Kas kalčiausias

Lietuva puolė aiškintis, kas kalčiausias, kad šeštadienį, gegužės 16-osios pavakarę, avariją patyrę AN-2 pilotai Lietuvos Respublikos piliečiai Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis Baltijos jūroje pradėti rimtai ieškoti tik antradienį trečiadienį. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: „Galvos lėks!” Kieno? Matyt, krašto apsaugos ministro Juozo Oleko. Tai naudinga Jai. Gal pavyks ir visą Vyriausybę pastūmėti į šoną...

Pažiūrėkime visi į veidrodį. Kodėl nusigyvenome iki tokio žemo lygio? Visi.

Pradėkime nuo savęs, kodėl mes esame tokie abejingi? Visi ir viskam. Ar išsigandę ir bijome akis pakelti? Nepajutome, kaip taip žemai puolėme. Tai mums patiems netikėtai apnuogino Latvijos nacionalinės televizijos žurnalistas Gundaras Rederas, parodęs, kad Lietuvą valdo taip aukštai pakilusi ir nuo to aukščio labai apsvaigusi Ponia, tačiau bijanti ar dėl savo susireikšminimo nenorinti parodyti savo nekompetenciją, net bijanti atsakyti į bet kokį iš anksto su Ja nesuderintą klausimą. Tai tada nebendraukite, Prezidente, su žemės kirminais.

AN-2 nelaimė Baltijos jūroje poniai Prezidentei, vyriausiajai karo vadei, taip pat nebuvo iš anksto paruoštas klausimas. Prezidentei, lydimai krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, po šios nelaimės svarbiau buvo sekmadienį Marijampolėje vykusi Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, fotografavimasis su Vytautu Landsbergiu ir vaikučiais, šių vaikučių sodinimas ir į vienintelį mūsų kariškių sraigtasparnį MI-8, bet ne jo siuntimas į Baltijos jūroje tai vykstančias, tai nevykstančias nelaimę patyrusiųjų mūsų piliečių paiešką.

Prezidente, ar teigsite, kad Jums apie tai niekas nepranešė? Jei vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis Jums apie tai nepranešė dar šeštadienį, tai kur Jūsų, Prezidento, dekretas dėl šio ministro atleidimo? Jei krašto apsaugos ministras Juozas Olekas Jums apie tai nepranešė šventėje Marijampolėje, tai kur Jūsų, Prezidento, dekretas dėl šio ministro atleidimo? Netikiu, kad su ministru Juozu Oleku Marijampolėje Jūs nekalbėjote apie šią nelaimę. Juozas Olekas yra ir medikas, pasirašęs Hipokrato priesaiką. Jis negalėjo apie tai su Jumis nekalbėti, antraip jis būtų jau net ne medikas, bet ir ne žmogus!

Prezidente, Jūs žinojote apie nelaimę ir nieko nedarėte! Jums svarbiau buvo parodomoji šventė, bet ne katastrofą Lietuvos pašonėje patyrusiųjų mūsų piliečių gelbėjimas. Jei taip šventes ir savaitgalius būtume „šventę“ 1990 – 1992 metų Aukščiausioje Taryboje ir Vyriausybėse, Lietuvos Nepriklausomybės, kurią Jūs drauge su bevaliu Seimu baigiate išparceliuoti, nebūtume atkūrę ir apgynę.

Ar valstybės vadovas, žinantis, kad šeštadienio pavakare prie mūsų sienos į Baltijos gelmes panėrė lėktuvas su mūsų piliečiais, gali švęsti? Ne. Viską metęs valstybės vadovas turi dirbti savo darbą. Ar tokioje situacijoje šalies vadovė gali perskaityti tokią kalbą, kurią sekmadienį perskaitėte šventėje Marijampolėje? Svarbi ne roboto atlikta dėlionė kalboje po vieną sakinį, bet šios kalbos turinys – juk kalbos skaitymo metu, Prezidente, Jūs žinojote apie Baltijos jūroje skęstančius Adolfą Mačiulį ir Alvydą Selmistraitį, bet Jums svarbiau šventės ir Jūsų reitingai.

