Įspūdingas jėgų išbandymas

„Padarėme tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma“, – sakė filosofas dr. Krescencijus A. Stoškus, pilietinio portalo Tiesos.lt paklaustas, kaip vertina tai, kad pavyko surinkti daugiau nei 300 tūkst. parašų už tai, kad būtų sušauktas referendumas „Tautos valia“. Kaip aktyviai parašus rinkęs pilietis, jis ne tik susidūrė su visomis dirbtinai suręstomis kliūtimis, bet ir pažino kitokią Lietuvą – veiklią, solidarią. Tokią, su kuria gali kartu ištarti: „Mums jau iki gyvo kaulo įkyrėjo tas politikų narcicizmas, mechaninius robotus primenanti savigyra ir autoreklama: „Aš galiu valdyti valstybę“, „Aš žinau, kaip tą padaryti“, „Aš moku“, „Aš sugebu“, „Aš galiu būti prezidentu“. Liaukitės, ponai! Kiek gi galima juokinti žmones?“

Džiaugiuosi galėdamas viešai pareikšti milžinišką padėką visiems tiems didžios pareigos žmonėms, kurie, skaudžiai primindami mums visiems be galo ilgą Lietuvos žemių gynimo istoriją, atsirado mūsų krašte, kad vėl ryžtingai stotų į senas jos gynėjų pozicijas. Jie parodė savo aiškų pasiryžimą, stiprią valią, ištvermę ir padarė tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma, – surinko 319 425 parašų.

Nors Z. Vaigausko liudijimu, tiek parašų iki šiol jau buvo surinkta bene du kartus, šis įvykis yra unikalus. Nei politikai, nei žurnalistai neįstengia patikėti, kad tai buvo padaryta tik iš idealizmo, be jokios išorinės paramos. Su grauduliu turime pripažinti, kad šiais laikais taip jau mažai kas tedaro. Todėl visi oponentai nuolat klausinėjo ir įtarinėjo: „Kas jums moka už darbą?“ „Rusai?“ „Mafija?“ „Oligarchai?“ Vargšai ničnieko nesuprato, kas čia vyksta, todėl kūrė ir tebekuria keisčiausius mitus išsiduodami, kuo jie patys yra tapę. „Kuo pats kvep, tuo kitą tep,“ – teisingai sako išmintingi žemaičiai. Tiems keistiems žmogeliams atrodo, kad visi lietuviai panašūs į juos, kad mūsų krašte jau seniai nebėra pasišventusių, patriotiškai nusiteikusių, ne sau, o savo tautai dirbančių žmonių. Su pakiliu džiaugsmu sakau: „Štai – tie žmonės, kurių jūs nepažįstate ir kurie dirba ir jūsų labui…“ Jie dabar švenčia savo pirmąją sunkiai pasiektą pergalę... 

Paskutinės dienos tikrai priminė gerai organizuotos kariuomenės mūšį, kuriam puikiai vadovavo Elona Stasiūnaitė – valinga jaunutė mergina (beveik kaip Emilija Pliaterytė), vykdydama Pranciškaus Šliužo strateginį planą. Dirbo moterys ir vyrai, jauni ir seni. Dirbo gatvėse ir aikštėse, prekybos centruose ir studentų bendrabučiuose. Dirbo rytą ir vakare, dieną ir naktį. Klijavo ir segiojo be paliovos plėšomus informacinius lapelius, atsakinėjo į pikčiausius ir idiotiškiausius klausimus. Svarbiausia – taikiai, taktiškai ir pagarbiai. Malonu buvo bent fragmentiškai dalyvauti šiame procese, gražu buvo matyti, girdėti, pajusti Sąjūdžio laikus labai primenantį entuziazmą ir dvasinį pakilimą. 

Žinoma, iki galutinės pergalės dar labai toli. Neaiškus dar ir pačių parašų likimas. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos žmonių teko girdėti, kad kitų referendumų organizavimo metu būdavo išbrokuojama nuo 5 iki 20 proc. įrašų. Jie pastebėjo, kad ir šiuose sąrašuose yra nemažai viena ranka padarytų įrašų. O Zenonas Vaigauskas atkreipė dėmesį net į tai, kad kai kur vietoj paso numerio yra įrašytas asmens kodas. Kas rinko parašus, žino, kad tokių dalykų neįmanoma išvengti. Yra gana įvairių priežasčių, dėl kurių žmonės negali savo ranka padaryti įrašų arba yra priversti įrašyti asmens kodą vietoj paso numerio. Bet iš komisijos pirmininko nusiteikimo neatrodo, kad bus suprasti šie motyvai. Tikriausiai bus laikomasi vien formalių kriterijų...

