Kas lietuvišką geltonąjį bulvarą daro ypatingą?

Gavome dar vieną dienraščių lyderio purvo dozę. Neatidesniam, jaunam skaitytojui tai galėjo ir neužkliūti, tad rodome, kokius žeminimo, aptamsinimo metodus naudoja šita purvasklaidos ir šantažavimo priemonė. Šis rašinys kurį laiką „kabėjo” kaip centrinis straipsnis ir svarbiausia Lietuvos žinia: „D. Kedžio palikimas – lyg patyčios iš dukros”.

Bendra žinia: Vilniaus vaiko teisių tarnyba atsiuntė elektroninį laišką (!) Laimutei Stankūnaitei, „kuriuo įpareigojo perimti D. Kedžio turtą kaip tėvo palikimą vienturtei dukrai”.

Antra straipsnio pastraipa sako: „Dvi poros dėvėtų apatinių kelnaičių už 10 litų, balta kepurė nuo saulės, rožiniai marškiniai, žydros kelnės, senas treniruoklis ir metalinė dėžė, kurioje gulėjo žudyti paruošti ginklai.”

Kokios iškrypusios vaizduotės turi būti žurnalistė ir jos straipsnį patvirtinę redaktoriai, kad visai Lietuvai rašytų apie dėvėtas kelnaites?

Nors jų greičiausiai nėra, kaip ir „migdolais kvepiančių Stankūnaitės namų” ar per stiprią pūgą išlikusių pėdų, vedančių į tuos įsivaizduojamus namus, – kalba ne apie tai. Ir netgi ne apie tai, kad būtent tokiems purvasklaidinės žiniasklaidos uždaviniams ir laikomos tokios žurnalistės (Laima Lavastė, Asta Kuznecovaitė). Liaudyje tai vadinama tiesiog žurnalistine prostitucija. Tai čia viskas aišku.

Gerokai neaiškesnis ir įdomesnis klausimas – kaip ir kodėl kadaise buvęs rimčiausias ir didžiausias Lietuvos dienraštis tapo geltonuoju bulvaru? Ir kuo skiriasi, tarkime, britiškas geltonasis bulvaras nuo lietuviškojo ryto bulvaro?

* * *

Tad yra gera proga praskaidrinti atmintį ir pakalbėti apie lietuviškos politinės konjunktūros susidarymą.

Tenka įvykius dėlioti į grandinę. Ir ką tuomet matome? Prielaidos formuotis naujai Lietuvos politinei konjunktūrai radosi 2003 m. spalio 30 d. – tuomet Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Mečys Laurinkus įteikė Generalinei prokuratūrai slaptą pažymą apie prezidento Rolando Pakso keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Su šia pažyma Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas nuskubėjo pas prezidentą ir traukinys pajudėjo. Mes kartais užmirštame, kad R. Pakso istorijoje viskas prasidėjo nuo VSD slaptos pažymos. VSD viską paruošė ir davė pradžią, o tuomet tyliai „pasitraukė” ir užleido vietą žiniasklaidai, Konstituciniam Teismui, politinėms batalijoms.

Buvo įsisąmonintos dvi pamokos: 1) slaptos pažymos galia; 2) žiniasklaidos vaidmuo formuojant viešąją nuomonę. Rezultatas: tai panaudojant galima nuimti ir pastatyti prezidentą.

TOLIAU: VSD pareigūno Vytauto Pociūno žūtis 2006 m. Žinome, kad jis nesutarė su VSD pilkaisiais kardinolais Dainiumi Dabašinsku, Romualdu Vaišnoru, Dariumi Jurgelevičiumi. Aukščiausias šių valstybininkų stogas – Albinas Januška. Taip pat žinome, kad V. Pociūnas ruošėsi išviešinti šitos grupuotės darbelius, tiksliai neaišku kokius, bet galimai susijusius su JAV parama Baltarusijos opozicijai, – ten tekėjo finansinė upė, JAV pinigai, žinoma, neoficialūs arba pusiau oficialūs. Taip pat šešėliniai Lietuvos institucijų ryšiai su Rusijos energetikos bendrovėmis. Buvo minima „Dujotekana”. Šios kompanijos vadovas Rimandas Stonys - itin geras A. Januškos draugas. Kartu jis buvo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) valdymo taryboje, rezultatas – tuometis TSPMI direktorius Raimundas Lopata itin uoliai viešumoje gynė A. Janušką kaip didžiausią Lietuvos valstybininką.

