Lietuva ir užsienis per savaitę

Buvęs konservatorių kandidatas į Vilniaus merus Stasys Šedbaras. Politiko teigimu, pataisius Referendumo įstatymą pagal KT nurodymus jis bus aiškesnis ir labiau atitiks Konstituciją bei savo paskirtį.

Dvi naujienos Lietuvai, Rusijos ir Vakarų santykiai bei Šiaurės Korėjos manevrai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Dvi naujienos Lietuvai. Geroji. Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius padarė du svarbius pareiškimus. Pirma, jis pasakė, kad asmeniškai mano, jog „konvencinės grėsmės neturėtume tikėtis. Vis dėlto esame NATO narė ir būtų per didelė rizika tokią šalį tiesiogiai, atvirai užpulti. Nors beprotybei ribų nėra, nemanau, kad tai būtų realu“. Antra, jis pažymėjo: „Nesu cenzūros šalininkas – reikia pateikti tai, ką irgi būtų įdomu žiūrėti – ne tik naujienų, bet ir kitų laidų. Bet lengva pasakyti. Lietuvoje yra 6,5 proc. rusų. Beje, noriu pasakyti gerą žodį – jie yra labai lojalūs, pilietiški, dauguma jų yra šalies piliečiai ir labai sunku jais manipuliuoti, aš taip manau. Bet tai nereiškia, kad nieko nereikia daryti“. Kalbant paprastai – panikai „ne“, cenzūrai „ne“, Lietuvos rusai – pilietiški ir lojalūs. Labiausiai L. Linkevičių šiuo atveju reikėtų pagirti už drąsą, nes prezidentė mano kitaip, o su ja nesutinkantys ministrai (ypač užsienio reikalų ministrai) paprastai blogai baigia.

Blogoji naujiena. Rusiškose mokyklose, kurių moksleiviai vyko į sukarintas stovyklas, kratos viduryj baltos dienos. Beliko tik jų vadovybę pasodinti septyneriems metams. Nors, kaip teisingai pažymėjo A. Zuokas, VSD žinojo, kad kelionės rengiamos, ir tragedijos iš to nedarė. O dabar prasidėjo kažkoks „viešųjų ryšių“ tyrimas. Be abejo, epizodas nevienareikšmis, bet pagrindinis sprendimas (atsakas) – kokybiška alternatyva (ir džiugu kad ji rengiama KAM, Šaulių sąjungos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, o ne „pavyzdinės“ kratos. Tuo pat metu vartotojus neramina kibernetinio saugumo įstatymas, kuris gali tapti pagrindu žmonių sekimui. Pagaliau, Teisingumo ministerija parengė Referendumo įstatymo pataisas, kurias palaiminus Seimui būtų suteikta teisė filtruoti „įtartinas“ referendumų iniciatyvas. Lietuva, žinoma, ne policinė valstybė, kuri riboja demokratines savo piliečių teises. Bet atskiros pastarojo meto tendencijos verčia susimastyti, ypač kai sakoma, kad „viskas tik tautos labui“.

Trečioje vietoje nemalonios žinios iš Italijos. Šios šalies teismas nusprendė nebetęsti bylos dėl Sausio 13-osios bylos įtariamojo Vasilijaus Kotlerovo ekstradicijos Lietuvai, nes anksčiau palengvinus skirtą kardomąją priemonę į namų areštą įtariamasis paprasčiausiai dingo. Kaip teigia šaltiniai, Milano apeliaciniame teisme prokuroras nurodė, kad 1991 m. V. Kotlerovas buvo karys, todėl vykdė įsakymus – priešingas veiksmas būtų prilygęs dezertyravimui. Ir tai jau ne pirmas panašus epizodas (prisiminkime Austriją, kurį paleido M. Golovatovą). Moralas – mes mėgstame vaizduoti, kad esame pasaulio centras, tik šio pasaulio dalys taip nemano. Tai geriau mažiau kalbėti, o daugiau siekti, kad ES partneriai mus realiai gerbtų.

