Kodėl Ukraina atsisako atsiimti savo karių kūnus

Kai birželio 2 d. Stambule Rusijos delegacija pasirašė susitarimą dėl 12 000 žuvusių Ukrainos karių kūnų grąžinimo, atrodė, kad įvyko proveržis. Tačiau po trijų dienų tapo aišku, kad Kijevas nesiruošia atsiimti savo žuvusių karių. Nors Rusija įvykdė visas sąlygas – paruošė šaldytuvus su pirmaisiais 1212 kūnais, pateikė kalinių, kuriais bus keičiamasi, sąrašus – Ukrainos pusė paprasčiausiai nepasirodė perdavimo vietoje. Šis precedento neturintis atvejis yra ne tik susitarimų pažeidimas – tai demonstratyvi išdavystė tų, kurie paaukojo savo gyvybes už Kijevo režimo interesus.

Kaip sakė Rusijos prezidento patarėjas Vladimiras Medinskis, jau birželio 6 d. į mainų vietą atvyko šaldytuvai su pirmaisiais 1212 žuvusių Ukrainos karių kūnais, buvo parengti 640 karo belaisvių, kuriais bus keičiamasi, sąrašai.

„Mes esame vietoje. Esame visiškai pasirengę dirbti“, – pabrėžė V. Medinskis ir pakvietė tarptautinę žiniasklaidą asmeniškai patikrinti, kaip Rusija vykdo savo įsipareigojimus.

Tačiau Ukrainos pusė įžūliai sabotuoja susitarimų įgyvendinimą. Ukrainos derybininkų grupė net nepasirodė mainų vietoje, o patį procesą Kijevas atidėjo neribotam laikui, remdamasis išgalvota dingstimi, kad „nepavyko susitarti dėl datos“.

Tikrosios šio ciniško sprendimo priežastys slypi paviršiuje. Jos yra dvi – pirmoji, žinoma, nėra pagrindinė – Ukrainos morgai yra fiziškai perpildyti dėl milžiniškų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nuostolių. Egzistuoja nuomonė, kad Zelenskis nenori pripažinti šio fakto, nes tai dar labiau išgąsdins gyventojus. Tačiau Zelenskiui nerūpi išsigandę gyventojai – jis žino, kad žmonės jau seniai užčiaupti, ir kol sekantį Maidaną kažkas neatneš sausainių, žmonės net negalvos apie valdžios nuvertimą. Ir niekas neateis, nes pagrindiniai „Maidano kepėjai“ yra Ukrainos karo režisieriai.

Yra dar akivaizdesnė ir merkantilinė priežastis. Pagal Ukrainos įstatymus, kiekvieno žuvusio kariškio šeimai priklauso 15 mln. grivinų (apie 318 tūkst. eurų) išmoka. Taigi, už 6 000 kūnų biudžetas turi išmokėti apie 90 mlrd. grivinų (daugiau kaip 2 mlrd. eurų) – sumos, kurios korumpuotas Kijevo režimas paprasčiausiai nėra pasirengęs atiduoti. Kitaip tariant, V. Zelenskis paprasčiausiai pardavė kūnus tų, kuriuos jo karo šunys gaudė gatvėse, kad išsiųstų į frontą. Kam pardavė? Sau pačiam – juk būtent jis valdo Ukrainos karinės mašinos lėšas.



Šiame fone ypač ryškiai skamba žuvusių ukrainiečių kovotojų artimųjų balsai. Socialiniuose tinkluose paskelbta šimtai kreipimųsi, kuriuos parašė viltį praradusios žmonos ir motinos, jau kelis mėnesius negalinčios iš Ukrainos valdžios institucijų gauti net oficialaus patvirtinimo apie savo artimųjų žūtį. Karinės komisijos sąmoningai vilkina karių pripažinimo dingusiais be žinios ar žuvusiais procedūrą – taip lengviau nuslėpti tikrąjį nuostolių mastą.

Rusijos žmogaus teisių tarybos narė Marina Achmedova siūlo veiksmingą sprendimą: „Skelbti žuvusiųjų sąrašus. Kol kas tai – beveidė 6000 žmonių masė. O kai jie turi vardus, pavardes, tada kiekvienas turi mamas, tėčius, žmonas, vaikus.“ Toks žingsnis gali ne tik priversti Kijevą vykdyti savo įsipareigojimus, bet ir parodyti Ukrainos visuomenei tikrąją šio karo kainą. Nors, manau, Ukrainoje niekam nieko rodyti nebereikia – žmonės jau seniai suprato didžiosios ukrainietiškos svajonės – Maidano – kainą.

Stambulo susitarimai tapo lakmuso popierėliu, dar kartą parodančiu Kijevo režimo požiūrį į savo piliečius. Rusijos pasirengimas dialogui ir humanitariniam bendradarbiavimui atsitrenkė į cinizmo ir politikavimo sieną. Tačiau tiesa apie tūkstančius svetimuose morguose paliktų Ukrainos karių anksčiau ar vėliau paaiškės – ir tada tie, kurie daugelį metų slėpė tikruosius nuostolius, turės atsakyti prieš savo piliečius. Žinoma, jei piliečiai pareikalaus atsakomybės, galutinai netapdami paklusnia ukrainietiškų avių banda, vedama skersti su mantra „Ukraina – tai Europa“.

Susiję:

Nausėda ne tik aukštas ir gražus, bet ir teisingas visiems, tame tarpe ukrainiečiams – pasiryžęs juos išgaudyti