Lietuva ir užsienis per savaitę

Saudo Arabijos sostinė Rijadas naktį. Nuotr.

Euras ir informacinis frontas Lietuvoje, kova dėl Europos ir globalūs ekonominiai šachmatai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje, žinoma, euro įvedimas. Pratinamės prie naujos valiutos. Kažkokių didelių nesklandumų lyg ir nėra. Problema tik, kad pats euras pastaruoju metu išgyvena ne pačius geriausius laikus (nors visai tikėtina, kad tai tik dideli politiniai-ekonominiai Europos ir Amerikos žaidimai). Tačiau dabar jau per vėlu samprotauti apie tai, ar vertėjo aukoti monetarinį savarankiškumą globalios ekonominės turbulencijos ir nenuspėjamų geopolitinių žaidimų laikais. Neramina ir Vokietijos pozicija dėl Graikijos eurozonoje – gal ir mūsų nenorės gelbėti, jei kas atsitiks. Bet juk Lietuva priprato išgyventi ne Briuselio, o savo piliečių sąskaita. Tad, ir tą europietišką pinigą kaip nors suvirškinsime.

Antroje vietoje eilinis Lietuvos kovos su informaciniais vėjo malūnais epizodas. Galimai už D. Grybauskaitės atsisakymą nevykti į Pergalės dienos minėjimą (nors Rusijai ypatingų progų nereikia) kanalas „Rossija“ dar kartą parodė „visą tiesą“ apie mūsų prezidentę, kurią jau seniai žinome (tik greitai pamirštame, o tie piktieji rusai vis primena). Žinoma, kad informacinė ataka, ir pirma mintis, žiūrint reportažą, buvo – na, dabar vėl atjungs. Ilgai laukti iš tiesų nereikėjo. REN TV LRTK uždraudė, o su RTR ir NTV nusprendė profilaktiškai pakalbėti. Problemėlė ta, kad be europiečių sutikimo metinė „diskvalifikacija“ neįmanoma, o tiems prakeiktiems Europos biurokratams argumento „aš manau“ juk neužteks, reikės rimtesnių įrodymų, su kuriais ne viskas paprasta (neatsitiktinai teismas, įvertinęs LRTK sprendimą bei „Ren TV Baltic“ laidos įrašą, nutarė, kad komisija nenurodė faktinių sprendimo aplinkybių ir nepateikė jų teisinio įvertinimo, kad kanalo transliacija būtų sustabdyta). Tačiau net ne tai svarbiausia. Tiesiog graudina vaikiška draudimo politika, kai net jau tokios asmenybės kaip V. Ušackas ir L. Linkevičius pareiškė, jog cenzūra nieko neduos. Bet Jos Ekscelencija mano, kad tai – ne cenzūra. Tad siūlymas – nesikankinkime ir įveskime tokią „žodžio laisvę“, kaip Ukrainoje (uždrauskime visus rusiškus kanalus, po to filmus ir serialus, po to knygas ir t.t.). Keista, kad valdininkai taip žemina Lietuvos žmones, taip negerbia jų pilietinio sąmoningumo ir dar pristato tai, kaip efektyvią kovą su priešiška propaganda (tas pats su „koloradiniais“ lipdukais – norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada...).

