojaus rajono kalnų džigitais, bet ir Baltarusijoje pro langą išskraidinto karininko ir diplomato Vytauto Pociūno šmėkla. Aną bylą tyręs ir jokio didelio uolumo (koks rezonansas lyginant su E. Kusaitės „drožimu“)nepademonstravęs teisėsaugos darbštuolis buvo VSD apdovanotas, tad tikėtina, kad sapne V. Pociūnas gali mėginti apdovanojimą atimti.
Kadangi jautrūs prokuratūros ir VSD berniukai užvis (išskyrus premijas ir valdžią) labiau vertina blizgučius ir barškučius (tikrai ne tiesa, kad neturi vertybių), sapnas tikrai galėtų pakrikdyti nervus.
Teismai ir demokratija
Baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnio 1 dalis porina, kad „Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.“ Ko gero daugelis, kas nematė realių lietuviškų teismo procesų – taip ir įsivaizduoja, kaip rodoma amerikietiškuose filmuose: sėdi vienoje pusėje kaltintojai su savo komanda, kitoje kaltinamasis su advokatais ir kala vieni kitus argumentais. Naivu.
Įtariamasis mūsuose sodinamas į narvą, tokią, „zonos“ leksikonu šnekant, „iš anksto „pagaidintojo“ vietą, kad jis pats ir visuomenė, pamačiusi žinių kadrus, matytų. Ant grotų, tiesa, kol kas nėra kabinamas perspėjimas – neerzinti ir nemaitinti. Ant kelių pasidėjęs jis gali skaityti bylos popierius ir per atstumą gestais rodytis bei mirksėtis su advokatu.
Čia tūlas Lietuvos aborigenas suriks, kad taip ir reikia. Kad banditai, galvažudžiai ir pedofilai turi žinoti savo vietą. Tikrai neprieštarauju, bet bėda, kad šitokios priemonėms tikrajai panašaus plauko publikai nedaro didelio įspūdžio ir, kaip byloja realybė, nei kiek nepagreitina jų kelio į vietas, kur jiems priguli būti. „Daktarų“ gauja, po ilgo girgždėjimo šiaip taip teisiama po daugybės metų siautėjimo, o pedofilas Ervydas Čekanavičius, nebodamas tokiems kaip jis neva pritaikytų griežtumų, ramiausiai vystė ir tęsė savo veiklą. Kad būtų linksmiau, savo būsimas aukas atsivesdamas net į teismo posėdžius. Apie kokio nors VEKS-o milijardus prarijusių aferistų kelią narvan – išvis jokios kalbos.
Tikri kriminaliniai autoritetai ir prisiekę banditai ir pačiame kalėjime jaučiasi ne taip blogai. Tik neseniai nutarta, kad patys turi mokėti už savo sunaudojamą elektrą, naudojant buitinius prietaisus. Dargi reikalauja įvairaus, ne pigaus bei sveiko maisto, o kalėjimų parduotuvėse jiems nieko negalima parduoti brangiau, nei laisvėje. Čia žmogaus teisės, kažkodėl jau galioja net iki komiško lygio.
Užtat kokiai nors E. Kusaitei, atsidūrusiai narve, de facto nuteistai be teismo, visi konvencijų tauškalai apie sąžiningą teismą atrodo ne taip juokingai. Tokį žmogų „nudrožti“ ar visai „sudrožti“ sistemos visuma leidžia puikiai.
„Sudrožimo“ dalyviai ir taktikos
Minėjau, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėja, konvejeriu štampuodami sankcijas pasiklausymui, merginą jau dabar vadina „teroro akto vykdytoja“, nors akto nė nebuvo. Ne ką daugiau nešališkumo jos atžvilgiu demonstruoja ir ją teisianti teisėjų kolegija, vadovaujama Virginijos Švedienės. Antai, Eglės motina Virginija Kusienė gavo atsakymą į prašymą leisti matytis su dukra, kai ši buvo įkalinta antrą kartą. Nesitikėdama, kad apeliacinis teismas merginą paleis, teisėja kirto iš peties: atsakyta, kad nebus galima pasimatyti iki pat teismų maratono pabaigos.
