ES plėtra – galimybė tautininkams

Pastarosiomis dienomis informacijos šaltiniai mirga marga nuo žinių iš Ukrainos fronto. Vakarietiškoji ukrainiečių dalis plūsta į pagrindines Kijevo aikštes, protestuodama prieš V. Janukovyčiaus nenorą palikti savo rytinės Didžiosios Motušės – Rusijos – ir pasirašyti Asociacijos sutartį su ES. Šiame tekste nebus gilinamasi į siaurą naratyvą, susijusį su vidiniais Ukrainos reikalais. Vis dėlto ES nenumaldomas noras suartėti su Ukraina, beribis noras plėstis, į šalį atmetant netgi taip postuluojamus vertybinius aspektus, padeda vis labiau pamatyti, kas šiai imperijai iš tikrųjų yra svarbu. Ir tai tikrai ne dvasiniai dalykai.

Niekas nepaneigs, kad vienas pagrindinių ES egzistencinių tikslų yra jos neribotas plėtimasis ir gilėjanti integracija. Tačiau ar iš tikrųjų įmanoma plėsti ES ribas ir kartu gilinti integraciją teisės, ekonomikos, kultūros srityse? Prisijungiant vis daugiau tautų su skirtingomis kultūromis, pasaulėvaizdžiais prie ES, neišvengiamai didėja kultūros, moralės sampratų diferenciacija Sąjungos viduje. Štai visai naujai iškepta ES narė Kroatija referendumu sugebėjo užkirsti kelią homoseksualų santuokoms. Iš pirmo žvilgsnio šis pavienis daugeliui ES garbintojų atrodantis antivakarietiškas kroatų tautos poelgis tik parodo, kad ES plėtimasis gali lemti ne vis greitėjantį Sąjungos integracijos gilėjimą, bet atvirkščiai – kad tolstant į Rytus ES laivas gali užplaukti ant seklumos. Juk vadinamosios LGBT teisės fiasko patyrė ne tik Kroatijoje, bet ir kaimyninėje Vengrijos valstybėje. Prie šių valstybių dar pridėkime Lenkiją, Baltijos šalis, kur dar šiaip ne taip gyvuoja krikščioniškas požiūris tiek į žmogų, tiek ir į tautą. Taigi susidaro nemaža grupė valstybių, kurių požiūriai į ES vertybinį pamatą ir jos raidą skiriasi. Dar pridėkime Ukrainą, turinčią 45,59 mln. gyventojų. Jei įstotų ši valstybė į ES, savų atstovų Europos Parlamente turėtų daugiau kaip 50. (Ispanija, turinti 46 mln. gyventojų, EP turi 54 vietas.) Daugelis tikriausiai pamanysite, kad ukrainiečiai yra tikri europiečiai, juk šitaip kovoja dėl ES. Iš dalies būsite teisūs – didžioji dauguma ukrainiečių yra tikrai europiečiai, tačiau ne tie, kurie neturėtų politinio stuburo, nuolatos besilankstantys Briuseliui, bet tie, kurie padės statyti Europą ant tvirtų dvasinių pagrindų. Štai viena labiausiai revoliucinių jėgų šių dienų Ukrainoje – politinė partija Svoboda – dar visai neseniai pateikė svarstyti įstatymą, uždrausiantį abortus (be abejo, numatant išimtis). Dar prieš didžiuosius protestus Ukrainoje, TS-LKD organizuotą susitikimą su šia politine jėga partijos Svoboda pirmininkas O. Tiagnibokas 2011 m. svečiavosi Lietuvoje, susitikdamas su Tautininkų sąjungos atstovais ir aptardamas bendras vertybines pozicijas. Ukrainos visuomenė taip pat labai neigiamai žiūri į LGBT skleidžiamą propagandą. 2010 m. Gorshenin instituto darytoje apklausoje paaiškėjo, kad net 72 % ukrainiečių neigamai vertina seksualines mažumas (jau net nekalbant apie paradus, santuokas, įsivaikinimus). Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, kad dabartinė Ukrainos visuomenės rodoma meilė ES – tai tik neapykantos, nenoro būti Rusijos įtakos sferoje išraiška, o ne pritarimas ES vystymosi krypčiai. Ukraina, įstojusi kada nors ateityje į ES, daugelį Europos institucijų pareigūnų neišvengiamai nustebintų, o tikriausiai ir nuviltų parodytu ne tokiu „vertybiniu“ veidu, kokio tikėtasi. Nuo to Europos tautinėms jėgoms būtų tik geriau. Ukrainos suartėjimas su ES reikštų dar vienų bendražygių, kovojančių už tautų Europą, atsiradimą. Čia norėtųsi ir pabaigti, tačiau būtina pagrįsti ir įrodyti, kad Ukraina (o ir kitos rytinės, Balkanų valstybės, tapusios kada nors ES narėmis) nebus absorbuota ES, kitais žodžiais tariant, ar ES su visu savo multikultūriškumu, kapitalizmu, individualizmu nepraris Ukrainos. Be abejo, nors ir formaliai tapus sistemos dalimi, siekiant ją keisti, neišvengiamai kyla didelė rizika tapti pačia sistema. Europos stumiamas materializmas gali greitai sugundyti pavienes tautas, todėl tam reikalingas stiprus Europos tautinių jėgų bendradarbiavimas. Ypač ES institucijose. Štai kodėl artėjantys EP rinkimai turi būti itin svarbūs visų Europos šalių tautininkams – per šią instituciją yra galimybė keisti ES maršrutą, kuris tikrai nėra palankus nei tautoms, nei valstybių suverenitetams.

Taigi, Europos Sąjungai stengiantis plėsti savo ribas visomis kryptimis, neatsižvelgiant į kultūrinius skirtumus ir panašumus, į Sąjungos vidų gali patekti vis daugiau svetimkūnių (valstybių, socialinių grupių, turinčių tvirtą moralinį pagrindą). Tie sistemos požiūriu svetimkūniai arba bus sunaikinti, nes nekoordinuos savo veiksmų (vieną degtuką perlaužti lengva, tačiau dešimtį – beveik neįmanoma), arba sutelkę jėgas perims ES vairą ir pasuks jį reikiama – tautų Europos – linkme.

Todėl šių dienų ukrainiečiams norėtųsi sušukti: už Mūsų ir Jūsų laisvę!

tautininkusajunga.lt