Lietuva ir užsienis per savaitę

Pasirodo visą tą laiką ne Aljansas artėjo prie Rusijos sienų (blogai čia, ar gerai – kitas klausimas), o atvirkščiai. Yra toks pokštas: meteorito gyventojai su siaubu akyse stebėjo, kaip artinasi Čeliabinskas. Nuotr. themoscowtimes.com

Pavojus Lietuvos moksleiviams ir konservatorių bėdos. Krentančios naftos kainos ir Rusija ant NATO slenksčio. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Lietuvoje tęsiasi įtampa santykių su Rusija kontekste. Šį kartą dėmesio centre atsidūrė kelių Vilniaus mokyklų moksleiviai ir pedagogai, kurie dalyvavo Rusijos organizuotose sukarintose stovyklose. Švietimo ministras net susitiko su VSD vadovu situacijai aptarti, o Prezidentė, nusivylusi Seimo sprendimu dėl jos siūlyto antipropagandinio įstatymo, šiuo atveju pareiškė, kad tai įrodymas, jog propaganda pasiekia rezultatų. Paaiškėjo, kad VSD net bendravo su stovyklų dalyvių tėvais, nes problema – kaip jie suvokia save: kaip Lietuvos Respublikos piliečius, ar kitos valstybės piliečius, tiktai nešiojančius lietuvišką pasą. Trumpai sakant, šiandien vaikai į stovyklas važiuoja, o rytoj virs „žaliaisiais žmogeliukais“ (beje, tam atvejui nuspręsta kurti greitojo reagavimo pajėgas). Tuo pat metu Seimo narė nuo Rusų sąjungos L. Dmitrijevą po susitikimo su ESBO eksperte tautinių mažumų klausimais pažymėjo, kad rusakalbiams didelį nerimą ir baimę kelia dabartinė atmosfera šalyje, o rusai netgi bijo viešumoje kalbėti gimtąja kalba. Reikia sutikti, kad atmosfera iš tiesų yra ne visai normali (prisiminkime šių metų gegužės 9 dienos kontekstą). Tačiau manytina, kad taip yra toli gražu ne todėl, kad lietuviai staiga ėmė nekęsti rusų, bet todėl, kad įvykiai Ukrainoje kaip tokie ir agresyvus nacionalinis informacinis diskursas neišvengiamai kaitina aistras iš abiejų pusių. Šiame kontekste rusakalbiams, kol viskas negrįš į savo vėžias, reikėtų atsakingiau žiūrėti į tam tikrus dalykus, nors jie ir neprieštarauja įstatymams, o Lietuvai nepanikuoti dėl kiekvieno epizodo, turinčio rusiškąjį atspalvį.

Antroje vietoje konservatorių vargai su kandidatu į Vilniaus merus. Staiga paaiškėjo, kad jie neturi tam reikalui tinkamo lyderio. „Tai apnuogina jų problemą, kad jie neturi lyderių. Tikrai M. Adomėnas – ne ta figūra, kuri tiktų į merus. Tai, kad konservatoriai dviem moteriškėms, ne savo partijos narėms, siūlė, rodo, kad jie patiria krizę šia prasme, Vilniuje jie neturi lyderių“, - komentuodamas situaciją pažymėjo Mykolo Romerio universiteto docentas politologas V. Dumbliauskas. Nesinori būti agitatoriumi, bet iš tiesų sunku suprasti, kodėl netinka M. Adomėno variantas – jis jaunas, energingas, jau turi nemažą politinio darbo (taip pat savivaldybės lygmeniu) patirtį. Tai naujos kartos lyderis, kuris galėtų sustiprinti sisteminę partijos paramą, ir jis, galbūt ir nebūdamas idealiu kandidatu, nusipelnė pabandyti. Tuo tarpu dabartinis konservatorių blaškymasis verčia galvoti apie intrigų kovą, kuri paprastai neišvengiamai duoda liūdną rezultatą.

Trečioje vietoje lietuvių nuotaikos. Kaip parodė „Baltijos tyrimų“ apklausa, 69 proc., Lietuvos gyventojų mano, kad pastaruoju metu reikalai šalyje iš esmės krypsta į blogąją pusę. Per paskutinį mėnesį piliečių vertinimai šiuo klausimu pablogėjo 4 procentiniais punktais, o per paskutinius 2 mėnesius net 17 procentinių punktų. Lyginant su tyrimo rezultatais prieš metus, teigiamai vertinančių padėtį Lietuvoje sumažėjo 14 procentinių punktų. Tuo pat metu pažymėtina, kad jaunimas iki 30 metų žiūri į situaciją su didesniu optimizmu, nei vyresnio amžiaus žmonės. Dar šiuo atveju galima paminėti, kad, pavyzdžiui, „MG Baltic“ prezidentas D. Mockus teigia, jog po krizės jų įmonės išėjo su tvariu augimu ir jie optimistiškai žvelgiame į 2015 m. „Mano atsakymas dėl įmonių optimizmo yra paprastas – jų balansai ir banke gulintys litai, kurie virs eurais. Mūsų įmonių balansai po krizės pagerėjo ir kiek bankai atskleidžia kortas, matyti, kad daugelio įmonių balansai yra pagerėję. Šiandien daugelio savininkų protus spaudžia klausimas, ką daryti su laisvomis lėšomis“, - „Verslo žinių“ konferencijoje „Verslas 2015“ kalbėjo „VP grupės“ akcininkas I. Staškevičius. Tai gerėja pas mus gyvenimas ar blogėja? Norisi tikėti verslo, o ne visuomenės nuotaikomis.

