Edmundas Gedgaudas. Varinė rankena

Skambutis. Laiškanešys, nenaudojantis anuomet dar gatvėje surikiuotų pašto dėžučių (surūdijusių, aplankstytų), įteikia ką atnešęs. Šalia – šviesiai rudas gauruotas šuniukas, sakytum, paauglys. Klausiu, ar tai jo. Sako, kad ne, bet rytais jis prisijungia ir lydi, abu jau žino, kur susitiks.

Sykį netoli namų sutinku Paštininku mūsų pramintą šunelį. Pakalbintas draugiškai pakreipia galvą. „Užeisi?" Uodega krusteli, iki namo durų ateinam abu, bet į laiptinę įeinu vienas. Ant slenksčio tik baltos priekinės letenėlės.

Buto duris palieku atviras, nunešu pirkinius virtuvėn, neskubėdamas mazgoju rankas, džiaugdamasis vėsa. Tai vis tie lentomis apkalti rąstai, tartum iš toli atgabenti. Kiek daug mes čia nežinome... Dirsteliu į laiptinę – šunelio nebėra. Uždarau išorines duris plaštakai malonia, išlenkta vario rankena, gal namo vienmete. Ją išlupo įsisiūbavus metalo supirktuvių veiklai.

Kitą dieną mudu vienas į kitą žiūrim jau laiptinėje. Kalbinu, rodydamas atvirą butą. Prieina, atsigula ant kilimėlio prie durų. Aš, vėl jų neuždaręs, vaikštau iš vieno kambario į kitą jausdamas, kad jis viską įdėmiai stebi. Kažką pasakau iš ten, kur vienas kito nematom, neabejodamas, kad svečias mane ir girdi, ir savaip supranta. Bet jis vėl neužsibūva.

Nepamenu, po kiek laiko, sėdėdamas prie virtuvės stalo, durų angoj pamačiau Paštininką. Įėjo pro jam paliktas praviras buto duris! Dabar guli, baltas letenėles padėjęs virtuvės pusėj ir žvilgsniu laukdamas mano atsakymo į aiškų klausimą. „Šaunu! Jauskis lyg būtum namie." Kartoti neprireikė. Lauke šilta, išėjimas iš virtuvės į kiemą irgi atviras, tad juo pasinaudojęs Paštininkas bemat atsiranda ten, kur kitu keliu atėjęs jau ne sykį stebėjo mūsų triūsą šį bei tą sodinant arba pjaunant žolę.

„Družok!" – šūkteli kažkas, ir Paštininkas nuskuodžia. Nuėjęs pažiūrėti matau jį šalia berniuko. Gal mes kaimynai? Ne, jis tik aplanko pasiligojusią giminaitę. Gretimame name, mansardoj. O Družoką jai kažkas atvežė iš Baltarusijos.

Retsykiais jį už pavadėlio pavedžioja senyvas vyriškis. Kaimynės vyras? Družokas orus, lyg Tatjana šalia Gremino ir tarsi ne tas, kurį rytais pro langą matom tipenant Vytauto gatvės link. Ta pačia kryptim dažnokai praslenka Bašinsko cigaretė ir nuo jos neatsiejamas kompozitoriaus profilis –­ į krautuvėlę, kurios seniai nebėra. Sykį Družokas jon įsmuko su manim –­ „...tai čia jūsų šuo? ...stavte pirožki poviše!.." O jis jau už prekystalio, aiškiai jausdamas, kaip atlėgsta profesionaliai atšiaurios moteriškių širdys.

Neįprastai šiltą 1995-ųjų gegužės vakarą mūsų kieme – Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto polonistai. Po arbatos užtraukiamos filaretų dainos. Kiek jų! Apie naktimis kulkas sukilėliams liejančius Pažaislio vienuolius, apie Tomą Zaną... Družokui irgi įdomu, o čia dar gitara, vėliau –­ miegmaišiai, kuriuose keletas svečių sumigo ant kiemo žolės. Kada jis tą naktį besu­grįžo namo? Kaip įsiprašė įleidžiamas?

