Laisvė

Skelbiame visą iškilaus sovietmečio disidento Antano Terlecko kalbos tekstą - tokį, kokį jis būtų norėjęs perskaityti Sausio 13-ąją Seime, kai iškilmingai minint Laisvės gynėjų dieną jam buvo įteikta Laisvės premija. Deja, tam pritrūko laiko, tad organizatorių prašymu skaitant kalbą ją teko šiek tiek sutrumpinti.

Gerbiama Lietuvos Prezidente, gerbiamos ponios, gerbiami ponai. Susirinkome į šiuos istorinius rūmus  paminėti  mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju LR Seimui, nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Laisvės premijos įteikimą suprantu  kaip Lietuvos laisvės lygos (LLL) įvertinimą, ne tik mano  paties, bet visų LLL narių, gyvųjų ir jau išėjusiųjų, veiklos. Vengdami okupacinės valdžios represijų mes nefiksavome narystės, bet kartu kovojome už laisvę. Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais.

Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja,  kasdienis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena Terleckienė... Deja, jos nėra. Nebėra ir nuostabų humoro jausmą  turėjusio žmogaus, įveikusio geležinę  SSSR-Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją, Vlado Šakalio.  Nebėra Jono Protusevičiaus, jis būdamas 15 metų išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra Jono Gelažiaus,  buvusio tremtinio, ir daugelio kitų.

Laisvę visada lydi meilė, tikėjimas, viltis, auka ar atsakomybė. Magišką žodžio „laisvė“ reikšmę supratau iš savo tėvo, mažažemio valstiečio, Pirmojo pasaulinio karo suluošinto kareivio žodžių, ištartų tuoj po 1945 metų gegužės 9 dienos: „Aik, sūnau,  bolševikų mušti.“

Mūsų apylinkėse masiškai trėmė pačius neturtingiausius valstiečius, jų mažus vaikus. Taip buvo sėjama baimė, kad tokio likimo sulauks bet kuris. Reikalauta  nusižeminimo, visiško paklusnumo. Taigi, tėvuko paragintas, nutariau tapti  partizanu, tačiau manęs miško broliai nepriėmė, buvau per jaunas. Jų vadas per mano draugo brolį partizaną Bronių Avižienį patarė man, septyniolikmečiui, rinktis ne šautuvą, bet knygas ir pasakė: „Jeigu vaikai žus, neliks mūsų tautos.“

Krivasalio vyrai išėjo į mišką 1944 metų rudenį. Kartu su Šiškinių ir kitų aplinkinių kaimų vyrais krivasališkiai kovėsi su reguliariąja NKVD kariuomene 1945 metų kovo 11–12 dienomis garsiajame Kiauneliškio mūšyje Labanoro girioje. Mūšis baigėsi, kai apsupti NKVD kareivių paskutiniai likę septyni gyvi partizanai susisprogdino bunkeryje. Žuvo 82 vyrai, tarp jų keli mano draugai, kai kurie už mane  jaunesni. Tame mūšyje į čekistų rankas pateko sunkiai sužeistas mokyklos draugas Liudas Malakauskas. Tai buvo vienas didžiausių mūšių tuomečio ginkluoto pasipriešinimo istorijoje. Krivasalyje po karo neliko šaukiamojo amžiaus vyrų.  Lietuvos partizanai geriau rinkosi mirtį negu vergiją.  Jų kova ir žūtis man yra herojiškumo pavyzdys. Ypač nelengvomis akimirkomis prisiminimai apie jų kovą  man  padėdavo nepalūžti, išgyventi. Lietuvos partizanai ir jų motinos labiausiai verti Laisvės premijos.

Apie 1953 metus partizaninis karas buvo nuslopintas. Tačiau ne amžini ir tironai. Nužengė į pragarą J. Stalino vėlė. Atėjo kiti laikai, bet išliko ta pati svetimųjų primesta  sovietinė tvarka,  nors ir truputį liberalesnė...  Chruščiovinė, brežnevinė ir kitokiais vardais besivadinanti valdžia veikė mūsų tautos protus ir dvasią, siekė pavergti ne tik kūną, bet ir sielą, pratino prie vergovės mūsų vaikus. Priešinausi tam, todėl daugiau kaip vienuolika metų praleidau sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. Prisimenu paskutinį savo atsisveikinimą su motina 1979 metų spalio viduryje. Ji prašė: „Untaniuk, nelįsk tu kalaiman. Palauk, kol aš numirsiu.“

Mane areštavo spalio 30-ąją, o Motiną pasikvietė Amžinybė  vasario 19 dieną.