Užsienis

Į pirmą vietą grįžta Ukraina. Milane įvyko derybos, kurios daugiau aiškumo neatnešė. Sakoma, kad turi būti vykdomi Minsko susitarimai, bet problema ta, kad šiuo atveju parsideda žaidimai iš serijos „iš pradžių tu atsitrauk, po to aš“, nes niekas nenori prarasti pozicijų. Galiausiai gaunasi, kad visi lieka savo vietose ir sprendžia ginčą ginklu (pavyzdžiui, Donecko oro uosto atvejis). Pažymėtina, kad spaudos konferencijos metu V. Putinas pastoviai vartojo terminą „Novorosija“. Apskritai jis buvo geros nuotaikos po pokalbių su „partneriais“ (net leido sau pavėluoti į susitikimą su Merkel, o vėliau Rusijos pusė pareiškė, kad „partneriai“ nesupranta, kas vyksta Ukrainoje). Tuo pat metu Ukrainos vidaus reikalų ministras Avakovas pareiškė, kad prezidento pasirašytas įstatymas dėl specialaus Donbaso statuso yra niekinis ir vykdyti jo jis nesiruošia, nes banditus reikia žudyti. Tai ką, po Rados rinkimų vėl karas? Separatistai jo nekantriai laukia. Ukrainai jis būtų pražūtingas. Na ir apie dujas. „Daugiau skolon Rusija nieko neduos“, - pareiškė V. Putinas, leisdamas suprasti, kad, jeigu Ukraina pinigų neturi, tegul moka Europa (nenorinti to daryti, bet labai bijanti, kad Kijevas pradės vogti tranzitines dujas, už ką Rusija jau pagrasino mažinti eksportą). Trumpai sakant, Putinas viena ranka veda beprasmes derybas (muilina Vakarams akis), o kita tęsia karą su taikdariška retorika; Porošenkos niekas neklauso, o Kijevo „vanagai“ ruošiasi naujai atakai, pinigų Ukrainoje nėra, šalčiai artėja, dujų skolon nebus. Kitaip tariant, išoriškai visi bando vaizduoti, kad taikos procesas juda į priekį, o ant žemės viskas, kaip anksčiau ir dar blogiau. Ir pabaigai „Freedom House“ vadovo pareiškimas: „Toks jausmas, kuris remiasi tam tikrais komentarais, išsakytais [JAV] prezidento asmeniniuose pokalbiuose, kad jam Ukraina ne tokia jau ir svarbi ir kad tai, kas ten vyksta, nėra grėsmė Jungtinėms Valstijoms“.

Antroje vietoje krentančios naftos kainos. Rusija pradeda nerimauti. Klausimas – kodėl besiklostanti situacija tenkina Saudo Arabiją, kuri galėtų sumažinti gavybą ir taip išsaugoti didesnį pelną? Galbūt, egzistuoja susitarimas su Amerika dėl Maskvos spaudimo, bet čia yra du niuansai. Pirma, sauditai negali sau leisti mažinti kainos iki begalybės, nes jiems reikia vykdyti socialinius įsipareigojimus šalies viduje. Antra, mažėjanti naftos kaina mažina skalūninės naftos Amerikoje gavybos rentabilumą (jos technologijos tobulėja, bet kaštai vis dar dideli). Šiame kontekste galima spėti, kad anksčiau ar vėliau kritimas turės sustoti, bet kada būtent, pasakyti sunku. Tai priklausys nuo to, kas yra pasiruošęs ilgiau kentėti finansinį skausmą.

Trečioje vietoje JAV Gynybos ministro C. Hagelo pareiškimas: „Teroristų ir sukilėlių keliamos grėsmės yra ilgalaikės, bet taip pat mes turime reikalų su revizionistine Rusija – su jos modernia ir veiksminga kariuomene – ant NATO slenksčio“. Komentarai būtų du. Pirmas, Pentagonas mano, kad Rusijos kariuomenė moderni ir veiksminga, kas reiškia, jog visiems, kas tuo netikėjo, atrodo, pats metas keisti nuomonę (nors gal čia tik eilinis JAV kariškių mėginimas išmušti sau daugiau pinigų ekonomijos sąlygomis, nes pastaruoju metu Amerikos karinis biudžetas turi tendenciją mažėti). Antras susijęs su Hagelo pastaba dėl rusų ant NATO slenksčio. Pasirodo visą tą laiką ne Aljansas artėjo prie Rusijos sienų (blogai čia, ar gerai – kitas klausimas), o atvirkščiai. Yra toks pokštas: meteorito gyventojai su siaubu akyse stebėjo, kaip artinasi Čeliabinskas.