Lietuva ir užsienis per savaitę

Iki nepriklausomo Kurdistano lieka keli žingsniai. Ar sugebės Ankara užkirsti kelią jo atsiradimui, neaišku. Nuotr. washingtonpost.com

Prezidentės vienybė ir A. Paulausko perspėjimas Lietuvai. Niūrios Ukrainos perspektyvos ir juanio devalvacija. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje gana netikėtas D. Grybauskaitės susirūpinimas Lietuvos pilietine vienybe. Kai ji apie tai kalbėjo metiniame pranešime, visi išgirdo ir pamiršo. Tačiau prezidentė nusprendė aktyviai grįžti prie šios temos. Interviu dienraščiui „Kurier Wilenski“, kuris buvo parengtas prezidentūros iniciatyva, ji pažymėjo: „Kiekvienas Lietuvos žmogus, nepriklausomai nuo to, kokia yra jo tautybė ar gyvenamoji vieta, yra svarbus. (...) Vilniaus ir Šalčininkų rajonai pasižymi turtingomis, savitomis kultūrinėmis  tradicijomis. (...) Ilgą laiką valstybės dėmesys šiems rajonams buvo gerokai per mažas“. O po kurio laiko, aplankydama Šalčininkų rajone Vilniaus apskrities jaunųjų šaulių vasaros stovyklą „Stiprybė vienybėje“, D. Grybauskaitė pareiškė: „Lietuva yra mylima ir, reikalui esant, būtų ginama visų tautybių Lietuvos piliečių. Tai įrodo šioje stovykloje ir visoje šaulių sąjungos veikloje dalyvaujantys lietuviai, lenkai, rusai, kitų tautybių žmonės, norintys išmokti ginti savo šalį. Būdami vieningi esame nenugalima jėga“. Ir iš kur gi toks dėmesys tautiniam bendrumui? Galbūt, nori naujam Lenkijos prezidentui parodyti, kaip Lietuvai rūpi visi jos piliečiai. Tik bėda ta, kad gražių kalbų daug, o įstatymas dėl pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis (jau nekalbant apie gatvių pavadinimus) vis dar nepriimtas.

Antroje vietoje ir vėl D. Grybauskaitė. Tik šį kartą su genialiais pasiūlymais pienininkams. Pastarieji pavargo nuo žemų supirkimo kainų. Šiame kontekste Žemės ūkio ministerija nusprendė, kad nuo rugpjūčio 1 d. sutartyse tarp perdirbėjų ir gamintojų privaloma nurodyti bazines žaliavinio pieno supirkimo kainas. Taip pat ji rengia memorandumą dėl žemutinių supirkimo kainų nustatymo, kurį turėtų pasirašyti Vyriausybė, gamintojai ir perdirbėjai. Prezidentė šiuo klausimu turi savo nuomonę: „Manyčiau, kad gamintojai pirmiausiai turėtų stiprėti patys, susijunginėti ir turėti stipresnes derybines galimybes. Apie bet kokią intervenciją reguliuojant kainas galiu tiesiai pasakyti, kad kainų reguliavimas ne rinkos sąlygomis vestų tik į kainų didėjimą visiems vartotojams. Pieno gamintojai nelaimės nieko ir daugiau už pieną negaus. O visi kiti vartotojai, mes mokėsime už pieno produktus daugiau. Todėl ir Europos Sąjungoje nenaudojamas šis būdas, jis yra draudžiamas direktyvomis ir tai yra teisinga. Tik konkurencija ir derybinė galia gali lemti kainas, ypač gamintojų. Europa negali, pavyzdžiui, eksportuoti į Kiniją – sumažėjęs vartojimas, į kitas šalis. Tai bendra tendencija, kuri dabar dominuoja pasaulyje ir Europoje, nes tai yra sunkmetis“. Ypač patiko apie „konkurenciją“. Tokiais atvejais paprastai klausiama: „Kvailas ar apsimeti?“ Sunku patikėti, kad Europoje dirbusi D. Grybauskaitė nežino, jog žemės ūkio sektorius ES šalyse (ypač taip vadinamoje „Senojoje Europoje“) yra labai toli nuo liberalizmo normatyvų. O sunkmetis dėl ko atsirado? Tame tarpe dėl įvestų sankcijų Rusijos atžvilgiu ir jos atsakomųjų priemonių. Tai gal nereikia kalbėti apie „bendrą tendenciją“, o sąžiningai pripažinti, kad mūsų pienininkai kenčia nuo europinės užsienio politikos. Bet tegul verčiasi, kaip nori. Kas neišgyvens – tam nepasisekė.

Trečioje vietoje A. Paulausko pasiūlymas rengtis galimiems pavojams, susijusiems su pabėgėlių priėmimu. Jis pataria iš anksto paruošti saugiklius ir papildyti teisinę bazę naujomis normomis, kurios reglamentuotų pabėgėlių buvimą viešose vietose. Žmogaus teisių aktyvistai kritikuoja iniciatyvą, sakydami, kad ji tik skatintų neigiamą visuomenės nusistatymą ir kliudytų integracijai. Renkantis tarp šių dviejų pozicijų, pritarti norisi A. Paulausko nuomonei. Tegul jai trūksta multikultūralistinės tolerancijos, bet užtat ji atsispiria į karčią europinę patirtį. Taip, šiandien ir artimiausiu metu mes, greičiausiai, neturėsime rimtesnių problemų su kultūriškai kitokių pabėgėlių noru primesti mums savo gyvenimo taisykles. Bet kai jos atsiras, bus jau per vėlu, o praktika rodo, kad, kuo daugiau svetimšalių, tuo didesnė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau jie pradeda diktuoti vietiniams savo sąlygas. O žmogaus teisų gynėjai vis kalbės apie kliūtis integracijai. O po to ateina Breivikai. Pernelyg apokaliptinis scenarijus? Galbūt. Bet geriau iš anksto nustatyti „žaidimo taisykles“ ir paaiškinti atvykėliams, kaip priimta gyventi Lietuvoje.

