Lietuva ir užsienis per savaitę

Referendumo dėl žemės belaukiant ir D. Grybauskaitės perspėjimas dėl Rusijos kėslų Baltijos valstybėse, ukrainietiška „taika“ ir byrantis Irakas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Neilgai trukus turėtų paaiškėti, ar Seimo narys, buvęs prezidentės patarėjas Linas Balsys yra rusų šnipas, ar žmogus, nuoširdžiai ginantis Lietuvos ekologiją.

Lietuva

Pirmoje vietoje Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės interviu Vokietijos savaitraščiui „Focus“, kuriame ji padarė du svarbius pareiškimus. Pirma, sulygino Rusijos vadovą V. Putiną su Stalinu ir Hitleriu. Na, ne ji pirma, ne ji paskutinė. Pastaruoju metu tapo populiaru vadinti RF prezidentą „Putleriu“ ir panašiai (su Hitleriu jį taip sulygino H. Clinton ir princas Čarlzas). Kur kas rimtesnis yra kitas D. Grybauskaitės pastebėjimas: „Be to, gauname informacijos, kad kitose Baltijos šalyse, ne Lietuvoje, nes mes esame šiuo atveju stipresni, vyksta derybos su kai kuriais politikais, sulaukiama pasiūlymų iš Rytų, pavyzdžiui, kad jeigu išstotumėte iš NATO, dujų ar naftos gautumėte pigiau“. Pirmiausia būtų įdomu sužinoti, kas yra tie politikai: gal tai prezidentai, o gal premjerai (nors vargu, ar D. Grybauskaitė sutiks detalizuoti savo žodžius, nes kalbėjimas užuominomis yra jos stilius). Tačiau svarbiausia, kad Lietuvos prezidentės pareiškimas yra išskirtinai nekorektiškas Latvijos ir Estijos atžvilgiu (iš esmės kyšimasis į jų vidaus reikalus). Ji viešai tarptautinėje arenoje pažemino artimiausias partneres, dar pabrėždama, kad „mes esame šiuo atveju stipresni“. Galbūt, tai, ką pasakė, D. Grybauskaitė, ir yra tiesa, bet toks jos pateikimo būdas yra visiškai nepriimtinas (tokie dalykai turi likti neviešajame lygmenyje). Tačiau stebėtis neverta. Mes Lietuvoje jau seniai pripratome prie neapgalvotų savo vadovės komentarų. Dabar kliuvo latviams ir estams. Tegul irgi pratinasi.

Antroje vietoje įtarimai ir teismai. Generalinė prokuratūra pranešė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui perdavė baudžiamąją bylą dėl valstybės paslapties atskleidimo ir piktnaudžiavimo. Pagrindinė įtariamoji D. Grybauskaitės patarėja D. Ulbinaitė tikisi greitų ir objektyvių sprendimų. Tuo pat metu tyrimui vadovavęs prokuroras pažymėjo, kad sostinės teismas buvo davęs leidimą apklausti šalies vadovę, bet ši atsisakė liudyti. Tokiu būdu Lietuvos teisinė valstybė laiko dar vieną egzaminą. Koks bus rezultatas, pasakyti sunku, bet jau šiandien susidaro įspūdis, jog istorija nebus išnarpliota iki galo, apsiribojant paviršutinišku teisingumu. Kitas aiškumo reikalaujantis klausimas – NATO generalinio sekretoriaus A. F. Rasmusseno pareiškimas, kad žaliųjų organizacijos, nepalaikančios skalūninių dujų gavybos, galimai yra susijusios su Rusija. Po jo Lietuvos žaliųjų partija, siekdama visiško skaidrumo ir viešumo, paprašė VSD ir KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento pateikti informaciją, ar ji turėjo/turi kokių nors sąsajų su Maskva, jos slaptosiomis agentūromis bei energetikos kompanijomis ir ar yra/buvo jų remiama finansiškai ar kitaip veikiama. Štai ir pažiūrėsime, ar L. Balsys yra rusų šnipas, ar žmogus, nuoširdžiai ginantis Lietuvos ekologiją. Na ir trečia tamsi istorija – kalbos, jog Energetikos ministerijoje prekiaujama postais. G. Steponavičius apie tai girdėjo, o premjeras jokios informacijos apie tai neturi, bet žadėjo pasiaiškinti. Įdomu, ką pavyks išsiaiškinti.