Sovietmečiu tūlas klausdavo mane: „Kam tau to reikia? Gyventum sau ramiai, kaip dauguma. Tereikia tik prisitaikyti...“ Net Atgimimo metu LKP CK sekretorius klausė tautos: kas gi gins Lietuvą, jei išeis sovietų armija?

Štai esu čia prieš jus Nepriklausomos Lietuvos Seimo tribūnoje ir manau, kad laisvės kovų prasmė aiški kiekvienam. Kartais išgirstu klausimą: ar už tokią Lietuvą  kovojome? Ir sau, ir kitiems atsakau: svarbu pasvėrus labai sunkias valstybės kūrimosi aplinkybes įvertinti tai, ką turime, nenusivilti ir žengti pirmyn. Netikėti Lietuvos ateitimi tolygu pasmerkti tautą nebūčiai, perbraukti mūsų senolių gyvenimus. Visagalis už tai mums nedovanotų.

Prisimenu sovietmetį, kai 1985 metų liepos 30 dieną buvau laikinai iš tremties paleistas į tėviškę palaidoti mirusio brolio Jono. Į pačias laidotuves nespėjau, nes buvau tyčia kelionėje užlaikytas. Pasimeldžiau tik prie jo kapo. Netrukus atėjo laikas grįžti  į „saulėtą“ Magadano sritį. Laukė dvi baisios, šaltos žiemos... Norėdamas nusipirkti bilietus, ne sykį išstovėdavau pusdienį „Aeroflot“ kasų eilėje ir kiekvieną kartą sužinodavau, kad bilietų į Magadaną vis nėra ir nėra. Tuo pačiu metu buvau spaudžiamas milicijos, kodėl negrįžtu į tremtį. Už tai buvo grasinama nauja byla. Čekistų užsuktą beprotybės karuselę baigė pati KGB, jos kapitonas Antanas Bimbiris tarė: „Nevaidink didvyrio! Galėtum pasilikti Lietuvoje. Už tai tau tereikėtų skleisti nuomonę, kad beprasmiška kovoti su tokia galinga valstybe kaip Sovietų Sąjunga. Mes nereikalaujame nei formalaus prašymo, nei slapyvardžio...“ Atsisakiau tokio pasiūlymo ir greit vėl atsidūriau tremtyje. Manau, kad ne vienas  tuo metu sulaukė panašių siūlymų... Ar visi jų atsisakė? Nežinau... Manau, kad su daugeliu jų mes šiandien prasilenkiame gatvėje, nors jų nepažįstame. Nevilties, beprasmybės, menkavertiškumo nuotaikų tikrai daug.  Ar tai ne jų veiklos rezultatas, kad Lietuvoje patriotizmas paverstas vos ne keiksmažodžiu? Nedrįstame ištarti žodžio „Tėvynė“.  Sovietmečiu pripratome prie sąvokų „kraštas“, „respublika“, „šalis“, „brangūs Lietuvos žmonės“. Tada buvome verčiami traukti dainą „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“. Bet dabar kiti laikai. Jaunimas net nežino tokios dainos... Būtų pats laikas eteryje dažniau girdėti žodžius: Tėvynė, Lietuva, valstybė, tautiečiai, Lietuvos piliečiai. Juk sinoptikų pranašaujama saulė gali nušvisti ir čia, ne tik respublikoje, šalyje ar krašte. Saulei šviečiant lengviau prisiminsime, kad turime valstybę. Gal šviesoje išnyks poreikis mėgautis įvairiausiais neviltį keliančiais negatyviais dalykais, gal mieliau žavėsimės kūrybingais tautiečiais, Lietuvos patriotais, gyvenimą teigiančiomis naujienomis, gal suprasime, kad aplinkiniai nėra tokie pikti ir blogi. Suprasime, kad Tautos išrinktieji yra mūsų pačių atspindys. Netepliosime, nedaužysime veidrodžių. Šukuodamiesi prieš veidrodį pamąstysime, kokius atstovus norime išsirinkti. Gal tada neatrodys, kad tik kitur gali būti gerai? Norėsim gyventi čia ir dabar... 