Trečioje vietoje Lietuvos valdančioji koalicija. Prezidentė išsakė nuomonę, kad ji ir vyriausybė turi išgyventi iki kadencijos pabaigos. Ir nenuostabu – kam keisti tuos, kas tau nesipriešina. O štai „darbiečiai“ drebina komandos pamatus. Pradėjo puolimą jų garbės primininkas, išvadinęs premjerą bailiu ir melagiu. Tačiau L. Graužinienė ir K. Daukšys nelinkę asocijuoti V. Uspaskicho pozicijos su partijos pozicija. Šiame kontekste galima sakyti, jog pastaroji eilinį sykį tapo vieno žmogaus įkaitu, bet štai V. Gapšys irgi pažymėjo, kad „jei ne Darbo partija, tai vyriausybė būtų visiškai blanki“. Tad įtampa tikrai yra. Žinoma, artėja savivaldos rinkimai, reikia pademonstruoti aktyvumą, o kadangi A. Butkevičius, kaip rodo praktika, politiškai „minkštas“, kodėl jo nepakritikavus. Ar socdemai gali kažkaip sutramdyti „darbiečius“? Vargu. Lenkus ministras pirmininkas, demonstruodamas savo ‚kietumą“, jau išspyrė. Toliau tik koalicijos griūtis, kuri labiau turėtų gąsdinti socialdemokratus, kurie gali prarasti vyriausybės vadovo postą, o ne „Darbo partiją“. Ir vis tik dauguma turėtų išgyventi, tik socdemams teks susitaikyti su tuo, kad dabar jiems nurodinės ne tik Daukanto aikštė, bet ir „partneriai“, o kalti juk tik jie patys.

Užsienis

Kurį laiką buvo neaišku, kodėl Ukrainoje tęsiasi situacija, kuri niekam nenaudinga. Vėliau pradėjo aiškėti, kad vyksta kova dėl Europos. Neseniai viską puikiai paaiškino Vokietijos vicekancleris Zigmaras Gabrielis, kuris pareiškė, kad Europoje ir Amerikoje yra jėgų, kurios nori galutinai paguldyti ant menčių sudarančią joms konkurenciją supervalstybę, bet tai tik sukuria visai Europai dar pavojingesnę situaciją. Atitinkamai yra jėgų, kurios to nenori (nenori finansuoti amerikietiškos geopolitikos), ir štai net ištikimas JAV sąjungininkas F. Olandas ėmė ir pareiškė, kad ES sankcijos Rusijai gali būti nuimtos, jeigu bus pažanga Ukrainoje (gal Putinas pažadėjo milijardinės piniginės baudos už Mistralius nereikalauti). Nespėjo jis baigti, o JAV Valstybės departamentas jau išplatino pareiškimą, kad Maskva stengiasi blogai. Jokios pažangos Ukrainoje iš Rusijos pusės iš tiesų nėra ir būti negali, nes tikslai visai kitokie, bet juk svarbi ne tiesa, o vaizdelis ir ES sprendimas, o televizijos ekrane – gražios Minsko paliaubos ir dialogas, „taika, draugystė, kramtoškė“ (net Donecko oro uoste). Kas nugalės, kol kas neaišku, bet „Maskvos draugai“ tikrai suaktyvėjo, ir galimai nori nuversti A. Merkel, kuriai gal ir pačiai nusibodo būti Vašingtono atstove spaudai. Logika tokia: kanclerė staiga pakeičia poziciją dėl Graikijos išėjimo iš eurozonos į „tegul traukiasi“. Kas tai – žinoma „neatsakinga spekuliatyvi politika“ (apie ką jau pareiškė Europos Parlamento pirmininkas). O neatsakingi lyderiai turi ką daryti? Teisingai – trauktis, o pakeisti ponią Merkel galėtų, pavyzdžiui, ponas Štainmajeris, o ten jau ir iki susitaikymo su Kremliumi netoli. Štai tokie žaidimai... (p.s. Maidanas ir dabartinė ukrainietiška „demokratija“, žinoma, puiku, bet kai sovietinėms atominėms jėgainėms, su kuriomis pastaruoju metu ir taip ne viskas gerai, perkamas joms visiškai netinkantis branduolinis kuras – be abejo iš Amerikos, tai net ne korupcija, tai jau kažkokia šizofrenija, kuri kelia egzistencinį pavojų normaliems žmonėms visoje Europoje).

