Kai valgoma žmogiena

„Kai dramblį reikia pervežti lėktuvu iš vienos šalies į kitą (pavyzdžiui, iš Indijos į JAV), jo narvą pripildo… mažyčių viščiukų. Taip, jūs neapsirikote – būtent mažyčių jauniklių. Kam tai daroma? Nepaisant savo milžiniško dydžio, dramblys jaučia didžiulę baimę kam nors pakenkti. Todėl viso skrydžio metu jis stovi visiškai nejudėdamas, bijodamas netyčia užminti nors ant vieno mažylio. Būtent taip lėktuvas išlaiko pusiausvyrą. O drambliui tai tampa pirmuoju jo kilnios prigimties išbandymu. Mokslininkai, sužavėti tokiu elgesiu, pradėjo tirti dramblio smegenis ir išsiaiškino: šie gyvūnai turi verpstės formos ląsteles – retus neuronus, randamus ir žmogaus smegenyse. Būtent jie atsakingi už savimonę, empatiją ir sudėtingą socialinį suvokimą. Kitaip tariant, dramblys yra ne tik kūno, bet ir sielos milžinas. Jis jaučia, supranta, užjaučia ir elgiasi išmintingai, tyliai. Leonardas da Vinčis, kurį žavėjo gamta, rašė apie dramblį: „Dramblys įkūnija teisingumą, protą ir saikingumą.“ Ir pridurdavo: „Įžengęs į vandenį, jis maudosi oriai, tarsi norėtų apsivalyti nuo viso blogio. Jei sutinka pasiklydusį žmogų – švelniai parodo jam teisingą kelią. Niekada nevaikšto vienas: visada būryje, visada vadovo vedamas. Jis kuklus. Poruojasi tik naktį, vienas su savo patele, o grįžęs pas kaimenę, būtinai apsiplauna. Jei pakeliui sutinka kitą grupę, atsargiai atstumia juos straubliu, kad niekam nepadarytų žalos. Bet labiausiai paliečia štai kas: kai dramblys jaučia artėjantį galą, jis palieka kaimenę ir miršta vienumoje, atokiame kampelyje. Kodėl? Kad apsaugotų jaunesnius nuo netekties skausmo. Iš kuklumo. Iš užuojautos. Iš orumo. Trys retos dorybės. Net ir tarp žmonių.“
(Iš interneto platybių)

Išties, nors tai retas reiškinys, bet Lietuvoje iki šių dienų absoliuti dauguma žmonių yra empatiški ir dažniausiai palaiko puolančiojo pusę. Tarp žmonių toks elgesys vadinamas inteligencija: noras užimti kuo mažiau vietos erdvėje, kalbėti kuo tyliau ir tik tada, kai labai reikia, subtiliai atrenkant žodžius, palaikyti pagalbos prašančius ir silpnesniuosius, dalintis bent jau geru žodžiu, vengti kategoriško smerkimo ar kalbėjimo iš blogosios pusės. Jei yra priverstas tai daryti, kalbama atvirai, su skausmu ir apgailestavimu.

Tačiau paskutinius kokius penkerius metus susipriešinimas ir susiskaldymas pasiekė „užvirimo“ temperatūrą, atrodo, užteks nors mažyčio preteksto ir detonatorius suveiks vien nuo įtampos, tvyrančios ore. Aišku, mes galime vardyti to priežastis: ir neišmintingas vadovavimas šaliai, neskaidrūs rinkimai, ir „USAID“ žiniasklaida, kurianti bei palaikanti virtualų pasaulį, pasiekusi tokį atitrūkimo nuo tikrovės laipsnį, kad toliau jau nebeįmanoma įsivaizduoti. Jų (ne)mąstymo nepakeis netgi tokie dalykai, kaip akivaizdi didžiulio masto korupcija su prevencijos skysčiais, dingę ištisi vagonai su medicinos priemonėmis, staigus pagijimas nuo „baisios“ ligos su pirmu šūviu ir jos stebuklingas „sugrįžimas“, kai tie šūviai ruošiami nutilti.

Šiame kontekste kalbėti apie inteligenciją kažkaip darosi nepadoru, tačiau jei tu išties esi didis ne tik kūnu, bet ir dvasia, tu liksi toje pačioje vietoje, kad ir kokia ji būtų nepatogi, negera, grėsianti tavo išlikimui. Lyg dramblys, bijantis užminti kelių valandų viščiuką…

Tik kiek tokių dvasios milžinų mes teturime: J. Marcinkevičių, R. Tuminą, D. Banionį, S. Nėrį, A. Sniečkų, J. Baltušį, P. Cvirką, A. Brazauską?... Jei ne jie, vargiai ar mes šiandien kalbėtume lietuvių kalba, vargiai ar, pasivadinusiems save visatos valdovais, būtų buvę ką „atkurti“, nors kiekvienam iš jų galima pateikti pretenzijų. Tik kas mes tokie, kad teistume kitus? Istorines asmenybes teis istorija, ir kiekvienam iš mūsų bus atseikėta pagal nuopelnus, taip pat ir tiems, kurie dabar teisia, smerkia, perrašo istoriją, griauna paminklus, degina knygas. Kiekvienas žodis yra išgirstas ir kiekvienas darbas nelieka be atpildo: tiek gero, tiek blogo. Ir nesvarbu, kiek tuo tikinčių dar yra.

