Lietuva ir užsienis per savaitę

Prezidentė skaito metinį pranešimą. Nuotr. prezidentas.lt

Prezidentės kalba ir naujas „Darbo partijos“ pirmininkas. Artėjantis Minsko paliaubų krachas ir skandalas FIFA. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Pirmoje vietoje prezidentės kalba Seime. Perskaitai ją ir galvoji, ką gi galima būtų išskirti. Lyg ir svarbūs dalykai paminėti: šalies gynyba, tautinė vienybė, demografija, kova su korupcija ir kiti. Tačiau lieka stiprus neišbaigtumo jausmas, ypač užsienio politikos, už kurią pirmiausiai atsakingas Lietuvos vadovas, srityje. Kaip pažymėjo R. Valatka: „Pranešimas yra poetiškas. Jis pats poetiškiausias iš visų, kuriuos skaitė Dalia Grybauskaitė. (...) Man labiausiai užkliuvo teiginiai apie Lietuvos užsienio politiką. (…) Man iš tiesų norisi sužinoti, kas per tuos baisius metus įvyko – ar mes su sąjungininkais sutariame geriau, ar blogiau, ką daryti, kad santykiai pagerėtų? To nebuvo. Norėjosi didesnio aiškumo, ką turėtume daryti toliau. (…) Mano manymu, Amerikos ir Lenkijos nepaminėjimas pranešime yra klaida“. Taip pat šiek tiek stebina bandymas pristatyti Lietuvą vos ne kaip dinamiškiausiai besivystantį pasaulio centrą, kuris daugeliu rodikliu lenkia Vakarų Europos šalis ir kurio nuomonė lemia ES raidą. Na ir galiausiai: „Išdrįsti sakyti tiesą savo partneriams, net tada, kai tai gali būti nenaudinga tau pačiam…“ Atrodo, tai ir yra pagrindinis D. Grybauskaitės veiklos pagrindas – daryti, kas jai atrodo tinkama, nesvarbu ar tai naudinga Lietuvai, ar ne.

Antroje vietoje visus šokiravęs Vilniaus apygardos tesimo sprendimas buvusių OMON vadų byloje. Šiuo atveju svarbus ne tiek išteisinantis kaltinamuosius nuosprendis, kiek jo argumentacija. Kaip paaiškino vienas iš trijų teisėjų kolegijos narių A. Cininas, B. Makutynovičiaus ir V. Razvodovo nusikaltimai galimai buvo įvykdyti nesant Ženevos konvencijoje numatytų sąlygų – karinės padėties, ginkluoto konflikto ir okupacijos (!!!). Dabar prasidėjo aiškinimasis, kaip galima buvo taip pasielgti, aukščiausiu valdžios lygmeniu. Šiaip teisinėje valstybėje teismų sprendimai politikų nekomentuojami, bet atvejis pernelyg išskirtinis ir politiškai labai jautrus, ypač informacinio karo su Rusija (kuri neabejotinai užsikabins už šio epizodo) kontekste. A. Cininas bando suversti kaltę prokurorams, bet kaip sakoma, žodis – ne žvirblis, išskris – nepagausi. Žinoma, vienaip ar kitaip klaida bus ištaisyta, bet sudužusio puodo nesuklijuosi – patys sudavėme sau galingą informacinį smūgį, kuris dar ilgai nebus užmirštas.

Trečioje vietoje V. Mazuronio pergalė „Darbo partijos“ pirmininko rinkimuose. Iš tiesų labai sunku suprasti, kodėl V. Uspaskichas protegavo kandidatūrą žmogaus, kurio išrinkimas „darbiečių“ vadovu yra visiškai nelogiškas. Pirma, jis skandalingai paliko savo ankstesnę partiją dėl nepamatuotų asmeninių ambicijų, ir nėra pagrindo manyti, kad jis norės likti V. Uspaskicho šešėlyje, kas yra potenciali problema. Antra, aukščiausio partinio posto po L. Graužinienės pasitraukimo galėjo tikėtis partijos veteranai, bet jie buvo nustumi į šalį, kas yra dar vienas vidinės įtampos šaltinis. Pagaliau, V. Mazuronis yra vidutinis politikas, kurio šansai padaryti iš „Darbo partijos“ pagrindinę Lietuvos partiją yra beveik nuliniai. Manyti, kad gudrus V. Uspaskichas viso to nesupranta, naivu. Reiškia yra kažkoks slaptas planas, ką patvirtina ir tas faktas, jog „Darbo partijos“ senbuviai pakankamai ramiai sureagavo į V. Mazuronio iškilimą. Koks tas planas, pasakyti sunku, bet būna taip, jog paviršiaus tiesa neatitinka tikrovės. Kitaip tariant, gal ir nebuvo jokio konflikto tarp V. Mazuronio ir R. Pakso, o pas „darbiečius“ jis perėjo tam, kad palengvintų partijų susijungimą (nors kalba priešingai). Tai, žinoma, tik versija. Tiesa paaiškės tik vėliau.