Taigi, prisidengiant komandiravimu, V. Pociūnas ištremiamas į darbą Baltarusijoje ir Breste iškrenta pro langą. Gal ir būtume patikėję – gyvenime ir taip pasitaiko. Bet štai lietuviškajame geltonajame bulvare – „Lryte” – pasirodo kryptingas varymas ant Pociūno. Tas pats D. Jurgelevičius pareiškė, kad geriau nesiknaisioti po kaulus, nes paaiškės daug nemalonių dalykų. Kulminacija – paskelbiama, kad iškrito, kai šlapinosi pro langą. Tuo riba buvo peržengta. Tapo akivaizdu, kad VSD per laikraštį „Lietuvos rytas” juodina savo pareigūną.

TOLIAU: kilęs skandalas suformuoja Seimo komisiją, vadovaujamą Algimanto Matulevičiaus. Trys momentai: 1. Ši paprašo VSD pateikti 12 slaptų pažymų. VSD atsisako, taip niekada jų ir nepateikė. Nors esama nuomonių, kad tose pažymose nieko rimto nėra, pats atsisakymo jas pateikti faktas iki šiol kelia vieną klausimą: kiek VSD yra konstitucinės kontrolės ribose? Kas jį kontroliuoja, jei net Seimas to negali padaryti? Ar gali nacionalinio saugumo agentūra parlamentinėje respublikoje būti nepavaldi Seimui? 2. Šioje istorijoje buvo ir kitas momentas, kurį pastebėjo nedaugelis. Jau 2008 m. pradžioje VSD (pirmą kartą? Tiksliai nežinau, gal ir dar anksčiau) panaudoja kaip politinį svertą leidimą dirbti su slapta informacija: A. Matulevičiui, „naujais VSD duomenimis remiantis”, inkriminuojamas darbas praeityje su KGB (nors Liustracijos komisija neturėjo tokių duomenų), keliamas klausimas dėl to, kad jis esą negalįs dirbti su slapta informacija, todėl toks žmogus automatiškai negali būti ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku. Beje, Vytauto Damulio ir Kastyčio Braziulio bylose dėl grąžinimo į pareigas VSD tik teisėjams pateikia „slaptą“ informaciją ir teismas nutaria, kad kontržvalgybininkai atleisti pagrįstai. 3. „Lrytas” sistemingai palaiko VSD pusę ir visaip bando diskredituoti VSD „kurmius”: V. Damulį ir K. Braziulį.

TOLIAU: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) skandalas 2012-aisiais. 2011 m. lapkričio 16 d. sustabdoma banko "Snoras" veikla, iš Generalinės prokuratūros nuteka informacija į dienraščių lyderį „Lietuvos rytas” apie "Snoro" privatizavimą. Pasekmė – šimtamilijoniai nuostoliai valstybei. Generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio uošvis – vienas iš kelių dienraščių lyderio akcininkų. Kaip paaiškėja vėliau, R. Vaišnoras pateikia slaptą pažymą (!) apie Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą, jie apkaltinami nutekinimu ir pašalinami iš FNTT. Kaip manote, apie ką viskas sukosi pareigūnų pašalinimo istorijoje? Ogi tokia schema: slapta pažyma, kurioje išsakomi įtarimai dviem pareigūnams, – netekimas teisės dirbti su slapta informacija – automatinis negalėjimas eiti pareigų, kurios numato darbą su slapta informacija. Prisimename, kaip VSD generalinis direktorius Gediminas Grina bėgiojo į Prezidentūrą ir atgal, kalbėdamas apie „apibendrintą VSD turimą informaciją”. 2012 m. rugsėjo 25 ir 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas išteisino abu pareigūnus. Skundas nuėjo į Vyriausiąjį administracinį teismą. Dabar dėmesio! Ką sako VSD? Ogi nepateikia teismui (!) visų duomenų, motyvuodamas tuo, kad teisėjai neturi leidimo dirbti su slapta informacija. Tokį leidimą gali išduoti tik VSD. Teismas kreipiasi į Konstitucinį, kad išaiškintų, kas turi viršenybę: teismo pareiga vykdyti teisingumą ar VSD išduodamas leidimas?! VSD su savo manipuliaciniu įstatymu dėl leidimo dirbti su slapta informacija meta iššūkį klasikinei konstitucinei santvarkai. Juk susidaro situacija, kai VSD turi galią nurodinėti, koks teisėjas kokią bylą turi nagrinėti. Tuo metu visoje šitoje istorijoje tyliai dingsta tikrieji informacijos nutekintojai. 2013 m. birželio 6 d. Darius Valys pareiškia, kad nėra jokių įtariamųjų, ir panaikinami įtarimai V. Giržadui bei V. Gailiui.