Rytą mielasis kaimynas vėl zuja tai kieme, tai virtuvėje. Orkaitėj pašildytas bandeles nešdamas vos ant jo neužlipu. Pasilenkęs tyliai sakau: „Družok, pašol von..." Akimirksniu nusisukęs lėtai nutipena į gatvę. Pasijuntu bjauriai.

Svečiai po pusryčių išvyksta. Družoko nėra, ir tik pavakare sėdėdamas kieme iš už namo kampo aš pagaunu jo žvilgsnį. Prieinu, paglostau. Jis eina prie mano šezlongo ir šalia jo atsigula. Aš, vengdamas holivudiško happy endo, dingstu virtuvėj.

Po kelių dienų Kompozitorių sąjungoj Feliksas Romas Bajoras pristatinėja savo kūrybą. Skubėdamas geriu arbatą (pagaliau išmokau nevėluoti). Družokas nekantrauja, išeinam. Galvojau, kad jis –­ kaip paprastai – pasuks atgal ties Mickevičiaus sankryža, bet jau matau jį skuodžiant Sąjungos link ir mudu susitinkam prie durų. Porą kartų esame čia buvę, ir sykį Družoką nužvelgęs Montvila pasakė: „Šitas tai nedurnas." O dabar „šitas" jau viršuj, ponios ir panelės sužiūra, bet jam tai jau įprasta.

Sunkiasvorė salės tribūna, tapdama kompozitoriaus biusto postamentu, pagarbiai pritupia. Dar tiktų į jos šoną atremti kardą, už galingų Felikso pečių rastis žirgui... Nuveju viziją, nes realybė irgi ne pėsčia – monumento papėdėj jau sėdi į prelegentą žvilgsnį įbedęs Družokas. Susikaupęs rodo, kaip auditorijai derėtų klausytis to, kas skelbiama iš tribūnos. Toliau – muzikos įrašai, bet Družokas diskrečiai eina durų link. Visai kitaip nei mūsų damos, iš susirinkimų sprunkančios ristele, dar ir pasilenkdamos (kad taptų nematomos?).

Ir vėl 1995-tieji, tik jau ruduo, spalis. Konferencija „XX amžiaus muzika muzikologų akiratyje. Muzikologijos dėstymas aukštojoje mokykloje". Iš toliau atvykę dalyviai gyvena anuometiniame „Viktorijos" viešbutyje, kur anksčiau buvo Aukštosios partinės mokyklos bendrabutis. Turiu juos atlydėti į Sąjungą. Neišmiegotomis akimis dirsteliu pro langą –­ Družokas sėdi ir spokso į durų rankeną. Einu įleisti. Suvokdamas situaciją (to paslėpti jis nemoka), žvilgsniu ir judrumu ragina paskubėti. Mankšta, dušas, pusryčiai... Viską trumpinu, nes jis jau vaizduoja į buto duris žiūrintį sfinksą. „Matau tave, matau, tuoj..." Gatvėj nujaučiu, kad būsiu palydėtas ne tik iki kampinės vaistinės. Neapsirinku, nes lukterėjęs manęs už posūkio ir žvilgsniu pasakęs „pagaliau", jis dumia Vytauto gatve nebeatsigręždamas. Latvių sankryža, „Viktorijos" durys... Aš jau bemaž bėgu, įėjęs pasisveikinu, pasiteirauju šunelio. Mostelėdama prastai dažyta šukuosena kairėn, recepcijos darbuotoja kažką murmteli apie antrą aukštą (tarsi aš ieškočiau čia besidarbuojančio santechniko).

Lipu laiptais. Družokas pasitinka, įvertina mano nuovokumą ir netrukus mūsų būrelį, bėgdamas pirm visų, veda į Sąjungą. Aš nebesistebiu, nes į Onines gal tų pačių metų vasarą jis nudūmė nė sykio Narbutyne nebuvęs, tad mudu su Nora, atėję iš paskos, aptikom jį jau prie durų.

