Lietuva ir užsienis per savaitę

„Normandijos ketverto“ vadovų susitikimas. Nuotr. RIA

Generalinio prokuroro istorija ir mečetė Vilniuje. Vladimiro Putino klausimas Vakarams ir nepasiduodantys katalonai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje naujo Generalinio prokuroro skyrimo epopėja. Biudžeto klausimas, turbūt, svarbesnis, bet šis įdomesnis. Generalinė prokuratūra be nuolatinio vadovo liko birželio viduryje, kai baigėsi D. Valio kadencija. Šalies vadovė pasiūlė Kauno apygardos teismo pirmininką N. Meilutį, bet Seimas šiai kandidatūrai nepritarė. Dabar jis „prametė“ ir E. Dambrauskienę. „Seimo dauguma ir prezidentė turi nesusikalbėjimų. Šiuo atveju galime daryti išvadą, kad Seimas, atmesdamas antrąją kandidatūrą,  siunčia žinią Daliai Grybauskaitei, kad realius sprendimus daro parlamentas, o ne Prezidentūra“, – pažymėjo politologas L. Bielinis. Jo teigimu, prezidentė turi suprasti, kad generalinio prokuroro kandidatūrą reikia suderinti iki teikimo Seimui. „Ne, šiuo atveju tikrai esmė buvo ne įprastas apsikeitimas antausiais tarp prezidentės ir Seimo“, – oponuoja Kauno technologijos universiteto profesorius A. Krupavičius. – Esmė yra pati kandidatė. E. Dambrauskienė nepasirodė esanti kompetentinga užimti tokį atsakingą postą, kaip generalinio prokuroro. Tarkime, paprašyta išdėstyti savo prioritetus, ji daugiausia kalbėjo apie mokymus prokurorams. Tokia programa, švelniai tariant, kelia šypseną“. Matyt, teisūs yra abu. Seimui, galimai, nusibodo prezidentūros pavaldinio statusas, o kadangi prezidentė pateikė tikrai silpną kandidatūrą, niekas negalės apkaltinti parlamentarų politikavimu. Kitaip tariant, D. Grybauskaitė, matyt, nusprendė, kad parlamentas paklus bet kokiam Jos Didenybės sprendimui, o čia staigmena. Dabar šalies vadovė žada neskubėti. Gal išgirs L. Bielinį, bet kažkaip sunkiai tikisi.

Antroje vietoje žinia apie tai, kaip Lietuvoje pinigai dingsta. Šiauliečių interesams atstovaujanti Lietuvos vartotojų asociacija pradėjo didžiausią šalies istorijoje teisinį procesą prieš valstybinę įmonę. Šiaulių šilumos vartotojai neatgauna didesnės nei 1,1 mln. eurų permokos už gamtines dujas iš valstybės valdomos bendrovės „Lietuvos dujų tiekimas“. Permoka gyventojams, kurie šildosi centralizuotai, susidarė nuo 2013 metų sausio 1 d. iki 2014-ųjų balandžio 30 dienos, kai kompanija „Gazprom“ pritaikė 20,95 proc. nuolaidą gamtinių dujų kainai. „Gazprom“ permoką pervedė į įmonės „Lietuvos dujos“, kurią šiuo metu valdo „Lietuvos dujų tiekimas“, sąskaitą, tačiau Šiaulių šilumos vartotojams permokėtos ir jiems priklausančios lėšos nebuvo grąžintos. „Akivaizdu, kad šilumos vartotojai nukentėjo ir patyrė realių, nesunkiai apskaičiuojamų, nuostolių. Deja, „Lietuvos dujų tiekimas“ vietoje to, kad grąžintų permoką, dalina miglotus pažadus ir įžūliai lobsta vartotojų sąskaita. Šiuo metu renkame duomenis ir netrukus pateiksime ieškinį teismui“, - pažymėjo Lietuvos vartotojų asociacijos prezidentas Paulius Mereckas. Tepadeda jiems Dievas.

Trečioje vietoje sostinės mero R. Šimašiaus atsakymas Lietuvos musulmonų bendruomenei dėl mečetės: „Artimiausiu metu mes nieko neplanuojame, jokių pokyčių, jokių naujų statybų, jokių progresų šioje srityje. Vilniuje yra daugybė kitų problemų, kitų aktualijų“. Šiuo atveju pažymėtini du momentai. Pirmas, frazė „Vilniuje yra daugybė kitų problemų“ jau tampa tradicine sostinės vadovo lūpose, tik nei kylančios, nei „kitos“ problemos kažkaip nesprendžiamos. Antras, dėl pačios mečetės. Viena vertus, idėja prasminga, tuo labiau, kad Vilnius visada garsėjo kaip multikultūrinis ir multireliginis miestas. Kita vertus, nuo mečetės viskas prasideda. Be pabėgėlių problemos apie ją gal ir galima būtų pagalvoti, bet dabar jos statybų klausimas yra diskutuotinas, ir ne tiek dėl ekonominių, kiek dėl politinių priežasčių. Gal toks požiūris yra ksenofobiškas ir kupinas nepagrįstos baimės, bet būtina įvertinti visus šio kultūrine ir saugumo prasme jautraus klausimo aspektus.