Teisingai – „drožti“, tai „drožti“. Izoliuoti nuo viso pasaulio ir galutinai sugniuždyti. Kad net jei ir išeis iš kalėjimo po bent „apyprotingio“ verdikto, žinotų, ką reiškia nesutikti ir gintis. Kad žinotų ir kiti.
Šįkart negaliu nepagerbti ir kai kurių mielų kolegų žurnalistų, kurie uoliai dalyvauja tokiuose „drožimo ir sudrožimo procesuose“. Antraštės po vieno iš E.Kusaitės teismo posėdžių buvo iškalbingos. „E. Kusaitė vėl planavo vykti į Maskvą“ – šūktelėjo vienas, atkartodamas prokuroro abrakadabrą. „Planavo vykti“, lyg papūgos atkartojo centriniai interneto portalai ir daugelis televizijos žinių tarnybų. Nesvarbu, kad visa medžiaga byloja, jog neplanavo. Nei paso iš policijos neatsiėmė, nors jai siūlyta, nei bilietus pirko, nei vizos prašė. Svarstė ar reiks vykti, jei bus oficialiai kviečiama į savo tariamų bendrininkų Maskvoje teismą. O kam čia gilintis? Geriau pranešti sensaciją, kad teroristė žūtbūt važiuos sprogdintis. Tik antraštėmis mintantieji – taip ir pagalvos
Didelės naujienų agentūros didelis direktorius ir didelio tinklaraščio šeimininkas, kurį Žurnalistų Sąjungos pirmininko paskelbtoje apklausoje išrinko profesionaliausiu naujienos agentūrų guru, paprastai labai mėgsta bambėti ant visų aplinkui ir visus mokyti dirbti. Pats save yra pasiskyręs etikos prievaizdu -stuksena skundus į kairę ir į dešinę: tai inspektoriams tai miestui ir pasauliui. Įdomu, ar bus pastebėjęs, kad jo agentūros parengtą pranešimą kai kas atspausdino ne tik su melu apie tai, kad E. Kusaitė planavo vykti, bet ir su labai „informatyviu ir objektyviu“ pavadinimu: „Kusaitė prašo ją išleisti iš areštinės, nes ten šalta“. Skaitytojui siunčiamas signalas: ta durna merga skundžiasi dėl bet ko. Tai daroma ne komentare, kur reikiama nuomonė, o skelbiant agentūros pranešimą apie faktą. Bravo. Nėra ko paskui stebėtis, kad žurnalistais seka išmoningi komentatoriai, kurių plūdimąsi prisegu apačioje.
„Lietuvos rytą“, visada itin intymiai besiglausčiusį tiek su ankstesne VSD vadovybe, tiek su jos antiteroristais bei su labai generaliniais prokurorais čia galima vadinti lyderiu. Šis dienraštis prieš metus pirmas pranešė apie E. Kusaitės kalinimą ir primelavo, esą ji ketino sprogdintis Maskvos metro. Nepatikėjusius prokurorų pasakomis ponai pamalonina šitaip: „Terorizmo garbintojų vis daugiau“.
Mainais už dalyvavimus „drožimuose“ ir prokurorų triūso šlovinimą kolegos gauną imunitetą dergti kokį žuvusį V. Pociūną, darant iš jo paleistuvį ir alkoholiką po mirties. Bylų dėl šmeižto niekas nekelia. Gauna, kaip kaulą, dar ir kokios nors informacijos anksčiau nei kiti. Už purvinų prokuratūros ir spec. tarnybų apatinių skalbimą ne taip jau ir daug. Turėtų būti dar kažkas.
Žmogaus teisių gynėjai ir „gynėjai“
Kaip jau minėjau, tokios, atsiprašant sėklos, krinta į gerai išpurentą dirvą. Lietuvos visuomenėje, per pastaruosius kelis šimtmečių nepriklausomai gyvenusioje tik kelis dešimtmečius, apstu susirietusių baudžiauninkų ir likimo sulaužytų žmonių, taip pat primityvių „tautos išminčių“. Tokie apie E. Kusaitę neveltui sako, kad ji „vis tiek kažko prisidirbo“, „susidėjo su musulmonais“, „dūmų be ugnies nebūna“ ir pan. Įprotis dėkoti ponui už spyrį kaustytu batu į subinę ir slapta džiaugtis, kad spyrė ne tau, kaip ir įprotis dėkoti okupantui už tai, kad išvežė ne tave, o kaimyną, kuris „liežuvio nelaikė“ – palieka gilias žymes.
Jų varganoje pasaulėžiūroje tikėti galima nebent prezidentu, nes jis geras, o blogi pagalbininkai jam nepraneša, kaip blogai yra iš tikrųjų. Geras caras, kalti blogi bajorai. E. Kusaitė jiems nuoširdžiai atrodo psichė, kvailesnė už Don Kichotą. O dar kažkokia musulmonė ir be regalijų.
Prieš kelis metus išėjusioje kelių sociologių studijoje „Neatrasta galia“ pabrėžiama, kad visiška netiesa manyti, jog protestuoti prieš valdžią linkę žmonės neva ilgisi sovietmečio. Neatsitiktinai į E. Kusaitės rėmimo akcijas pirmiausiai plūstelėjo sovietinių lagerių ragavę žilaplaukiai – sesuo Nijolė Sadūnaitė ar kun. Robertas Grigas. Mokėję atpažinti absurdą ir pasakyti „ne“ anai žmonių traiškyklai, jie tą patį sako ir J. Lauciui, Mindaugui Dūdai bei jų užgaidas aptarnaujantiems teisėjams, kaip ir VSD „antiteroristų“ veltėdžiams bei šarlatanams. Už tai jiems grasinama bylomis, o atitinkama žiniasklaida juos plūsta ir tyčiojasi.
Iš tradicinių žmogaus teisių gynėjų į visą šitą siaubą reaguoja Darius Kuolys, Henrikas Mickevičius ir Leonidas Donskis. Iš visuomenininkų – Algimantas Matulevičius. Daug kasjau rėkia, kad dėl savireklamos, bet tebūnie net ir taip, jei tai būtų tiesa. Kitų tai nedomina.
Štai, jei E. Kusaitė pasiskelbtų lesbiete, persekiojama tik už savo pažiūras šioje srityje, gynėjų gretos pagausėtų. Ginti gėjus nuo abstrakčių teisų pažeidimų yra pelninga (finansuoja visokie fondai), madinga, visai nesunku ir nerizikinga – nebent Petras Gražulis aprėks. O štai susidomėti konkrečiais dalykais ir žmonėmis ir susiginčyti su galinga sistema – dar ir rizikinga. Dėl musulmonės, kuri ne lesbietė, Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis neišsipieš marmūzės juokdario spalvomis (nelabai ji ir pasikeičia) ir nestrikinės prieš J. Laucių, kaip prieš Ričardą Čekutį. Feministinio fronto kvaišos E. Kusaitės irgi negali ginti šitos mergiotės, nes ji ne ateistė ir vargu ar, kartu su jomis, lakstys po Katedros aikštę „apostazuodama“.
Sergejaus Kovaliovo tipo žmogaus teisių gynėjų turime vienetus, o kretinų, kovojančių su žodžiais „negras“ ar „pederastas“ ir skundžiančių teismams pensininkę, pajuokavusią dėl pasėdėjimo nuogu pasturgaliu dilgėlėse - į jokias kunstkameras nesutalpinsi.