Konferenciją atidarant Družokas dar sėdėjo šalia mano kojos. Bet kai rygietis Borisas Avramecas rengėsi skaityti apie pasaulinę muzikos kultūrą XX amžiaus pabaigoje, į jį iš apačios jau žvelgė prieš tribūną įsitaisęs klausytojas. Kartojama „paminklinė mizanscena", ir štai svečias, aiškiai stokodamas sceninio atsiribojimo įgūdžių, ties antru sakiniu ima springti juoku. Družoko uodega virpteli. Tekstą vėl nuo pradžios skaitant rezultatas tas pats (ką tokiam pasakytų Konstantinas Stanislavskis?). Po pauzės pranešėjas nusišluosto akis ir skaito, praleisdamas nelemtąją įžangą. Iš salės išslenka Sąjungos ūkvedys ir bemat sugrįžęs atsistoja tarpduryje, rankoje laikydamas gabalėlį sūrio (siužetas „mažųjų olandų" teptukui). Družokas prieina, abu dingsta židinio salytėje. Po akimirkos tarpdurio paveiksle ūkvedį pakeičia sūrį įsikandęs šunelis ir gardumyną bemat sudoroja. Ūkvedys nebegrįžta.

Pertrauka. Kiek sausainių ir sūrio! O kur gitara? Filaretų dainelės? Fotelyje įsitaisiusio Družoko ir mano žvilgsniai susitinka. „Oi, Družok... Geros manieros!" Bemat nušokęs ant grindų, jis dingsta šurmulyje.
Po pertraukos, prieš kalbėdamas apie universalią ritmologiją, Dzintaras Klavinis pasidomi, kodėl nebėra šunelio. Iš tiesų! Grįžtame į salę, aš girdžiu pranešimą, bet jo nesiklausau. Galvoju, jog retas ambicingas žmogus toleruoja jį grybštelėjusį humorą. O dar juk anaiptol ne kiekvienas teatro (kol jį turėjome) režisierius pasidžiaugdavo kolegos sėkme. Paveikslėliai su sūriu man kažkodėl priminė jei ne auksinius, tai bent jau sidabrinius mūsų scenų laikus. Tad gal jie pažadino ir „anų laikų" atoveiksmius – smerkti, drausti, išvyti... Kokių per ką tik pasibaigusią pertrauką buvo imtasi būdų? Nežinau, bet...

Po ketverių metų panašią temą liūdnai aptarinėjam su spaudos kiosko Vytauto gatvėj pardavėja. Šungaudžiams jos akyse sugriebus Družoką, ji išsyk nuskubėjo pranešti šeimininkei. Ši apsiverkė, kaip ir prieš keletą minučių man į jos mansardą užkopus. Suprask, varžėsi kaimynams prisipažinti neturinti pinigų išpirkai. Idiotė. O mes galvojom, kad nebepasirodančiam Družokui nepriimtini mūsų butą remontavę darbininkai, gal ypač toks vis plyšaujantis „Choziajin!"

Mažasis žvėrynietis žinojo, ko stinga mūsų rajono gyventojams. Jo veikla nelygintina su bendruomenės Joninėm Neries pakrantėj arba skystais susibūrimais Mildos skvere, kai rudenėjant ponios pakviečiamos ateiti skrybėlėtos (kad rytojaus dieną vėl vienos kitų nepastebėtų).

Įsivaizduoju, kaip Anapilyje kuris nors Arkangelas paprašys, kad jos savo skrybėlaites pademonstruotų susibūrusios ant didžiulių svarstyklių lėkštės. Kiton užšokti jis pakvies Družoką, bet šis, nujausdamas rezultatą, džentelmeniškai paėjęs į šalį. Atsisėdęs stebės, nes reginys juk išties nekasdienis.
Jei būtų mano valia, tai ant Družoko namo sienos pusantro sprindžio virš šaligatvio pritvirtinčiau vario lentelę su išgraviruotomis jo akutėmis. Aišku, ji dingtų panašiai, kaip ir senoji varinė rankena.

O ar aš dar spėčiau lentelę nufotografuoti?

www.literaturairmenas.lt