Trečioje vietoje referendumas dėl žemės pardavimo. Kaip pareiškė Visuomenės tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius V. Gaidys: „Gegužės mėnesį buvo pateiktas klausimas, ar jūs dalyvausite referendume. (...) Tikrai ateiti balsuoti žadėjo 36 proc. gyventojų. Kaip žinia, kad tas privalomas referendumas įvyktų, reikia virš 50 proc“. Suprask, balsuoti eiti neverta, nes vis tiek nieko nebus. Tuo pat metu referendumo bylos ėmėsi Konstitucinis Teismas. Kitaip tariant, sistema vis dar draudžiasi. Tačiau Lietuvos pilietiškumas bet kuriuo atveju jau nugalėjo. Žmonės per kančias įrodė, kad gali išreikšti savo valią, ir politikai buvo priversti paskelbti balsavimą (nors, pavyzdžiui, premjeras A. Butkevičius visada buvo prieš jo organizavimą). Galima sutikti ar nesutikti su referendumo iniciatorių pozicija, bet demokratija yra jų pusėje, ir jie verti pagarbos už savo ryžtą ir atkalumą. Ir jeigu bus pralaimėta, tai aukštai iškelta galva. O balsuoti verta, nesvarbu – už ar prieš, nes tai balsavimas ne dėl Rusijos imperijos (kaip bandoma aiškinti), o dėl Lietuvos demokratinės ateities.

Užsienis

Ukrainietiška „taika“ pasibaigė neprasidėjusi. Šiame kontekste svarbūs du momentai. Pirma, Ukrainos prezidentas skelbia paliaubas, o gubernatorius-oligarchas Kolomojskis sako, kad jis vis tiek kariaus. Normalioje situacijoje jis būtų pašalintas iš savo posto akimirksniu, bet Ukrainoje kitokios realijos, kurių esmė – Porošenka nekontroliuoja padėties. Antra, V. Putinas paprašė Federacijos Tarybos atšaukti leidimą panaudoti karines pajėgas Ukrainos teritorijoje, bet nuo to ne lengviau. Maskva kaip rėmė, taip ir remia separatistus, o armiją Rusijos prezidentas gali bet kada panaudoti ir savarankiškai. Niuansas nebent tas, kad, jeigu daryti prielaidą, jog Obama nenori pyktis su Rusija, Putino sprendimas leidžia jam (o kartu ir prorusiškoms Europos jėgoms) pristabdyti „vanagus“ su jų sankcijomis (neatsitiktinai Baltųjų rūmų atstovas J. Earnestas pareiškė, kad JAV prezidentas supranta amerikietiškų kompanijų susirūpinimą dėl galimų nuostolių konflikto su Rusija kontekste ir nenorėtų veikti vienašališkai, o „senieji“ europiečiai, kaip rodo praktika, netrykšta noru kentėti dėl Ukrainos – kaip Austrija nori „Pietų srauto“). Pagaliau, Ukraina pasirašė Asociacijos sutartį su Europa. Maskva reagavo pakankamai ramiai, kadangi toliau kariauja ir neišvengiamai uždarys savo rinką. Šiuo atveju visiškai neaišku, kaip Kijevas ruošiasi gelbėti savo ekonomiką, kurios dalyviai Europoje nieko negaus, viduje neatlaikys europinės konkurencijos ir praras rusišką rinką (jau nekalbant apie „žvėriškus“ TVF reikalavimus dėl socialinių garantijų mažinimo ir kainų atskirose sektoriuose kilimo). O tai jau kvepia ekonomine katastrofa ir nauju Maidanu, kas stiprina Kremliaus šansus savo naudai destabilizuoti kitus pietrytinius Ukrainos regionus ir prijungti juos prie Novorosijos. Pasakysite – pesimistinis scenarijus. Šiai dienai greičiau realistinis, nes kol kas tikėtis situacijos pagerėjimo nėra absoliučiai jokio pagrindo.

