Ekonomistė J. Rojaka apie „Maximos“ krizę: manau, iš klaidų bus pasimokyta

Nepraėjo nė mėnuo nuo didžiausios tragedijos ir skaudžiausios nelaimės Nepriklausomos Latvijos istorijoje, kai Rygoje sugriuvo lietuviško kapitalo „Maxima group“ pastatas, pasiglemždamas 54 žmonių gyvybes. Tragedijai dar daugiau nemalonių jausmų pridėjo dabar jau buvęs „Maxima Latvija“ vadovas Gintaras Jasinskas, kuris pareiškė, kad jokios kaltės dėl nelaimės nejaučia. Tai, suprantama, supykdė mūsų šiaurinius kaimynus ir jie ragino boikotuoti „Maximos“ parduotuves. Pardavimai sumažėjo 20 procentų. Ar tai turės įtakos Lietuvai, ar „Maximai“ įmanoma sugrįžti į senąsias vėžes ir kodėl į „Maxima Latvija“ vadovo vietą buvo pasirinkta moteris – apie visa tai kalbamės su ekonomiste Jekaterina Rojaka.

– Skaudi nelaimė Rygos „Maximoje“ kažkaip pakeitė dvišalius Lietuvos ir Latvijos ekonominius santykius?

– Bent jau iš statistinių duomenų mes tikrai kažkokių didesnių drastiškų pokyčių nematome. Kiek teko domėtis apklausų duomenimis, žmonėms psichologinių problemų šis vardas (Maxima) nekelia. Tai yra labai džiugu, nes žmonės supranta, kad čia ne viena organizacija kalta ir tikrai ne tauta. 

– Apskritai ar „Maximos“ krizė turi ar turės kokios nors įtakos Lietuvai?

– Žinoma. Kiek teko domėtis ne visai panašiais atvejais, bet skaudžiais atvejais kitose šalyse, tai trumpalaikis poveikis visą laiką yra. Mes žiūrėjome, kaip vartotojai reaguoja, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur įvyko nelaimė prieš kelerius metus, taip pat Maskvoje, kur žmonės galbūt yra labiau emocionalūs. Tačiau dažniausiai ekonomika daro savo, vartotojai sugrįžta po tam tikro laiko, priklausomai nuo įvykio stiprumo, tai tęsiasi nuo vieno iki trijų mėnesių. Kas keičiasi? Tai, žinoma, infrastruktūra. Labai dažnai keičiasi saugos tam tikri parametrai, įstatymai, draudimas ir jo kaina. Šiuo atžvilgiu, aš manyčiau, tiek Latvijos, tiek Lietuvos rinkose tam tikrų ilgalaikių pokyčių galima tikėtis. Kita vertus, jie nebūtinai turi būti su minuso ženklu, tam tikri pokyčiai gali būti ir į gera. Aišku, būtų daug geriau, jei jie vyktų be skaudžių nelaimių.  

– „Maxima Latvija“ pakeitė vadovą, G. Jasinsko vietą užėmė latvė Jelena Kondrašova. Ar vadovų pakeitimas, atsižvelgiant į tautybę, gali ką nors iš esmės pakeisti?

– Tai yra labiau marketinginis žingsnis nei ekonominis sprendimas. Žinoma, visa mikroekonomika susideda iš tam tikrų aspektų. Bet vėlgi, kiek teko domėtis, po skaudesnių įvykių dažniau pasirenkama vadovauti moteris, nes greičiausiai šiek tiek duoda empatijos, kurios vyrams kartais trūksta. Tautybė čia galbūt irgi ne paskutinį vaidmenį atlieka, bet mes ir kitur matome: kai pradedamas tarptautinis projektas, iš pradžių atvažiuoja žmonės iš motininės organizacijos, o paskui jie pakeičiami vietiniais. Šiuo atveju gal sprendimas buvo priimtas sparčiau, bet aš nematau čia kažkokio akibrokšto.   

– Kaip vertinate buvusio vadovo G. Jasinsko pasisakymą? Galbūt verslo pasaulyje toks „beširdiškumas“ yra visai normalus dalykas?

– Mūsų moderniame pasaulyje beširdiškumas yra visai einamas dalykas. Vertinti atskiro vadovo žodžių be konteksto aš tikrai nesiryžčiau.  

– Ignas Staškevičius, vienas iš „Maximos“ akcininkų, mėgina traukti „Maximą“ iš krizės. Ar įmanoma po tokios tragedijos atgauti gerą vardą ir sugrįžti į senąsias vėžes?

– Žinome daug skaudžių įvykių ir istorijų, po kurių kompanijos gal ir keitė vardą, bet atsistojo ant kojų ir, žinodamos savo klaidas, jų daugiau nekartodavo. Aš manau, kad bet kuriame versle tų klaidų kartkartėmis atsiranda, ir, žinoma, būtų daug smagiau, jeigu nebūtų tokių didelių nelaimių. Kita vertus, verslo gyvybingumą lemia ne tik nelaimingi įvykiai, bet ir kaip po to yra sprendžiamos visos problemos, vyksta reorganizacijos, keičiama struktūra ir kaip greitai prisiimama atsakomybė. Mes matome, kad tam tikri pokyčiai jau vyksta tiek „Maximos“ grupėje, tiek statybų sektoriuje, šiuo atveju, aš manau, iš klaidų bus pasimokyta.