Atkurtoje valstybėje gyvename tik dvidešimt trečius metus. Okupacija iškreipė mūsų sąmonę ir moralę. Reikia visų  mūsų pastangų,  psichologų, psichiatrų, sociologų, istorikų, filosofų pagalbos, kad galėtume išsitiesti. Tik po nuoširdaus, o ne simuliacinio, kolaborantų ir jų sekėjų atgailavimo galima pasiekti tautos santarvę. Tik tada mes taptume bendruomene, gebančia dorai valdyti valstybę. Gal įvyks stebuklas ir kuris nors buvusysis, pasislėpęs po naujais skambiais partijų pavadinimas, išdrįs  pakviesti savo draugus visuotiniam simboliniam apsivalymui?  Dar 1926 metais profesorius Stasys Šalkauskis, savo straipsnyje „Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai“  kalbėdamas apie gerąsias lietuvio valstiečio savybes,  sielojosi ir dėl blogųjų. Išmintį  lietuvis kartais supranta kaip atsargumą, atsisakymą nuo drąsių sumanymų ir ateities perspektyvos. Buvęs baudžiauninkas linkęs lenktis prieš jėgą ir turtą ir grasinti silpnesniam, kai yra pats įgavęs galios ar pralobęs. Filosofas kalbėjo ir apie inteligentijos, išsilavinimą gavusios Rusijoje, savybes. Tokie inteligentai  užaugo nuolatinėje opozicijoje valdžiai.  Jie užsikrėtė nihilizmu, savo kultūros ar tradicijos neigimu... Prisimenu kitos asmenybės mintis. Pasaulyje savo šedevrais  išgarsėjęs čerkesų kilmės Rusijos kino režisierius  Aleksandras Sokurovas, analizuodamas  pasaulio diktatūrų priežastis, teigė, kad didžiausias demokratijos priešas –  žmonių noras paklusti. Daugumai tai patogiausia. Taip nusikratome atsakomybės naštos. Žmonės nieko taip nebijo kaip atsakomybės. Ypač atsakomybės už savo valstybę. Ačiū Dievui, diktatorių mes neturime. Tačiau žmonių, turinčių labai dideles ambicijas, apstu. Neauginkime oligarchų. Būkime atsakingi ir visuomeniškai aktyvūs, rodykime pavyzdį jaunimui.  Dažnai elgiamės  priešingai... Imame dusinti  bet kokią teigiamą iniciatyvą. Kaune keliamos bylos vaikams už kreida užrašytą šūkį: „Tiesos“.  Nejau taip bijome šio žodžio, kad pradėjome kovoti su vaikais? Dar neseniai guodėmės, kad mūsų inteligentai  neaktyvūs. Lyg tyčia  tokių atsirado, turinčių ką tautai pasakyti ir norinčių tai pasakyti.  Tik kalbėti nebuvo kur.  Televizijos kanaluose neatsirado vietos.  Užtenka vietos  gąsdinimams, šokiams, netikroms nuotakoms, greitųjų kreditų reklamoms, kurios kvailina piliečius ar net priverčia bėgti iš Lietuvos. TV ekranai užteršti visokiais senais ir naujais rusiško imperializmo kalambūrais: po ilgos pertraukos vėl mums peršamas naftalininis Štirlicas ar panašūs į jį dabartiniai supermenai, ginantys Maskvos interesus Baltijos jūroje. Taip tautos problemoms vietos ir nelieka.

Taigi, norintys prabilti garbūs žmonės pasirinko gatvę. Bet ir ten, pasirodo, negalima. Ne tik negalima, bet ir griežtai draudžiama. Kas žino,  gal buvę signatarai  su buvusiais ministrais pradės valstybę griauti.

O juk visiems aišku: jei įstatymas varžo teigiamas pilietines iniciatyvas, vadinasi, toks įstatymas paseno, jį reikia keisti, o ne tampyti žmones po teismus.  