FNTT istorijoje pirmą kartą nuo išrinkimo 2009 m. kartu su VSD ranka rankon pradeda dirbti prezidentė Dalia Grybauskaitė. Itin aktyviai čia reiškėsi buvęs Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento darbuotojas, tuometis ir dabartinis prezidentės patarėjas Jonas Markevičius. Būtent jis Seime ir viešumoje formulavo prezidentės poziciją.

Turbūt nereikia sakyti, kokią pusę gina dienraščių lyderis? Prie garsaus choro prisideda ir taip atidengia veidus senos ir naujos pavardės: Egidijus Kūris, Rimvydas Valatka, Vytautas Nekrošius, Vladimiras Laučius, Lauras Bielinis. Kokiose medijose? Ritos Miliūtės, Nemiros Pumprickaitės, Edmundo Jakilaičio laidose; beveik visų televizijų žiniose; beveik visuose interneto portaluose, ypač delfi.lt, 15min.lt, ją jau kalbėti apie lrytas.lt. Svarbu suvokti, kad medijose stebime ne šiaip sau palaikymą, bet kryptingą viešosios nuomonės formavimą, jokių alternatyvių nuomonių nėra. Mums peršama „ekspertinė tiesa”.

TOLIAU: pedofilijos istorija 2009-2013 m. Visų lygmenų prokuratūros ir policijos veikia viena kryptimi: visiškai netiria organizuotos pedofilijos versijos ir viską krauna ant sveiku protu neįtikėtinos versijos, kad Kedys su Venckais sukūrė mitą ir išžudė žmones. Šioje istorijoje kaip jokioje kitoje matėme ypač koordinuotas ir jungtines vienos versijos pajėgas iš teisėsaugos, žiniasklaidos ir politinių partijų pusės. Vėlgi dienraščių lyderis „Lietuvos rytas” pranoko visus. Tokių siurrealistinių siužetų, tokio šmeižto, purvo, neapykantos, manipuliacijų dar nebuvome regėję. Paskutinis išsišokimas – jau pradžioje minėtos apatinės kelnaitės. Itin iškalbingas ir iš esmės skandalingas faktas: prie valstybės saugomos liudytojos galimybę prieiti ir kurti fantastines istorijas turi tiktai vieno laikraščio  – „Lietuvos ryto” – korespondentės. Kaip paaiškinti tokį palankumą vienam laikraščiui?

Samdytų „darbininkų” pavardės yra tos pačios: L. Lavastė, A. Kuznecovaitė, Edvardas Čiuldė, R. Valatka, Arkadijus Vinokūras. Žinoma, apsistatoma papildomais ekspertais: psichiatrais Dainiumi Pūru ir Linu Slušniu, teisininkais E. Kūriu, V. Nekrošiumi, etatiniais politologais ir t. t. Delfi.lt nuolatinę tribūną gauna „teisininkas” Karolis Jovaišas, pareiškęs, kad „įstatymas yra įsakymas” ir kad įstatymas neturi nieko bendro su morale. Jis lengvai išeina iš teisininko kompetencijos ir komentaro ribų, tačiau turi stabilią vietą didžiausiasiame Lietuvos portale.