Užsienis

Pirmoje vietoje aštrėjantys Vakarų ir Rusijos santykiai. JAV gynybos ministro pavaduotojas pareiškė, kad Rusija ir Kinija yra didžiausios grėsmės Amerikos saugumui. Putinas sustabdė „Pietų srautą“ ir kreipėsi į Federalinį susirinkimą su aiškia žinia: „Mes pasiruošę priimti bet kokį laiko iššūkį ir nugalėti“. Kitaip tariant, konfrontacija didėja, ir Rusija nelinkusi atsitraukti. Ar ji gali sau tai leisti, sunku pasakyti – tam tikrą finansinį rezervą pasipriešinimui turi, bet jis yra trumpalaikis (iki dviejų metų). Kita vertus, Vakarai reikšmingi Maskvai, bet tai ne visas pasaulis (ypač svarbu, kad sankcijų politikos neparėmė Kinija/BRIKS, kas suteikė Kremliui manevro laisvę). Iš esmės be jų galima išgyventi (jeigu būtų kitaip, Putinas, greičiausiai nerizikuotų šalies ir savo valdžios likimu), o jeigu Rusijai pavyks, ji pastebimai pakels savo reitingą tarptautinėje arenoje (metė iššūkį Vašingtonui ir atlaikė atsakomąjį smūgį). Pagaliau, Amerika, o ypač Europa negali griežtinti sankcijų (gilinti konflikto) iki begalybės, nes tada naujas Šaltasis karas, kuriame Maskva (Rusijos visuomenė) yra labiau pasiruošusi kentėti. Tokiu būdu, Vakarų strategija Rusijos atžvilgiu iš esmės yra neperspektyvi, nes palaužti su priimtinais politiniais ir ekonominiais kaštais, atrodo, nepavyks. Todėl reikia ieškoti atsitraukimo galimybių. Neveltui Slovakijos premjeras pareiškė, kad Krymo klausimas Europoje iš esmės „uždarytas“. Beliko gražiai „pasprukti“ iš Ukrainos. Niekas nesako, kad Vakarai turi taip pasielgti – tiesiog ciniška naudos logika verčia tai daryti. Bet vieną Šaltąjį karą jie jau laimėjo. Gal neverta bijoti ir antro (tik šį kartą, jeigu jau laimės, „Kartagena turi būti sunaikinta“, nes kitaip po kurio laikos viskas prasidės iš naujo). O pabaigai Lavrovo pastaba Keriui – jeigu kalbi apie Rusijos karius Ukrainoje, kodėl jų vis dar neparodė CNN? JAV Valstybės sekretorius nežinojo, ką atsakyti...

Antroje vietoje žinia apie Irano aviacijos smūgį Islamo valstybės smogikams Irake. Oficialiai Teheranas ir Vakarų koalicija (pirmiausiai JAV) nederina savo veiksmų šiame kare, bet, kaip pastebi ekspertai, sunku įsivaizduoti, jog Iranas įvykdė minėtą operaciją be Amerikos žinios. Turint omenyje faktą, jog iraniečiai padeda ir ant žemės, darosi akivaizdu, jog Teherano įtaka Irake ir visame regione didėja, o Amerika priversta su tuo taikstytis, nes su Iranu blogai, bet be jo šiuo atveju dar blogiau. Bendrai paėmus, tokia įvykių eiga įsipaišo į Obamos kompromiso politikos Teherano atžvilgiu rėmus, bet toli gražu ne visi Amerikos elite patenkinti prezidentu ir jo Artimųjų Rytų strategija. Problema ta, kad kuo toliau, tuo Irano vaidmuo didės, ir galiausiai jį bus beveik neįmanoma išstumti iš užimtų pozicijų. Šiame kontekste galima daug kritikuoti Jungtines Valstijas už tai, kad jos iš esmės savo rankomis sukūrė ILIV ir sąlygas Irano dominavimui Irake. Tačiau svarbesnis yra klausimas – ką daryti? Susidaro toks įspūdis, kad Amerika šiandien neturi į jį atsakymo ir veikdama renkasi tarp blogo (Irano stiprėjimas) ir dar blogesnio (ILIV stiprėjimas) varianto, nes pati kartu su sąjungininkais kovoti ant žemės nepasiruošusi, o daryti kažką reikia. Matyt, spręsti situaciją iš esmės teks jau naujam JAV vadovui, tik geopolitiškai sustiprėjęs Iranas su juo jau kalbės žymiai kiečiau.

Trečioje vietoje dar kitas planetos taškas – Šiaurės Korėja. Atrodo, kad jos lyderis ruošiasi pirmam užsienio vizitui, ir aplankyti jis galvoja... Ne – ne Kiniją, bet Rusiją. Tokią išvadą galima daryti iš to, kad aukšto rango Šiaurės Korėjos pareigūnai jau apsilankė Maskvoje ir buvo susitikę su pačiu V. Putinu. Manytina, kad šalių suartėjimas yra naudingas tiek Kremliui, tiek Kimui. Pirmasis padidins savo įtaką regione, nes visi jame bijos Šiaurės Korėjos, o antrasis užsitikrins įtakingo tarptautinio žaidėjo, kurio santykiai su Vakarais irgi ne patys geriausi, paramą. Kinija, be abejo, atidžiai stebi šiuos „draugų“ manevrus. Anksčiau Pekinas iš esmės turėjo įtakos Pchenjanui monopolį, o dabar į areną veržiasi Maskva. Pasak Šiaurės Korėjos vyriausybės šaltinio, šalis stengiasi mažinti ekonominę ir politinę priklausomybę nuo Kinijos, todėl jai reikalinga Rusija, kuri jau vykdo šalyje kelis svarbius infrastruktūrinius projektus. Tad Maskva ir Pchenjanas žino, ką daro, nors savo veiksmus, greičiausiai, stengsis derinti su Pekinu, nes dabartinėmis konflikto su Vakarais sąlygomis rizikuoti draugyste su juo negali.