Guntis Ulmanis: terorizmą reikia atskirti nuo migracijos – tokių kliedesių dar nesu girdėjęs

„Nepriklausomas ryto laikraštis“ Latvijos nepriklausomybės dienos išvakarėse, lapkričio 17 d., išspausdino interviu su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu, vadovavusiu šaliai 1993–1999. Skaitytojams pateikiame mažą ištrauką iš šio pokalbio.

- Nelegalių imigrantų krizė. Valdantieji nesistengia aiškinti situacijos valstybėje ir Europoje.

- Apie imigrantus reikia kalbėti aiškiai. Pabėgėliai nėra teisingas terminas. Pabėgėliai buvo tie, kurie po pasaulinio karo su ubago terba leidosi į klajones – su viltimi kada nors sugrįžti į gimtinę. Šiandieniniai imigrantai, mokėdami milžiniškus pinigus, patenka į Europą, labai dažnai išsakydami pretenzijas, kad čia, matote, nėra taip gerai, kaip jie norėtų. Žinoma, yra žmonių, kurie bėga nuo katastrofų, vykstančių jų gimtinėje. Tačiau politikai nekalba apie tai, kad pabėgėlių ir imigrantų problema tapo milžiniška viso Vakarų pasaulio problema. Daugelis Vakarų valstybių dabar atšaukia įstatymus, kuriuos prieš dešimt ar penkiolika metų su didžiule pompastika pačios patvirtino, manydamos, kad joms nesudarys problemų priimti neribotą skaičių imigrantų. Mūsų politikai neturėjo pakankamai informacijos apie imigrantus, ir jie tauškė niekus, kaip tik sugebėjo. Bet aiškus suvokimas ateina palaipsniui, ir dabar valdantieji pradeda kalbėti nuosekliau. Sustabdyti imigraciją, manau, jau nebeįmanoma, nes po to, kai didžiosios valstybės spėjo įsikišti į visų regionų kasdienį gyvenimą, nepažindamos vietos kultūros, bet diktuodamos savus reikalavimus, įtrūkusio indo nebesuklijuosi – vanduo veržiasi per visus plyšius… Nerimauju dėl to, kaip gyvens mano anūkai. Šių procesų neįmanoma apgręžti. Gali atsitikti, kad migrantų antplūdžiai, kuriuos skatina nusikalstamas verslas, sugriaus civilizuotų valstybių sistemą.

- Vieni griaunančių žingsnių – teroro aktai Paryžiuje lapkričio 13-ąją.

- Tai, kas atsitiko Paryžiuje – smūgis mano visų giliausiems žmogiškiesiems jausmams. Pirmosiomis dienomis negalėjau apie jokią politiką galvoti. Tai buvo eilinis šūvis į mūsų civilizaciją, humanizmą ir demokratiją, kažkas tokio, ko dar iš tiesų nesuvokėme. Toks jausmas, kad terorizmas ima viršų. O kitas jausmas – būtinas atkirtis. Pusiniai darbai negelbės. Kalbos apie tai, kad terorizmą reikia atskirti nuo migracijos – tokių kliedesių dar nesu girdėjęs. Pasaulyje juk vyksta vieningas procesas! Nepamenu, kad per paskutiniuosius du dešimtmečius terorizmas būtų sustabdytas kažkokiomis kalbomis. Tai, kas įvyko penktadienį, – baisi tragedija, ir pasirinktas tikslas – Prancūzija, apšvietos idėjų gimtinė, civilizacijos pulso centras. Būtų labai gaila, jei po kurio laiko visi vėl pamirštų, kas nutiko lapkričio 13-ąją.

- Bet grįžkime prie procesų, kurie vyksta mūsų valstybėje. Kokią matote Latvijos vietą Europoje, kaimynystėje su Rusija?

Mes neturėtume šokinėti pirma tų didžiųjų ir galingųjų su savo lozungais ir pasmerkimais. Anksčiau ar vėliau pasaulio didžiavalstybės su Rusija dėl ko nors vienysis, o mes – kaip visada – liksime pašalyje su savo dideliu griežtumu ir milžiniška drąsa vien žodžiuose. Ir tada Rusija pasakys: tai ko jūs čia šokinėjate? Reikėtų būti išmintingesniems ir atitinkamai patylėti. Jei šalia mūsų yra tokia išskirtinė valstybė kaip Rusija, tai mums nederėtų būti pirmose gretose tų, kurie šią Rusiją koneveikia. Reikia suvokti, kad Rusijoje gyvena ne vienas Putinas ir jo draugai, bet ir Rusijos tauta. Mes pasistatėme gynybinę sieną, bat kai didžiavalstybės dėl ko nors susitars, mes tos gynybinės sienos negalėsim nugriauti. Tai, apie ką mes čia šnekam, iš tiesų turėtų būti Užsienio reikalų ministerijos profesionalus, politinis priėjimas, tačiau po paskutiniu metu įvykusių atsidengimų (turimas omenyje Užsienio reikalų ministro prisipažinimas dėl jo netradicinės orientacijos – red. pastaba) Užsienio reikalų ministeriją jaučiu labai menkai. Iki to momento Užsienio reikalų ministerija buvo labai autoritetinga...

Šaltinis: nra.lv