Užsienis

Pirmoje vietoje JTO Generalinė Asamblėja ir Rusijos veiksmai Sirijoje. Putino kalbos topu tapo adresuotas Vakarams klausimas: „Jūs bent suprantate, ką pridarėte?“. Jis pats, žinoma, ne angelas, bet dabartinė situacija Irake, Libijoje ir Sirijoje patvirtina jo žodžius. O po to buvo Rusijos prezidento pokalbis su JAV vadovu. Prieš tai kiekviena pusė bandė įtikinti pasaulį, kad ne ji buvo susitikimo iniciatorė. Įtikinamiau skamba Maskvos pozicija – vien todėl, kad Jungtinėms Valstijoms jos veiksmai Sirijoje tapo eiliniu nemaloniu netikėtumu, ir tiesiog reikėjo susitikti, siekiant suprasti Kremliaus ketinimus. Kažkokio proveržio iš dviejų prezidentų pasimatymo tikėtis buvo sunku, bet iš karto po jo Rusijos aviacija pradėjo atakas Sirijoje, o Vašingtono retorika Damasko režimo atžvilgiu sušvelnėjo – JAV valstybės sekretorius Dž. Keris prabilo apie „pereinamąjį valdžios perdavimo laikotarpį“, o staigus Assado nušalinimas, anot jo, tik pablogintų situaciją. Sirijos opozicija, suprasdama, kad gali prarasti finansinę, politinę ir karinę paramą, jau rėkia, kad ją išdavė. Panašu, kad Obama iš tiesų vėl užsikabino už Putino iniciatyvos, norėdamas pamiršti tuos prakeiktus Artimuosius Rytus, o nepatenkintos Amerikoje tos jėgos, kurios suinteresuotos valdomu chaosu regione. Didžiausia intriga dabar, ar jungtinėms Rusijos, Sirijos ir Irano pajėgoms pavyks perimti iniciatyvą kare su islamistais, ir ar Rusijos aviacija atsiras Irake.

Antroje vietoje „Normandijos ketverto“ vadovų susitikimas. Pirmiausia būtina pažymėti, kad dar prieš jį matėsi, jog Sirijos klausimas Vokietijai ir Prancūzijai dabar rupi labiau, negu Ukrainos. Pereinant prie pastarosios problemų, galima priminti, kad pagrindiniu diskusijų klausimu turėjo tapti savivaldos rinkimai Ukrainoje bei jos separatistinėse teritorijose ir apskritai Minsko susitarimų vykdymo pažanga. Galiausiai tapo aišku, kad nieko neaišku. Prancūzijos prezidentas Olandas po susitikimo pareiškė, kad savivaldos rinkimai turi vykti pagal Ukrainos įstatymus po atitinkamo įstatymo priėmimo. Kitaip tariant, laukiama, kad Luhanskas ir Doneckas atšauks numatytą balsavimą, ko tikisi ir Porošenka, bet dėl bendrų rinkimų pusės dar turi sutarti, o to sutarimo kaip nėra, taip nėra. Neatsitiktinai Merkel pažymėjo, jog nei vienas Minsko punktas nerealizuotas visapusiškai, ir pabrėžė, kad ypatingas Donbaso statusas turi būti įtvirtintas Ukrainos Konstitucijoje. Ir vėl gaunasi, kad Kijevas turi derėtis su Donbasu, o ne vaizduoti Konstitucinę reformą. Bet jeigu jis anksčiau to nedarė, kodėl dabar turėtų pradėti? Taip pat sunku suprasti ar bus pratęstas Minsko reikalavimų vykdymas, jeigu iki metų pabaigos nepavyks pasiekti numatytų tikslų. Pagaliau, įdomu, kad viešai dialogo rezultatus apibendrino Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai, bet ne Putinas, kuris matyt paaiškino, kad arba Ukraina pradeda realiai laikytis Minsko, arba Liaudies respublikos darys tai, ką numatė. Praktikoje, turbūt, bus kaip prieš tai – Kijevas sakys, kad viską daro teisingai, o separatistai – kad su jais nesikalbama. O reiškia jokios pažangos ir tolimesnis judėjimas į skirtingas puses link Padnestrės scenarijaus. Ir tai dar neaišku, kiek ilgai pavyks išsaugoti taiką.

Trečioje vietoje besitęsianti Katalonijos kova dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos. Galima priminti, kad daugiau kaip 1,5 milijono katalonų šių matų rugsėjo 11 d. išėjo į Barselonos gatves pasisakyti už savo regiono savarankiškumą. O rugsėjo 27 d. įvyko rinkimai į Katalonijos parlamentą, kuriuos įtikinamai laimėjo separatistinės jėgos: jų pagrindinis aljansas „Drauge už „Taip“ (Junts pel Si) ir mažesnė nacionalistinė kairioji partija CUP drauge gavo 72 vietas iš 135. Kita vertus, šios partijos nesugebėjo surinkti daugiau kaip 50 proc. rinkėjų balsų – už jas balsavo 1,9 mln. iš 4 mln. balsuoti atėjusių rinkėjų. Tačiau nepriklausomybės šalininkų tikslas lieka tas pats – referendumas, o prieš tai jie ketina patvirtinti savo konstituciją bei įkurti armiją, centrinį banką ir teisinę sistemą. Šiame kontekste galima sakyti „kas ieško, tas randa“, bet atsiskyrimas nuo Ispanijos, matyt, nebus paprastas reikalas, tame tarpe todėl, kad tie patys vietos rinkimai parodė, jog pozityvus referendumo rezultatas nėra garantuotas. Šiaip situacija labai primena Škotijos atvejį, ir pažymėtina, kad škotams nepavyko. Tačiau katalonai nepasiduoda, ir nusipelno pagarbos už savo maištą prieš Sistemą, kuri nėra tokia galinga, kaip atrodo, ir labai bijo pralaimėti.

Be komentarų. Iškilių Lietuvos ekspertų samprotavimai apie Rusijos veiksmus Sirijoje: