Lietuva ir užsienis per savaitę

ES atstovas Maskvoje Vygaudas Ušackas pasiūlė Kremliui nurašyti 20 įsiskolinimo procentų. Nuotr. lenta.ru

Lietuvos demografija ir „draugystė“ su Rusija. JAV viceprezidentas J. Bidenas Ukrainoje ir Marine Le Pen rinkiminė sėkmė Prancūzijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje Lietuvos demografija. Galima sakyti, kad įvairios politinės naujienos yra svarbesnės, tačiau, jeigu mūsų šalyje nebus kam gyventi ir dirbti, bet kokia politika yra beprasmiška. Kaip parodė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) užsakymu atliktas tyrimas, po penkiolikos metų mūsų valstybėje turėtų likti 2,5 mln. gyventojų – 14% mažiau nei dabar. Tuo pat metu pažymėtina, kad 2030 m. 40% mažės jaunuolių skaičius 25-29 metų amžiaus grupėje, tiek pat trauksis 30-34 metų grupė, o 65-69 metų amžiaus gyventojų skaičius padidės 27%. Pagaliau, daugiau nei pusė savivaldybių per pastaruosius 14 metų neteko apie penktadalio gyventojų. Kaip konstatavo LNTPA pirmininkas R. Dargis: „Lietuvoje vykstantys procesai nėra išimtis, sensta, traukiasi ir ties miestais koncentruojasi visa Europa. Tačiau mūsų šalyje tai vyksta gerokai didesniais tempais“. Štai tokia „linksma“ perspektyva, o Lietuvos valdžia toliau kovoja su karinių ir informacinių grėsmių malūnais.

Antroje vietoje kaip tik naujas Lietuvos kovos su rusiška propaganda etapas. URM užsakymu atlikta gyventojų apklausa siekė išsiaiškinti, iš kokių šaltinių jie gauna informaciją apie šalies užsienio politiką. Į klausimą, per kokius užsienio televizijos kanalus gyventojai nuolatos žiūri naujienas, 32 proc. apklaustųjų nurodė „1-ą Baltijos kanalą“, 26 proc. – „RTR“, 11 proc. – „BBC“, 11 proc. – „CNN“. Kiti užsienio kanalai žiūrimi rečiau. Didžioji dalis žiūrinčių šiuos kanalus jais ir pasitiki. Tiesa, labiau pasitikima vakarietiškais kanalais: „BBC“ – 82 proc., „CNN“ – 84 proc., - bet „1-mo Baltijos kanalo“ (62 proc.) ir „RTR“ (58 proc.) rezultatas irgi labai aukštas. Ir prasidėjo. PBK pats pasidavė, paskelbęs, kad nuo 2016 m. pradžios savo naujienų nerodys, kadangi „kanalas įsitikino, kad Lietuvos valdžios media politika turi labai mažai ką bendro su europietiškomis vertybėmis, kurių neatsiejama dalis yra žodžio laisvė ir ES įstatymų laikymasis, o politinio akiračio ribotumas ir Lietuvos etninių mažumų nepaisymas rodo, kad valdžiai komunikacija su kitataučiais nereikalinga“. „RTR“ žmogiškos kalbos nesupranta, tad Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) įpareigojo visus Lietuvoje veikiančius retransliuotojus šį kanalą už karo ir neapykantos kurstymą perkelti į papildomai apmokestintų kanalų paketus. Kad tokia draudimų politika yra neadekvati ir neefektyvi, akivaizdu jau seniai, bet LRTK sprendimas nenustebino – prie tos kvailystės neįmanoma priprasti, su ja reikia tiesiog susitaikyti. Palyginimui, pavyzdys iš demokratiškiausios pasaulio šalies Amerikos – ten kanalas „Fox News“ dvejoms savaitėms nušalino nuo darbo du analitikus už necenzūrinius žodžius JAV prezidento B. Obamos atžvilgiu tiesioginiame eteryje. Net neatleido, o apie kanalo uždarymą iš viso nebuvo kalbama...

Trečioje vietoje Lietuvos bandymai susitaikyti su Rusija. URM vadovas L. Linkevičius pasakė „Sputnikui“ (kodėl jis sutiko kalbėti su tuo rusiškos propagandos instrumentu, neaišku), kad tikisi, jog šalims pavyks normalizuoti dvišalius santykius – tiek kultūrinius, tiek politinius. Kaip tai galės įvykti po to, kai LR prezidentė išvadino Rusiją teroristine valstybe, Lietuvoje ribojamas rusiškų kanalų transliavimas, Maskvoje dirbantis režisierius R. Tuminas (kultūrinio bendradarbiavimo simbolis) yra mūsų žurnalistams „naudingas idiotas“, buvęs VSD vadovas pasiūlė uždaryti tautinių mažumų mokyklas, o didesnė dalis Lietuvos gyventojų mano, jog dabartinė šalies politika Rusijos atžvilgiu yra tinkama ar nepakankamai griežta, suprasti sunku. Žinoma, Rusija toli gražu ne šventa. Tai klasikinė imperiškai agresyvi (ypač pastaruoju metu) valstybė. Lietuva savo ruožtu transliuoja kraštutinę Vakarų poziciją Maskvos atžvilgiu. Todėl susidūrimas neišvengiamas, konstruktyvus dialogas (jau nekalbant apie kažkokį susitaikymą) praktiškai neįmanomas. Visa kita – tik tuščios kalbos.