Kaip paaiškinti tokį palankumą toms pačioms pavardėms, išsakančioms tą pačią versiją? Kaip paaiškinti visų pagrindinių medijų palankumą tai pačiai versijai?

Kaip paaiškinti absurdiškus Broniaus Versecko, Vitalijaus Kondratjevo, Audriaus Cicino teismų sprendimus?

Kaip paaiškinti kai kurių politikų angažuotumą vienai versijai ir sistemingą aklumą visuomenės interesui? Kaip paaiškinti pagrindinių partijų pasyvų, o kartais ir aktyvų vienos versijos palaikymą?

Visose prieš tai aptartose istorijose Generalinė prokuratūra buvo pastumdėlės vietoje ir nė iš tolo nepriminė savarankiškos ir nepriklausomos organizacijos. VSD tiesiogiai nebuvo matoma pedofilijos bylose, bet turint omenyje kišeninį D. Valį ir VSD turimus svertus sunku patikėti, kad viskas vyko be departamento žinios.

Koordinuota tokiu mastu ir tokiomis pajėgomis, kad pavyko užgniaužti bet kokį domėjimąsi organizuota pedofilija, nė viena pavardė iš tos tamsios pusės neišėjo į viešumą. Skirtingai nei Latvijoje, kur įtarimai nusidriekė iki pat premjero Andrio Škėlės.

Galiausiai Vaikų teisių apsaugos tarnyba teisme įrodinėjo pedofilijos buvimą, prokurorai tik atmesdavo tokią versiją. Kaip tai paaiškinti?

TOLIAU: Eglės Kusaitės byla 2010-2013 m. ir Gatajevų šeimos 2008-2012 m. istorija. VSD kurpė bylas ir dėl sunkiai suvokiamų tikslų bandė įsitraukti į kovą prieš terorizmą. Labiausiai šokiruojantys dalykai vis dėlto yra šie: 1) nepasisekus saugumo operacijoms, VSD pradėjo keršyti E. Kusaitei ir Gatajevams keldamas jiems bylas ir siekdamas ilgam pasodinti į kalėjimą. To rezultatas: Gatajevams Suomija suteikė politinį prieglobstį nuo Lietuvos – kitos Europos Sąjungos valstybės (!), o E. Kusaitė realiai yra paleidžiama teismo sprendimu. Formaliai nuteisiama, bet akivaizdžiai pritempta bausmė ir bylos duomenys rodo, kad jokios nusikaltimo sudėties nėra. Vietoj 10 prokuroro siūlomų metų teismas skiria 10 mėnesių – kad pateisintų E. Kusaitės suėmimo laiką, kuris yra lygiai 10 mėnesių. Generalinė prokuratūra čia jau veikia labai įnirtingai, tuo atverdama visas kortas apie VSD ir Generalinės prokuratūros sąsajas ir pavaldumus. Mindaugas Dūda ir Justas Laucius: reikėtų įsidėmėti šias pavardes, nebus nuostabu, jeigu jie toliau kops karjeros laiptais ir netgi taps Generalinės prokuratūros ateitimi; 2) VSD su prokurorais ranka rankon bendradarbiauja su Rusijos FSB, leidžia rusams apklausti E. Kusaitę. Kaip paaiškinti tokį slaptumą ir draugiškumą nedraugiškos valstybės spec. tarnyboms?

Ar reikia dar sakyti, kokią versiją palaiko visos mūsų pagrindinės medijos? Ar pagrindinės politinės partijos parodo susirūpinimą? Nieko panašaus.

* * *

Čia tik paskubomis surinktos aplinkybės. Daug kas praleista, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio 2007 m. ataskaitoje Seime išsakyta tezė, kad „Lietuvos rytas” yra aukščiau už Lietuvos įstatymus.