1957 metais buvau teisiamas už  tai, kad neva dalyvavau kuriant pogrindinę organizaciją „Nacionalinis liaudies frontas“. Iš tiesų buvo tik užsiminta apie  jos kūrimą.  Aš atsisakiau dalyvauti. Tai nesutrukdė nuteisti mane ketveriems metams.  Norėčiau, kad tokios bylos būtų pamirštos kartu su sovietmečiu. Deja, savo absurdiškumu į manąją labai panaši Eglės Kusaitės byla. Rusijos  propaganda tvirtina, kad būtent  Baltijos ir Lenkijos valstybėse netrukdomai  ruošiami  teroristai.  Tokius mitus kurdami Maskvos ideologai rado  draugų Lietuvoje, ir dar kokio rango!  Už mūsų  mokesčių mokėtojų pinigus griebtasi teroristinės veiklos imitacijos...   Išprovokuojama jauna,  menką  gyvenimo  patirtį  turinti mergina. Toliau  įvykiai rutuliojasi taip, kad kyla pavojus, jog  paaiškės sumanyto spektalio absurdas.  Keisčiausia, kad šiame teatre kai kurios  struktūros savo vaidmenis atlieka  kartu su pasaulyje susikompromitavusia, ne vieno teroristinio akto organizatore garsiąja Rusijos FSB. Absurdiškiausia, kad spektaklis vyksta Lietuvos, Europos Sąjungos  ir NATO narės, teritorijoje, ir tai, kad vaidina tikri veikėjai. Užsieno žvalgybos agentai tardo Lietuvos pilietę.  Šį spektaklį derėtų nedelsiant baigti. Jei kažkam labai patinka bendradarbiauti su FSB, tai tegul ir renkasi tokį darbą, tik ne Lietuvoje. O čia leiskime dirbti savo valstybei nuoširdžiai atsidavusiems darbuotojams. Bet tokie kažkodėl atleidžiami, tampomi po teismus.  Dėl to gėda mums visiems.  Kartoju dar kartą: Eglę Kusaitę  palikime ramybėje. Rūpintis savo piliečių, taigi ir Eglės, gerove yra pati svarbiausia valstybės funkcija.

Sovietmečiu  daugeliui Vakarų žurnalistų dažniausiai būdavo leidžiama pabendrauti tik su  komunistinio darbo didvyriais:  sovchozų melžėjomis, šachtininkais, elnių augintojais, gamyklų direktoriais.  Didžiosios  Britanijos  žurnalistas Davidas Satteris, gerbdamas save,  sumanė Vakarams atskleisti okupuotų Baltijos valstybių padėtį. Tokių drąsių ir sąžiningų žurnalistų tais laikais buvo reta. 1977 metų vasario 16 dieną jis atvyko į Vilnių, kad susisiektų su vietiniais rezistentais. KGB nutarė šį susitikimą sutrukdyti. Pirmiausia milicija Lenino prospekte prie KGB rūmų sulaikė  į pasimatymą  su manimi skubantį  Kęstutį Jokubyną.  Apkaltino jį Taupomosios kasos apiplėšimu. Šį rezistentą, praleidusį 17 metų lageriuose ir 4 metus tremtyje, iškrėtė, atėmė D. Satteriui skirtą tekstą. Akistatoje KGB „liudininkai“ „patvirtino“, kad jis tikrai dalyvavo plėšiant kasą ir nužudant apsaugos milicininką.

Sutartu laiku nesulaukęs K. Jokubyno, D. Satteris iškvietė  taksi ir paprašė vairuotojo nuvežti  jį į Nemenčinės plentą, kur gyvenau aš. Išlipęs iš automobilio žurnalistas desperatiškai bandė surasti mano namą, kol pagaliau sužinojo atsidūręs prie Vilniaus–Kauno autostrados. Supratęs apgaulę, D. Satteris tik 22 valandą su jau paleistu Kęstučiu  pasiekė mane. Kitą rytą britų žurnalistas turėjo vykti į Rygą.

Virš mano buto KGB buvo susukęs  savo agentų  lizdą  su visa klausymosi ir kalbų  įrašymo aparatūra. Tai gerai žinojome. Bet laiko susirasti saugią vietą pokalbiui visiškai neliko. Nusprendėm – tegu įrašinėja. Mintis apie Lietuvą  dėsčiau kartu su Kęstučiu Jokubynu, Juliumi Sasnausku ir jo draugais garsiai, aiškiai, be dviprasmybių, o Davidas jas užsirašinėjo. Taigi diktavau žurnalistui  ir KGB mikrofonams... Žinojau, kad mano žodžiai gali būti panaudoti kaip  įkaltis byloje,  kad  už tai gresia areštas, lageris.