Antroje vietoje islamistų išpuoliai Prancūzijoje. Paprasčiausia šiuo atveju būtų sutikti su populiariu paaiškinimu: nors ir gerai paruoštas bei profesionaliai įvykdytas, bet spontaniškas radikalų kerštas už Paryžiaus kovą su ILIV ir kitus piktus darbus arabų pasaulyje. Bet keistas sutapimas: prieš pat išpuolį Vokietijoje įvyko gausios demonstracijos prieš šalies islamizaciją (ir dar nepamirškime Londono su jo planais migrantų atžvilgiu). Tegul tai būna sąmokslo teorija, bet susidaro įspūdis, kad Europoje eilinis bandymas sukurti antiislamišką isteriją (ir Prancūzijoje jau prasidėjo mečečių puldinėjimai). Galimas tikslas – atrišti valdžiai rankas migracinės politikos srityje, ko reikalauja vis daugiau Europos gyventojų, balsuojančių už kraštutinius dešiniuosius, ir leisti teisėsaugos institucijoms griežčiau elgtis su radikalaus islamo mėgėjais, įžūliai verbuojančiais smogikus ir renkančiais jiems finansinę paramą pačioje Europos širdyje (panašiai kaip „Patriot Act“ Amerikoje po 9/11). Taip pat aptariami įvykiai gali paskatinti Paryžių aktyviau įsitraukti į kovą su ILIV Irake ir Sirijoje, kas naudinga Amerikai.

Trečioje vietoje energetinės, ekonominės, finansinės peripetijos įvairiuose pasaulio taškuose. Pradėkime nuo Rusijos ir arabų naftos. Pastarosios kaina toliau mažėja, bet Amerika dėl to tragedijos nedaro, nors vietinis skalūnų sektorius, atrodo, jau pradeda susidurti su rimtomis problemomis. Dar daugiau, New York'as staiga ėmė ir nusprendė, kad skalūninių dujų gavyba valstijos teritorijoje turi būti uždrausta dėl pavojaus žmonių sveikatai. Įdomu, ką dabar sakys skalūnų dujų šalininkai Lietuvoje, kurie taip mėgo Amerikos pavyzdį ir kalbas apie hidraulinio metodo nekenksmingumą, bet greičiausiai toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad jo kažkam reikėjo. Ar tik tai ne eilinis Obamos smūgis su respublikonais susijusiam energetikos sektoriui (spėkite iš trijų kartų, kokiai partijai priklauso New Yorko vadovas). Apskritai skalūninės revoliucijos impulsas Amerikoje silpnėja, o reiškia Europai sunku tikėtis pigių amerikietiškų dujų, o reiškia reikia kitų – suprask, rusiškų (grįžimas prie „Pietų srauto“???). Va taip, užsuki Maskvai vieną kraną, atsisuka kitas. Tuo tarpu sauditai aiškina, kad 100 dolerių už barelį pasaulis gali jau neišvysti, o kaina tegul krenta kad ir iki 20 dolerių už statinę. Bet štai niuansas, amerikiečiai dėl politinių priežasčių gal ir gali sau leisti iškeisti skalūnų sektorių į pigesnę naftą, bet Saudo Arabija 2015 m. turės deficitinį biudžetą su 38,6 mlrd. dolerių nuostoliu. Kiek ilgai Rijadas ištvers tokius Amerikos primestus kaštus, neaišku, kaip neaišku, remiantis kokia kaina buvo skaičiuojamas jų 2015 m. biudžetas: variantai įvairūs – nuo 55 iki 75 dolerių už barelį, o reiškia Saudo Arabijos kantrybė ne begalinė. O Putinas pasiduoti neketina, ir dar kinai pažadėjo finansiškai pagelbėti, jeigu prireiks (jau nekalbant apie šalių sprendimą pereiti prie atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis, kas doleriui ne į naudą). Tuo pat metu Pekinas staiga susidūrė su „stichiniais visuomenės protestais“ prieš Nikaragvos kanalo statybą. O ką jis galvojo, kad amerikiečiai sėdės ir nieko nedarys? Štai tokie makroekonominiai šachmatai...