Bet kad ir kas atsitiktų, šis įvykis tikrai istorinis. Parašų rinkėjai išjudino nežmoniškai inertišką Seimą, kuris galų gale irgi pasiūlė sumažinti referendumui reikalingų parašų skaičių. O šis siūlymas savo ruožtu išprovokavo „nuostabią“ kai kurių politikų reakciją. Pavyzdiniu atveju galėtų būti kad ir K. Masiulio bei jo partinių bendraminčių sofistika. Kadaise jis, rodos, pretendavo į filosofus. Bet čia jis geriausiai parodė, kur jo tikroji stichija. Iš jos sužinojome, kad referendumai apskritai pavojingi Lietuvai. Visai nesvarbu, kad jie įrašyti Konstitucijoje ir kad joje tik tauta paskelbta suverenia. Iš jo kalbos susidarė įspūdis, kad referendumų skelbimą turėtų kontroliuoti Seimas. Neva masės negalinčios spręsti tokių klausimų, kurie reikalauja kvalifikuoto žinojimo. Prie tokių klausimų jis priskyrė ir atominę elektrinę, ir neribotą žemės pardavimą užsieniečiams. Be to, masės esančios paperkamos. Iš tokių postulatų turėjo plaukti pati išvada – tik Seimas yra kvalifikuotas ir nepaperkamas.

Na, čia Masiulis smarkiai persistengė. Ir, manau, kad atėjo laikas jam atsakyti tiesiau, negu jis to norėtų. Mums jau iki gyvo kaulo įkyrėjo tas politikų narcicizmas, mechaninius robotus primenanti savigyra ir autoreklama: „Aš galiu valdyti valstybę“, „Aš žinau, kaip tą padaryti“, „Aš moku“, „Aš sugebu“, „Aš galiu būti prezidentu“. Liaukitės, ponai! Kiek gi galima juokinti žmones? Mums neteko girdėti iš politikų, kad kas ko nors iš jų ko nors nežinotų. Bet juk tai yra katastrofa: jie nežino ir ko patys nežino. Negaliu ištarti: Atleisk jiems, Viešpatie. Jiems negali būti atleista. Nes jie viską daro, lyg žinotų. Vadinasi, jie labiausiai valstybei pavojingi žmonės. Jau po tokių žodžių jie turėtų būti atstatydinti. O mes po tokių pareiškimų tylime – lyg jais tikėtume. Svarbiausia, kad tikinčiais apsimeta ir žurnalistai. Bent jie kada nors prisimintų seną paprastų žmonių (kuriais jie nepasitiki) išmintį: „Būk giriamas, bet nesigirk“. Kur tau? Kad Masiulis užmiršo Sokratą, jau nesistebiu. Vargu ar jis jį kada nors tikrai žinojo, o jei žinojo, tai tikrai jo nesuprato.

Aš tą jų autoreklamą drįsčiau laikyti nesąmoningu prisipažinimu, kad jie yra labiausiai politinei veiklai netinkami žmonės. Jeigu jie tam tiktų, savo darbą vertintų pagal politinės veiklos padarinius. O ką rodo tie padariniai? Kasmet nusižudo daugiau negu po tūkstantį žmonių. Kiti bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Negi įmanoma tikėtis, kad tie žmonės, kurie nežino, ko patys nežino, galėtų suprasti, kad su jų veikla yra tiesiogiai susiję šie padariniai? Kol jie nesugebės savo kalbų ir darbų susieti su šiais padariniais, Masiuliui nepasiseks mūsų įtikinti, kad valstybę valdo išminties bokštai. Bet ar jie apskritai sugebės?