Nesuprantu,  kodėl   visokių klausymųsi taip bijoma dabar?  Kodėl  aukščiausi mūsų valstybės  pareigūnai,  pajutę, kad yra  sekami,  nutyla  ar  kalba puse  lūpų. Visuomenininkas, paviešinęs  patį klausymosi faktą,  yra kaltinamas  vos ne valstybės išdavimu. Neva viešinti – dabar ne laikas. Bet juk  terorizuojami  mūsų tautos išrinkti atstovai. Ką manyti mums, eiliniams piliečiams?  Kas klauso, kodėl klauso, kam teikiama sukaupta  informacija?  Tai ir turėtų  išsiaiškinti  VSD. Ar mes vėl teatre? Šį kartą tampame  tikrais  George'o Orvelo romano „1984“ personažais...

Aš su draugais, žuvusiųjų partizanų giminės, kiti rezistentai rašėme ir reikalavome, o vėliau ir Seime buvo priimtas nutarimas, kad būtina surasti žuvusių laisvės kovotojų palaikus. Praėjo keleri metai, bet kalbos taip ir liko kalbomis. Kodėl dar gyvi nusikaltėliai nepriverčiami parodyti, kur žvyrduobėse užkasė ar balose nuskandino partizanus? KGB budeliai šią tradiciją perėmė iš caro kazokų, kurie 1831 metais  ir 1863-iaisiais pakartus ar nušautus sukilėlius slapta užkasdavo. Ar kada sugebėsime rasti ir civilizuotai palaidoti savo didvyrius?  Gailėdamiesi barbarų, mes patys elgiamės kaip barbarai. Juk prižiūrimi net priešo kareivių kapai.

Tremtinių, prieškarinės Lietuvos Respublikos valstybės veikėjų,  partizanų  vaikai, kurie siekia tik istorinio teisingumo, kažkodėl Valstybės paliekami  vienui vieni  bylinėtis  su savo tėvų, senelių  žudikais. Vilkinamos, o kartais nutraukiamos karo nusikaltėlių  bylos.  Dažnai baigtų bylų nuosprendžiai kelia juoką. 

Buvusiuose KGB rūmuose kalėjau tris kartus. Kartu kalėję draugai  klausė,  ką darysime su  KGB  kalėjimu  Vilniuje, kai Lietuva  taps laisva. Tikėjomės, kad jame bus įkurtas Tautos kovų muziejus. Tačiau dabar tik keliuose tardytojų kabinetuose yra Genocido muziejus. Didžiąją pastato dalį užima teismai. Neseniai paaiškėjo, kad mūsų valdžiai ir to per maža. Norima buvusius KGB rūmus visus atiduoti teismams.

Siūlau tokį sprendimą: dabartiniam kreivų langų prokuratūros pastatui dėl simetrijos šalia pastatyti naują pastatą ir ten perkelti teismus iš Gedimino pr. 40.  Gal  buvusiuose KGB rūmuose palikta vokiečių gestapiška  ar sovietų  kagėbistinė dvasia kaip tik ir  neleidžia  mūsų  teisėjams tinkamai vykdyti teisingumo?

Negaliu neišreikšti savo nuogąstavimų dėl atominių elektrinių statybos Visagine, Astrave ir Baltijske. Priklausydami Europos Sąjungai, būdami Pasaulio bendrijos dalis mes turėjome galimybę priversti Rusiją  ir Baltarusiją  laikytis tarptautinių įstatymų ir nestatyti atominių elektrinių šalia mūsų sienų. Be abejo, to siekti buvo nepatogu, nes patys skelbėmės apie atominės elektrinės statybą. Todėl dažniau kalbėjome ne apie uždraudimą, o tik apie statybų kontrolę.  Nepaisydami referendumo rezultatų ir vėl pradėdami kalbas apie būsimas statybas Lietuvoje, toliau  varžome  savo rankas.  Ar tikrai norime gyventi didelėje atomo koncentracijoje? Ar norime rizikuoti savo vaikų ir anūkų ateitimi? Ne visi  tautiečiai nori emigruoti, pasiliekantiems  suteikime  teisę čia gyventi saugiai ir ilgai.

Iš tiesų visada norėjau, kad Lietuvoje saugiai gyventų laisvi ir laimingi mano tautiečiai. Gyventų ilgai ir laimingai.

Ačiū, kad Tamstoms užteko kantrybės išklausyti mane.