Dar pas mus sakoma, kad geriausias patiekalas lietuviui yra kitas lietuvis. Racionalumo tame yra, kad labiausiai nemylime to, kuris šalia, savo kaimynų, gal dėl to, kad labiausiai esame į juos panašūs, netgi genetiškai? Nors visuotinai deklaruojame mylintys visą pasaulį, esantys pacifistai, „žalieji“, už taiką „per jėgą“, kitaip tariant, per žmonių žūtį. Bet realiai, iš tikro nemylime ir nesirūpiname mirštančiomis bitėmis, šiemet medaus surinkta ženkliai mažiau, kertamais senaisiais miškais, parduodamais į Vakarus už kapeikas. Juk kažkam tai toks biznis, nes žemė Lietuvoje ne tik kilnojamasis, bet ir parduodamas turtas. Ne už kalnų ta diena, kai vanduo taps brangesnis už naftą ir tautos kariaus dėl vandens. Juk pramonė, gamyba, prekyba keliasi į Rytus, dėl ko net Rusijos sostinę numatoma perkelti arčiau Kinijos sienos, o vandens ten, neskaitant Baikalo ežero – gėlo vandens jūros, labai ir labai trūksta. Nebent vandeningąsias Sibiro upes darbštieji kiniečiai pagal rusų projektus „pasuks“ atgal į pietus. Ką čia apie Rytus, jei net Prancūzijoje vasarą automobilio plauti nevalia, o vandens kainos ten kosminės. Nebent pavyks išgauti gėlą vandenį iš po Sacharos dykumos. Gal tie projektai kada nors ir taps realybe, jei tik išliksime gyvi šiame mirčių chaose… Jau nebeaišku, kas su kuo, kas prieš ką, kas kam draugas, brolis, priešas, kada kokia taisyklė galioja, kada negalioja. Kartais kai vairuoji, jau nebesupranti, ar esi pagrindiniame, ar šalutiniame kelyje, nes iš šalutinio kelio, pasirodo, pirmumas. Tad kam tas taisykles išvis rašyti? Ir pasaulyje dabar panašu, viskas aukštyn kojomis: jei Kataras Izraelio, su JAV pagalba, subombarduojamas, nes ten vyksta derybos dėl taikos Gazos ruože, o pastarajai galioja bendros prekybos ir gynybos sutartys, tai apie kokius susitarimus, taisykles ir taikas galime kalbėti apskritai?

Kai derybininkai dėl taikos žudomi, tai kaip tai pavadinti kitaip nei žmogienos valgymu kovai su kanibalizmu? „SKO“ pradžioj po bandymų susitarti dėl taikos Baltarusijoje buvo nužudytas Ukrainos derybininkas, nes jis iš tikro nuvažiavo tartis dėl realių taikos sąlygų, per daug žinojo ir tapo pavojingas. Tuo metu reikėjo tik derybų imitacijos ir „pergalės iki paskutinio ukrainiečio“.

Charleso Kirko viešas nužudymas už pažiūras, už visuomeninę veiklą, argi tai ne kanibalizmas perkeltine prasme? Gerai, kad viešai dar nesuvalgė, bet žmogienos troškulys pas žudikus nepasotinamas. Jei tai nebus sustabdyta, prieis ir prie to. Tik kas tai padarys, jei galingiausia pasaulio valstybė užleidžia vieną poziciją po kitos, o valdo neviešos, nežinomos struktūros už kažkieno nemažus pinigus. Bet kokia politika, viešas kalbėjimas galutiniame finale yra kalba apie didelius pinigus. Jei staiga nutylama apie ką be būtų, be priežasties, tai tokia tyla byloja tik apie tai, kad kalba buvo apie milžiniškus pinigus, o dėl to dabar reikia tylėti.

Bet kuris žmogus, uždirbantis iš karo, propaguojantis karą ir kviečiantis į „šventą“ karą, man yra žmogėdra, besislapstanti po nekaltybės kauke, randanti daugybę pateisinimų savo veiksmams ir savo turtams. Aišku tik viena, kad kaukė anksčiau ar vėliau bus nuplėšta ir mirti teks su savo veidu, kurio neatpažins net artimiausieji. To ir linkiu.

Emilija S.