Užsienis

Pirmoje vietoje kelios naujos Artimųjų ir Vidurio Rytų krizės aplinkybės. Turkija be jokio perspėjimo įvedė savo pajėgas į Iraką. Juokingiausias yra paaiškinimas – padėti kurdams (didžiausi Ankaros „draugai“, kuriuos ji vėl subombardavo) ir kovoti su „Islamo valstybe“ (vos ne geriausia Erdogano partnerė). Bagdadas bando reikalauti turkų karių išvedimo, bet realių svertų priversti Turkiją tai padaryti nelabai turi. Dar daugiau, pasirodė žinia, jog į Iraką ir Siriją gali būti įvestos ne tik Turkijos, bet ir Saudo Arabijos bei Egipto pajėgos – iš viso 100 tūkstančių. Bagdado ir Damasko nuomonė šiuo atveju niekam nerūpi – čia juk Irako ir Sirijos tautų labui (o iš tikrųjų – tiesmukiškas minėtų „gelbėtojų“ bandymas įgyvendinti savo geopolitinius interesus). Kaip šiame kontekste elgsis Rusija ir Iranas, neaišku. Beje, JAV koalicijos naikintuvai atakavo Sirijos kariuomenę (amerikiečiai, žinoma, viską neigia, bet nuo to nelengviau). Manytina, kad tai gali būti tam tikrų jėgų provokacija, kad sirai ar rusai numuštų „partnerių“ naikintuvą, ir tuomet bet koks kompromisas bus neįmanomas. Pagaliau, „Islamo valstybė“ pradeda pastebimai plėsti savo įtaką Afganistane, ir jeigu Talibanas neturėjo planų Centrinės Azijos šalių (jau nekalbant apie Pakistaną) atžvilgiu, radikalai tikrai ten eis. Trumpai sakant, katilas kaista, statymai auga, ir jau darosi baisu prognozuoti, kuo viskas gali baigtis.

Antroje vietoje JAV viceprezidento J. Bideno vizitas į Ukrainą ir jos 3 mlrd. dolerių skolos Rusijai istorija. Taigi, Vašingtono politikas viena vertus išreiškė paramą Kijevui jo kovoje su Kremliumi, bet kita vertus, kalbėdamas Radoje išvadino Ukrainą šalimi su didžiule korupcija. Tai rodo, kad net JAV parama jai mažėja. Ir šiame kontekste labai įdomu stebėti, kaip sprendžiasi Ukrainos 3 mlrd. dolerių skolos Rusijai klausimas. Iš vienos pusės TVF gėdingai pakeitė skolinimosi taisykles, kad galėtų gelbėti Kijevą. Iš kitos, nei Amerika, nei Europa nepanoro būti jo skolos grąžinimo Rusijai garantais. Dar daugiau, ES atstovas Maskvoje Vygaudas Ušackas pasiūlė Kremliui nurašyti 20 įsiskolinimo procentų. Ir kas įdomiausia, tai sutapo su Italijos reikalavimu partneriams aptarti ES sankcijų Rusijai pratęsimą, o ne padaryti tai automatiškai. Bet Putinas, atrodo, netiki Europos pažadais, galbūt, kažką pakeisti, ir liepė kreiptis į teismą, jei Kijevas negrąžins pinigėlių (o jis savo noru tikrai negrąžins). Situacija fronte irgi įtempta. Tokiu būdu, Maskva nepaisant spaudimo ir krentančių naftos kainų laikosi, Ukraina tikisi Vakarų paramos, Vakarai ima svyruoti – žaidimas tęsiasi.

Trečioje vietoje Prancūzijos regioninių rinkimų rezultatas. Jų pirmąjį ratą laimėjo Marine Le Pen „Nacionalinis frontas“. Tai didžiausias kraštutinės dešinės partijos laimėjimas per jos istoriją.  Preliminariais duomenimis, ji surinko 30,8% balsų, aplenkdama buvusio prezidento N. Sarkozy respublikonus, surinkusius 27,2%, ir valdančiuosius prezidento F. Hollando socialistus su 22,7%. Tiesa, daugelyje regionų laukia antrasis turas, bet tendencija akivaizdi, o juk tai parlamentinių ir prezidentinių rinkimų Prancūzijoje repeticija. Šiame kontekste manytina, kad Rusija trina rankas: Sarkozy – gerai, Le Pen – labai gerai. Tuo pat metu pažymėtina, jog „Time“ metų žmogumi tapo Merkel, bet jos laikas Vokietijos politikoje, atrodo, artėja prie pabaigos, ir pakeisti ją gali žymiai mažiau proamerikietiškas lyderis. Pagaliau, kas bus, jei Amerikoje triumfuos Trumpas, kuris žada susitarti su Putinu? Stiprių transatlantinių santykių ir griežtos Vakarų linijos Rusijos atžvilgiu šalininkams panikuoti gal per anksti, bet susimąstyti tikrai verta.