Užsienis

Pirmoje vietoje vėl aštrėjanti situacija Ukrainoje. Šiaip ji ten niekada ypatingai neapsiramindavo (abi pusės nusibodo visiems savo skaičiavimais, kiek kartų per parą priešas juos apšaudė, nesilaikydamas Minsko susitarimų). Tačiau dabartinis suaktyvėjimas kvepia plataus masto karinių veiksmų atsinaujinimu, kurio ekspertai laukia jau seniai. Kodėl dabar? Atsakymas paprastas – artėja ES apsisprendimo dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu momentas. Amerikos WSJ jau parašė, kad jos greičiausiai bus pratęstos iki kitų metų pabaigos, tačiau Kijevas, matyt, dėl viso ko nusprendė pakurstyti konfliktą, kad parodytų, kokie pikti yra separatistai ir jiems vadovaujanti Rusija. Kita vertus, Maskva galimai nutarė pademonstruoti Europai, kas gali būti, jeigu sankcijos nebus nuimtos. Kitaip tariant, tuomet V. Putinas neturės, ką prarasti, ir Donbasui bus duotas įsakymas atakuoti, kurio ji tik ir laukia. Bet, sprendžiant iš to, kaip atkakliai Rusijos televizija bandė vaizduoti, kad Minsko taikos procesas juda į priekį, vargu ar Maskvai dabar reikėjo konflikto eskalacijos, kuri ją rimtai supykdė: S. Lavrovas pareiškė, kad Rusijos kantrybės atsargos išseko ir ji daugiau nepakęs vakarietiškų dvigubų standartų; Dūmos deputatas ir Kremliaus ruporas V. Nikonovas pažymėjo, kad Minsko susitarimų pažeidimo atveju Rusija gali atsisakyti pripažinti teritorinį Ukrainos vientisumą, o Federacijos Tarybos pirmininkė V. Matvijenka liepė kolegoms būti ryšio zonoje, nes gali tekti susirinkti į neeilinį posėdį. Laukiam.

Antroje vietoje visą pasaulį sukrėtęs skandalas FIFA su akivaizdžia politine potekste. Šiame kontekste galima konstatuoti du dalykus. Pirma, korupcija FIFA buvo, yra ir bus. Antra, tai kad amerikiečiai staiga nusprendė įvesti tvarką futbolo pasaulyje prieš pat FIFA vadovo rinkimus (jau nekalbant apie jų veiksmų teisėtumą), reiškia, jog jie norėjo tuos rinkimus paveikti. Tiesą pasakius, šlykštu darosi, kai sportas – ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar pasaulio futbolo čempionatas – tampa politikos įkaitu. Rusija gali būti tris kartus agresyvi imperialistinė valstybė, bet tai nesutrukdė jai surengti gerą (tegul ir korumpuotą, bet čia jos problemos) Olimpiadą. Todėl atskirų personažų siekis atimti iš jos galimybę surengti pasaulinę futbolo šventę yra pigus ir žemas, o kalbos apie alternatyvius turnyrus ir panašiai tiesiog kvailos.

Trečioje vietoje aštrėjantys JAV ir Kinijos nesutarimai Pietų Kinijos jūroje. Joje Pekinas pretenduodamas į tam tikras ginčytinas teritorijas, kuria dirbtines salas. Pentagonas sukritikavo šiuos kinų veiksmus kaip keliančius pavojų viso Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono saugumui. Tačiau juos tai mažai jaudina. Priešingai, Kinija ketina peržiūrėti savo jūrinę doktriną ir padaryti ją labiau puolamąją. Kaip aiškina „The Independent“, šis konfliktas pavojingesnis nei Rusijos bandymai atkurti imperiją, Artimųjų Rytų chaosas ir chroniškas Pakistano, turinčio atominį ginklą, nestabilumas. Šiame kontekste reikia suvokti kelis dalykus. Pirma, jeigu Kinija pradėjo kažką daryti, ji tikrai neatsitrauks. Antra, Amerika gali triukšmauti kiek sau nori, bet tiesioginiam susidūrimui su Pekinu vis tiek nesiryš, ką pastarasis puikiai supranta. Tačiau išeitis yra – galima išprovokuoti Kiniją konfliktui svetimomis rankomis (nepatenkintų jos veiksmais Azijoje krūva), ir tam kinai ruošiasi. Galvojate, kad blogiau negu Ukrainoje būti negali? Gali, tik vėliau.