Jiems rūpi išimtinai tik partijų įsitvirtinimo reikalai. Valstybė – tik priemonė tiems reikalams tvarkyti. Tokiu keliu pasukusi politika net protingų žmonių rankose nelabai tegalėtų ką nors pakeisti. Bet kur tokie žmonės? Nuo ryto iki vakaro mes girdime jų kalbas, pareiškimus, komentarus, replikas, pastabas. Tai paties žemiausio kalibro tarppartiniai kivirčai, panašūs į tai, kas anksčiau buvo vadinama bobturgiais. Jie užgožia viską. Retai kada pro juos prasibrauna blaivesnis mąstymas, platesnis akiratis, juolab – pastanga imtis atsakomybės. Vien žodžiai, žodžiai, žodžiai. Dažnai ir jie rėkte išrėkti. Neklausant ir negirdint kito. Jeigu pozicija sako „Taip“, opozicija – „Ne“, jeigu opozicija „Taip“ – pozicija „Ne“. Čia – mes, ten – jie. Ir taip be paliovos. Tas pats, kas sovietmečiu – klasiniai priešai.

Tokioje politikoje nėra ir negali būti bendrų problemų, kurias būtų įmanoma kartu spręsti. Čia neįmanomas joks politikos tęstinumas. Tik atmetimas to, kas buvo, ir įsitvirtinimas atsilyginant draugams ir rėmėjams. Ne tik išminties ir sveiko proto, bet ir elementarios nuovokos čia retai tegali išgirsti. Ir tai – daugiau iš šalies. Siaubas apima pagalvojus, kad šitie žmonės dabar valdo mūsų valstybę. Jie nė iš tolo nepriartėja prie realybės. Jie tiesiog nežino ir net negali žinoti, kokie socialiniai, moraliniai, psichologiniai pokyčiai vyksta mūsų šalyje. Kokia tikra žmonių būklė, jų savijauta, išgyvenimo galimybės. Nuo svarbiausių ir sunkiausių klausimų jie tiesiog nusisuka, o galingiausia žiniasklaida jiems uoliai patarnauja. Jiems per akis savų, partinių reikalų. Tuo tarpu valstybės žmonės, kuriems jie privalėtų tarnauti, atsiduria kažkur toli toli, prie horizonto ir už nugarų. Atseit jie daro „didžiąją politiką“, neišeina iš ekranų kaip „Maximos“ prekės vitrinose, kad visi matytų, kaip jie pasitiki savimi, kaip gerai atrodo, kaip jie jau moka bendrauti su užsienio patneriais…

Masiulis išdrįso prabilti apie galimą gyventojų papirkinėjimą. Bet labai praverstų pasižiūrėti į save. Kas gali būti labiau paperkami negu dauguma Seimo narių? Galime net nekalbėti apie nelegalų papirkinėjimą, dėl kurio lyg ir neturime pagrindo įtarti paties Masiulio. Užtenka jau to, kad jie lengvai paperkami visai legaliai. Ir to papirkinėjimo visai pakanka, kad Lietuvos partijos iš aukšto žiūrėtų į savo rinkėjus, o partijos reikalai jiems būtų daug svarbesni už valstybės reikalus. To mūsų politikai net nemoka nuslėpti. Viskas – kaip ant delno. Pirmiausia partijos yra paperkamas uoliausių jos rėmėjų. Ir jiems tenka vienaip ar kitaip atsilyginti. Be to, mokesčių mokėtojų pinigais pats Masiulis yra paperkamas partijos. Jis gauna gerą vietą sąraše, o paskui – geras pareigas. Masiulis kalba daug ir visada žinai, kad jis kalbės partijos vardu ir todėl visada atvirkščiai negu pozicija. Tokia jo pareiga. Savo nuomonę gali dėstyti bene tik tie, kurie pajėgė laimėti vienmandatėse apygardose. Ir Masiulis tai vadina nepaperkamumu. Ir Seimą iškelia virš suverenios visuomenės, prikišdamas jai paperkamumą ir specialių dalykų neišmanymą. Vienas radijo klausytojas tąsyk labai taikliai pastebėjo: „Bet kažkodėl tuos žmones, kurie už jus balsuoja rinkimų metu, jūs nevadinate nei paperkamais, nei tokiais, kuriems trūksta kvalifikacijų.“ Nėra ko pridėti. Bet užteks apie Masiulį. Į jį tiesiog nereikėtų rimtai žiūrėti. Jis tik eilinis partietis ir vien dėl skurdžios mūsų politinės kultūros – nekoks pilietis.

Tikrieji piliečiai pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje sunkiausiomis sąlygomis parodė platų solidarumą, patyrė tikrą atsakomybės jausmą už tautos išlikimą ir suvokė savo realią galią, kurią dabar privalu palaikyti, stiprinti ir visaip kitaip puoselėti, kad būtų pasirengta tolesniems mūšiams už demokratiją ir tiesioginį dalyvavimą savo valstybės valdyme.