Bet išvada viena: Lietuvoje nusistovėjo tam tikras itin glaudus bendradarbiavimas tarp teisėsaugos institucijų (ypač VSD ir Generalinės prokuratūros), žiniasklaidos (ypač „Lietuvos ryto”), politinių jėgų (visų pagrindinių partijų), teismų sistemos aukščiausių pareigūnų (E. Kūris, Gintaras Kryževičius), politinio, teisinio ir psichiatrinio lauko ekspertų ir, žinoma, prezidentės. Tas bendradarbiavimas turbūt nėra kasdienis. Kasdienėje veikloje teismai, prokuratūros, žiniasklaida, ekspertai dirba savo darbą taip, kaip sugeba, su atitinkamomis išimtimis. Daug  nenužmogėjusių pareigūnų teisėsaugoje tiesiog gerai daro savo darbą. Pagrindinė masė Lietuvos valstybinėse institucijose greičiausiai juda iš inercijos – pagal politinės konjunktūros smaigalio formuojamą kursą.

Tačiau ypatingais atvejais, kuriuos čia apžvelgėme, tektoniniuose lūžiuose, pamatėme tam tikrų isteblišmento bruožų: yra koordinuota politika aukščiausiu lygiu. Sunku būtų patikėti, jei taip nebūtų. Tam tikra prasme tai normali valstybės funkcionavimo padėtis. Tačiau apmaudžiausia tai, kad visose pagrindinėse istorijose valstybinė galia buvo nukreipta prieš piliečius ir visuomenės interesą.

VSD nekontroliuojamumas, Generalinės prokuratūros nesavarankiškumas, žiniasklaidos patarnavimas ir pasidavimas juodžiausioms primityvioms technologijoms, politinių partijų visiškas nepilietiškumas, prezidentės siekis apsistatyti bevaliais teisėsaugos generaliniais direktoriais (statytiniais), jos polinkis ne keisti politinę konjunktūrą link piliečių, bet centralizuoti ją link savęs sukuria prielaidas Lietuvoje formuotis tam tikrai galios vertikalei. Ji kol kas nėra linkusi kontroliuoti demokratijos (nors prezidentės parengtas nevyriausybinių organizacijų įstatymas būtent taip nuteikia, bet kol kas tai nevirsta tendencija). Greičiau ji linkusi įtvirtinti valstybės resursų valdymo sąlygas sau. Įtaka politiniame lauke, ministerijų, valstybės valdomų įmonių, ES paramą skirstančių mechanizmų, korupcijos kontrolės postų (pvz., FNNT, STT) kontrolė – štai ko siekiama. Net tokiuose postuose kaip LRT direktoriaus ar vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus turi būti savi žmonės, nes, kaip parodė neseni įvykiai, jų tinkamų sprendimų gali labai prireikti neordinarinėse istorijose.

Mano supratimu, pagrindinis tokios lietuviškos politinės konjunktūros efektas tolimas nuo pilietinės demokratijos. Bendrai valstybinė pozicija yra tokia, kad piliečių pasitikėjimas valstybe nėra suvokiamas kaip savaiminis tikslas, todėl mes ir nematome į realius visuomenės skaudulius orientuotos valstybės institucijų politikos.

* * *

Tai vis dėlto kuo skiriasi lietuviškas bulvarinis skaitalas nuo britiškojo?

Trumpai: tuo, kad Britanijoje bulvarinis skaitalas užima jam priderančią lentyną be jokių politinių pretenzijų, tai tiesiog yra laisvadienio popietės skaitiniai apie celebričių gyvenimus; o Lietuvoje didžiausias dienraštis nusirito tiek, kad bulvarinėmis priemonėmis tiesiogiai įsilieja į politinį lauką ir ten veikia. Elitinio lietuviško bulvaro tikslas nėra laisvalaikio skaitiniai, jo tikslas - politinės užduotys ir politinė galia. Be VSD rankos visa tai būtų tiesiog geltonoji žiniasklaida.

Sąsajos su aukščiausiais politiniais sprendimais visuomenę supurtančiose istorijose daro lietuviškąjį bulvarą ypatingą.

andriussvarplys.wordpress.com