Tad paskaitykime www.lrp.lt paskelbtą Jos Ekselencijos kalbą š.m. gegužės 17 d. Marijampolėje:

„Mieli marijampoliečiai, gerbiami kariai ir šio renginio svečiai,

šiandien visi kartu švenčiame vienybę ir laisvę.

Pagerbiame tuos, kurie kovojo už savo Tėvynę per amžius.

Ir tuos, kurie ginti, saugoti, gerbti ją pasiryžę šiandien.

Esame istorinių pokyčių dalyviai. Matome, kaip visas pasaulis iš naujo įvertina laisvės kainą.

Tampame vieningi, pilietiški ir drąsūs.

Geriausiai to įrodymas – daugiau kaip tūkstantis savanorių, jau apsisprendusių tarnauti Lietuvai. Tarp jų – beveik 100 marijampoliečių. 

Tikiu, kad tai įkvėps ir pirmuosius šauktinius, šį rudenį prisijungsiančius prie augančios ir modernios mūsų kariuomenės.

Tikiu, kad ne vienas iš jų taps pavyzdingu Lietuvos gynėju.

Niekada nepamirškime, kad turime patikimus ir galingus NATO sąjungininkus.

Būkime tikri, kad visi kartu atsilaikysime prieš bet kokią grėsmę. Stipri kariuomenė – saugi Lietuva!

Todėl kiekvienas turime jausti atsakomybę už savo šalį. Didžiuokimės ja, tikėkime ja ir saugokime kiekvieną dieną.

Gražios ir skambios šventės Jums visiems ir visai Lietuvai!

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė“



Nėra ką bepridurti gražios šventės linkinčiai Prezidentei, tuo pat metu žinančiai, kad Baltijos jūroje skęsta du Lietuvos piliečiai.

Pažiūrėkite, Prezidente, į veidrodį be pykčio ir Jūsų arogancijos. Nusileiskite iš savo padangių ant žemiškos Lietuvos. Gi visiškai atitrūkote nuo žemės kirminų, išrinkusių Jus Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Jei tai nepadės, paaukokite vieną valandą savo brangaus laiko ir pažiūrėkite 1964 m. lietuvių režisieriaus Raimondo Vabalo filmą „Marš, marš, tra-ta-ta!” Gal tuomet atsisakysite Lietuvos – Centijos valdovės vaidmens, su pistoletu rankose raminant tautą, išdrįsusią suabejoti valdovės skleidžiamu melu.

P.S. Šiandien Seimas draugiškai priėmė Jos Ekselencijos teiktą Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Už šio įstatymo priėmimą balsavo 79 Seimo nariai ir drauge su uoliaisiais konservatoriais net Didysis „visuomenininkas“ ir tiesos Ieškotojas Naglis Puteikis, Vitalijus Gailius, asmeniškai patyręs, ką reiškia Prezidentės telefoninė teisė ir viešumas žiniasklaidoje kovojant su šiuo šalies valdymo būdu, prieš – 4 (Zbignev Jedinskij, Vytautas Antanas Matulevičius, Audrius Nakas ir Jonas Varkala), susilaikė – 27. Anot šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto, nuo šiol Lietuvoje viešai skelbiamai informacijai bus užtikrintas tiesos reikalavimas. Betrūksta Jos Ekselencijos parašo ir šio įstatymo paskelbimo. O tada už karo kurstymą deramai susimokės visi, išskyrus Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ji netruks tapti naujosios Nacionalinio saugumo tarybos vienasmene vadove, turinčia teisę vienasmeniškai įvedinėti nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties metu Konstitucijos net formaliai nebus būtina laikytis. Ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų net nereikės. Ir Seimo pritarimo nepaprastosios padėties paskelbimui nebereikės. Tai būtina, nes situacija gerokai sudėtingesnė, nei 1991 m. sausyje, kada Lietuvoje buvo dešimtys tūkstančių okupacinės kariuomenės karių...

Šia proga ir Respublikos Prezidentei priminsiu Dž Orvelo žodžius: „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“ (George Orwell „1984-ieji”). O tiesa, šiandien tokia, kad Lietuvos – Centijos valdovė nuoga. Todėl belieka vieninteliai argumentai išlaikyti Tautą tramdomuosiuose marškiniuose – pistoletas ir draudimas kalbėti, grėsmė netekti darbo.