Užsienis

Pirmoje vietoje svarbios naujienos iš Ukrainos. Separatistų stovykloje pradėjo aktyviai cirkuliuoti gandai, kad Rusija greitai gali pradėti išdavinėti nepripažintų liaudies respublikų gyventojams rusiškus pasus. Tai būtų Ukrainos teritorinio vientisumo pabaigos pradžia, nes iš karto į galvą ateina Pietų Osetijos ir Abchazijos atvejai. Kuo ten baigėsi, žinome. Kad variantas realus, patvirtino ir DLR vadovas A. Zacharčenka, pareiškęs: „Išdavinėti rusiškus pasus nepradėjome. Tačiau klausimai buvo keliami. Joks galutinis sprendimas nepriimtas. Ar tai bus mūsų pasai, ar RF – nežinome“. Tuo pat metu Rusija sukilėlių lyderių lūpomis jau ėmė grasinti Ukrainai nauju karu, jeigu nebus vykdomi Minsko susitarimai. Pavyzdžiui, LLR vadovas I. Plotnickis pažymėjo: „Pavyks Minsko susitarimais išspręsti klausimus – gerai. Ne – na ką, tada kalbės tankai“. Bet Kijevas ir pats, atrodo, yra ne prieš pakariauti. Todėl nenuostabu, kad situacija kaista, tik pasekmės Ukrainai, greičiausiai, ir vėl bus liūdnos – dar daugiau prarastų teritorijų (kaip rašo separatistai – rusiškas „voentorgas“ vėl veikia visu pajėgumu). Tačiau, pavyzdžiui, premjeras A. Jaceniukas dėl to, turbūt, nelabai pergyvena. Kol Ukrainos ekonomikos ministras mums čia aiškino, kaip šalyje juda į priekį reformos, oficialiai 2014 m. uždirbęs apie 49 tūkst. dolerių Arsenijus, kaip pažymėjo žinomas Ukrainos savanoris A. Molčianovas, neseniai atšventė savo pirmą milijardą (ir tikriausiai ne grivinų). Nesinori būti liūdnu pranašu, bet kol kas vieningos Ukrainos perspektybos atrodo tikrai niūriai.

Antroje vietoje įvykiai Kinijoje. Šalį sudrebino galingi sprogimai, bet reikšmingesnė naujiena, turbūt, ta, kad šalies valdžia nusprendė devalvuoti juanį. Svarbesni šiuo atveju ne tie keli procentai, kuriais atpigo Kinijos valiuta, o pats faktas ir tendencija. Šalies akcijų rinka dar nespėjo atsigauti po pakankamai didelio nuosmukio, o čia jau nacionalinės valiutos devalvacija. Šiaip, tai visai normalus, tradicinis būdas stimuliuoti eksportą. Tačiau kartu tai požymis, kad su šiuo ekonominiu rodikliu Kinija turi problemų. Eksportas yra jos ekonomikos pagrindas, ir skatinti jį galima įvairiomis priemonėmis. Valiutos devalvacija paprastai nėra jų sąrašo pradžioje, greičiau – pabaigoje, kadangi neigiamai veikia piniginio vieneto įvaizdį. Kitaip tariant, juanio devalvacija nutolina jo kaip naujos pasaulio rezervinės valiutos perspektyvą. Apibendrinant, galima teigti, kad anksčiau ar vėliau Kinija turėjo susidurti su rimtesniais ekonominiais sunkumais – amžinas dviženklis BVP augimas neįmanomas. Be to, sustiprinti iššūkį galėjo JAV, nes pastaruoju metu Pekinas ėmė pavojingai artėti su Maskva ir kurti alternatyvią vakarietiškai ekonominę tvarką. Trumpai sakant, permainų epocha atėjo – žiūrėsime, kaip Kinija ją pergyvens.

Trečioje vietoje naujienų apie Artimuosius ir Vidurio Rytus rinkinys. Į Rusiją atvyko Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras. Kaip praneša žiniasklaida, Rijadas vis dar nori, kad B. Assadas pasitrauktų, bet tuo pat metu galvoja apie rusiškų raketinių kompleksų „Iskander“ įsigijimą. Kadaise sauditai net kalbėtis su rusais apie tai nenorėjo. Dabar jau kalbasi ir ginklus pirkti ketina. Kai galutinai supras, jog B. Assado nuvertimas tik sustiprins „Islamo valstybę“ (IV), o reiškia padidins pavojų Saudo Arabijai, kur jau sprogsta bombos, tikriausiai susitaikys su dabartiniu Sirijos režimu. Tuo metu Amerikos sausumos pajėgų vadas jau neatmeta galimybės pasiųsti JAV karius į Iraką kovai su IV, jeigu situacija nesikeis. Subręsti Vašingtonas gali arčiau prezidentinių rinkimų, kai demokratams reikės skambios pergalės. Be to, jau pranešama, kad IV panaudojo cheminį ginklą, kas yra idealus pretekstas imtis radikalų rimtai. Bagdadui tai būtų tik į naudą, tuo labiau, kad, kaip rašo „The Washington Post“, Irako kurdai jau pradėjo pardavinėti naftą nepriklausomai nuo „centro“, kas žlugdo šalies teritorinį vientisumą. Kartu tai kuria rimtą problemą Turkijai, nes iki nepriklausomo Kurdistano lieka keli žingsniai. Ar sugebės Ankara užkirsti kelią jo atsiradimui, neaišku.