Dar vienas žmogus, kuris pateko į teisėsaugos girnas ir buvo visų instancijų, įskaitant Lietuvos aukščiausiąjį teismą, nuteistas ne už tai, ką parašė, o už tai, ką visų teisėjų nuomone, galėjo pagalvoti „vidutinis statistinis skaitytojas“ – žurnalistas Gintaras Visockas taip pat daug daugiau būtų laimėjęs, jei laiku būtų apsišaukęs transvestitu. Tiesa, jis žurnalistas (geras ar blogas šiuo atveju net minimaliai nesvarbu) ir jį užtaria bent jau profesinės organizacijos. Tikėtina, kad šiose ir kitose bylose žodį dar tars Strasbūre reziduojantis Europos žmogaus teisių teismas, tačiau kas sumokės kokiai E. Kusaitei už užnuodytą jaunystę ir kas apskaičiuos, ką rimtose bylose būtų laimėję teisėjai ir prokurorai, jei nebūtų užsiėmę šiomis „prasmingomis veiklomis – „sudrožimais“.
Iškrito iš medžio
Lyg iš medžio iškritęs Seimo žmogaus teisių komitetas ėmėsi svarstyti – ar ne per dideli telefono pokalbių pasiklausymo mastai mūsų Tėvynėje ir ar viskas gerai su prezumpcijomis. „Komiteto pirmininko pavaduotojas Valerijus Simulik stebėjosi, kad Lietuvoje paduodamų prašymų pateikti saugomus telefonų pokalbių ir su internetiniu bendravimu susijusius duomenis labai didelis. Tokių prašymų, pasak V. Simuliko, 2008 metais Lietuvoje pateikta 85 315 (Suomijoje – 4008), todėl teismai galimai išduoda leidimus susipažinti su pokalbių duomenimis praktiškai nesusipažinę su prašymų turiniu“, - pagaliau perskaičiau. Bet tik po to, kai žiniasklaida paskelbė Europos parlamento skaičiavimus. Tiesa, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Arvydas Anušauskas pamėgino visus nuraminti - esą išvados per ankstyvos.
Apie tokius prabudimus vienas mano velionis dėdė sakydavo paprastai „prisiminė numiręs persti“. Būtų klaikiai įdomu sužinoti, kiek kartų mūsų teisėjai išdrįso atsakyti neigiamai? Gal parlamentarai gali išsireikalauti tokią statistiką? Pagal jau ne kartą aprašytas technologijas (pavyzdžiui - čia ir čia) panašu, kad klausytis galima bet ko ir bet kada.
Galėtų tą daryti ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, jei norėtų. Bet nenori. Jai tinka ir patinka carų laikų demokratija ir jokių permainų ji neinicijuos bent tol, kol nepajus, kad tai gali padidinti reitingus.
Medžiagos dar daug, tad ir tęsinių bus. O kol kas įdomu – ką penktadienį 9.30 sugalvos Vilniaus apygardos teismo teisėjai, šaukiantys E. Kusaitę į netikėtai sugalvotą posėdį terorizmo byloje.
Pabaigai, skaitytojų komentarai interneto portale lrytas.lt, kurie nedomina tolerancijos ir žmogaus teisių stebėsenos profesionalų:
27. nuomone 18:36 02-18
teroristai yra zmonijos priesai, tai kalei, kuri norejo del alacho zudyt zmones , jokio pasigailejimo, o cecenai, kas juos liecia, mano sava nuomone, teko bendraut, suniuko gaila , o ju ne.Tegul kusaite atiduoda rusam, o ju teisesauga tegu aiskinas, kas ji-teroristas ar vietele niezejo.
30. as 18:50 02-18
netikiu ta kale. manau jei ji su ciurkom susidejo galima isivaizduoti ko i jos galva ir burna prifarsiravo. sucka atiduokit ja maskvai ir tegu dulkina ja ten rusu zekai nekenciu teroristu
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