Antroje vietoje vėl Lenkija. Praeitą savaitę rašyta apie skandalą su Nacionalinio banko vadovu, tačiau tuo viskas nesibaigė. Galop šešėlis krito ant šalies užsienio reikalų ministro R. Sikorskio. Buvo paviešintas pokalbis, kuriame valdininkas aiškina, kad Lenkijos partnerystė su JAV yra bevertė, klaidinga ir net kenksminga, nes ji dėl to susipyks su vokiečiais ir Rusija (jau nekalbant apie D. Camerono ir Didžiosios Britanijos politikos kritiką). Tokios neeilinės situacijos sąlygomis premjeras Tuskas buvo priverstas patikrinti pasitikėjimą vyriausybe parlamente. Parlamentarai palaikė ministrą pirmininką ir jo kabinetą. Tačiau esminis klausimas – kas tą puolimą organizavo. Žinoma, į galvą iš karto ateina Rusiją, kurią teoriškai turėtų labai nervinti Varšuvos (ir konkrečiai „vanago“ R. Sikorskio) aktyvumas Ukrainoje ir stiprėjanti jos partnerystė su Vašingtonu. Todėl visai tikėtina, kad, sukurdamas skandalą, Kremlius nusprendė pristabdyti Lenkijos rytinę politiką (perorientuoti šalį į vidinę areną) ir pašalinti iš valdžios sau itin nepalankius žmones. Kita vertus, turbūt nereikėtų atmesti versijos, jog kažkas valstybės viduje nusprendė diskredituoti vyriausybę ir pagerinti savo pozicijas po galimų priešlaikinių parlamento rinkimų. O gal iš dalies teisingos yra abi versijos, t.y. Rusija surado Lenkijoje žmonių, kurie sutiko padėti jai nuversti dabartinę valdžią, nes tai naudinga ir jiems. Kaip ten bebūtų, galima sakyti, kad šį kartą lenkai puolimą sugebėjo atremti. Pagarba (bet ne faktas, kad tai pabaiga).

Trečioje vietoje dar vienos – Irako – istorijos tęsinys. Dar praeitą savaitę atrodė, kad situacija rimta, bet ne katastrofiška. Dabar neaišku, ar sugebės atsilaikyti Bagdadas, ypač turint omenyje vis naujus radikalų laimėjimus bei Irako kariuomenės „ryžtą ir pasirengimą“ kovoti. Konfliktas palaipsniui tampa regioniniu, ir kiekvienas jame siekia savo interesų: Iranas nori apginti kaimyną nuo ekstremistų ir siunčia ten savo gvardiją; JAV nežino, ką tiksliai daryti – aktyviai kištis nenori, bet palikti Iraką likimo valiai irgi negalima; Turkija bijo nepriklausomo Kurdistano atsiradimo, o Sirija džiūgauja, nes tie, kas kariauja su Damasku, dabar gali persikelti į Iraką. Šiame kontekste susidaro įspūdis, kad tos jėgos Amerikoje, kurios norėjo subombarduoti B. Assadą (kartu buvo bandymas paversti karštuoju tašku Egiptą, bet nepavyko), kartu su Saudo Arabija surado sau naują – idealų – taikinį: konflikto kurstymas reikalauja minimalių investicijų, o jo poveikis naftos kainoms (jau nekalbant apie amerikietiško karinio-pramoninio komplekso pelną) milžiniškas. Tuo pat metu – nestabilus Irakas yra naujas iššūkis Iranui. Tokioje situacijoje Obama, net ir nenorėdamas, greičiausiai kartu su Teheranu turės gelbėti Bagdadą, nes dabartinė situacija laužo jo stabilumo (susitarimo su Iranu) Artimuosiuose Rytuose strategiją. O tai jau naudinga Rusijai, kuri galės laisviau kariauti Ukrainoje.