Lietuva ir užsienis per savaitę

Didžiosios Britanijos parlamento parengtoje ataskaitoje teigiama, kad šalies kariniai veiksmai Libijoje buvo paremti „klaidingomis prielaidomis ir nepakankamu situacijos supratimu“.

Priešrinkiminiai reitingai ir „labai normalūs“ Lietuvos prioritetai. Rusijos karas su JAV Sirijoje ir ES migracinės politikos kaitos požymiai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Be komentarų.

VRK pirmininko Z. Vaigausko nuomone, ši rinkiminė kampanija yra viena korektiškiausių iš visų iki šiol buvusių, „arba, kaip teigia žiniasklaida, yra nuobodi“.


Pirmoje vietoje finišo tiesiosios reitingai, kurie rodo, kad už socdemus balsuotų 15,6 proc. apklaustųjų (prieš mėnesį - 17,2 proc.), už valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 14 proc. rinkėjų (12,4 proc), už konservatorius – 13,7 proc. respondentų (10,5 proc.). „Realiai rezultatai rodo, kad mes turime tris pirmas partijas prie starto linijos, jų pozicijos šiai dienai yra labai panašios. Taip pat turime dar pulkelį partijų, kurių populiarumas apie 5 proc. [darbieičiai, tvarkieičiai, liberalai, lenkai] Taigi turime dvi grupes partijų,“ – konstatavo „Spinter tyrimai“ vadovas Ignas Zokas. Tuo pat metu pažymėtina, kad sausio mėnesį A. Butkevičių premjeru norėjo matyti 31,9 proc. Lietuvos gyventojų, o rugsėjį – tik 23 proc. Tuo metu G. Landsbergio populiarumas pakilo nuo 5,3 proc. iki 9,3 proc. Šiame kontekste svarbūs yra keli momentai. Pirma, socdemai akivaizdžiai išvaistė savo reitingą – tiek dėl konkurentų veiksmų, tiek dėl savo bestuburės „kaip nors“ politikos. Antra, jų potencialūs partneriai irgi turi rimtų sunkumų, todėl išsaugoti dabartinę valdančiąją koaliciją bus labai sunku. Trečia, reikšmingą vaidmenį, formuojant daugumą, turės valstiečiai, ir tada paaiškės, kas tai per projektas.

Praeitą savaitę apžvalgoje buvo rašoma, kad gynyba gaus žymiai daugiau papildomų pinigų, nei mokytojai. Tai galima buvo įvertinti kaip autoriaus spekuliaciją, dviejų skirtingų dalykų sumetimą į vieną krūvą. Tačiau štai pedagogai nusprendė papiketuoti prie Vyriausybės, ir vicekancleris R. Vaitkus jiems paaiškino: „Jūs puikiai žinote, kad nuo 2014 metų yra pasikeitusi šiek tiek geopolitinė situacija ir mes buvome priversti didinti išlaidas Krašto apsaugai ir, savaime suprantama, mažinti socialinius įsipareigojimus – tuos, kurie buvo Vyriausybės programoje. Tai yra labai normalu“. Kodėl „normalu“ dirbtinai kurti grėsmę, o po to ją finansuoti socialinių poreikių sąskaita, ponas Vaitkus nepaaiškino. Tačiau kaltinti jį sunku, nes dabartinėje Lietuvoje tai savaime suprantama. Keli norvegiškos priešlėktuvinės gynybos kompleksai mūsų valdžiai svarbesni už mokytojo ar gydytojo, kurie nežino, kur pinigus dėti, pragyvenimo lygį.


Trečioje vietoje truputėlis optimizmo. „Svarbiausia žinia ta, kad po dešimties metų pertraukos „Sodros“ 2017 m. biudžetas planuojamas nedeficitinis: biudžeto balanso rodiklis bus teigiamas, 62,6 mln. eurų. Tai labai svarbus subalansuotos socialinės politikos pasiekimas,“ – pažymėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Dar daugiau, planuojama, kad vidutinė pensija 2017 m. pasieks 281,19 Eur, t.y. apie 15 eurų daugiau nei buvo šiais metais. Tuo pat metu Vilniaus gyventojai su didžiuliu nekantrumu laukia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) verdikto. Daugiau nei metus trukusio patikrinimo metu nustatyta, kad 2012-2014 m. sostinei šilumą tiekianti bendrovė į šilumos kainą nepagrįstai įtraukė daugiau nei 24,3 mln. eurų. Dabar VKEKK spręs, kaip šios lėšos bus grąžintos vartotojams. Tiesiog pinigų lietus kažkoks. Tik būtų gerai, kad nepasibaigtų neprasidėjęs.

Užsienis

Be komentarų.

Didžiosios Britanijos parlamento parengtoje ataskaitoje teigiama, kad šalies kariniai veiksmai Libijoje buvo paremti „klaidingomis prielaidomis ir nepakankamu situacijos supratimu“. Dėl visko kaltas buvęs premjeras Davidas Cameronas.

JAV sausumos pajėgų štabo viršininkas Markas A. Milley pareiškė, kad didelis karas (manytina, jog su Rusija ir/ar Kinija) yra „praktiškai neišvengiamas“.

Ant Manhattano tilto...:

Pirmoje vietoje Rusijos ir JAV santykių paaštrėjimas Sirijoje. Amerikos „vanagai“ norėjo sugriauti dialogą, ir jiems tai pavyko. Tačiau Maskva ypatingai nepergyvena – dabar gali ramiai tęsti karinę operaciją, kad Asadas išlaisvintų Alepą (jau nekalbant apie Putino „plutonio ultimatumą“, kuriuo jis simboliškai parodė, kad pavargo derėtis su tais, kurie nenori kompromiso). Tiesa, amerikiečiai turėtų kaip nors reaguoti, nes pralaimėjimas Alepe jų netenkina. Manytina, kad bombarduoti Sirijos kariuomenės jie nesiryš (tuo labiau, kad rusai atgabeno S-300), bet geriau apginkluoti savo „demokratinę opoziciją“ (duoti daugiau prieštankinių ir net priešlėktuvinės gynybos kompleksų) gali. Tačiau vargu ar tai iš principo pakeis situaciją – tiesiog rusams, sirams bei iraniečiams, kurie kol kas peržaidžia savo oponentus, prireiks daugiau laiko. Trumpai sakant, padėtis įtempta, bet apie tiesioginį karinį Rusijos ir JAV susidūrimą kalbėti dar anksti. Neramina tik tai, kad viskas vyksta valdžios kaitos Amerikoje metu, kai neapgalvotų provokacijų tikimybė didesnė.


Antroje vietoje migracinis referendumas Vengrijoje. Šalies gyventojai nubalsavo prieš Briuselio diktatą. Tiesa, dalyvių skaičius buvo nepakankamas, kad plebiscitas oficialiai įvyktų. Tačiau Orbanas vis tiek vertina rezultatą kaip pergalę ir teigia, jog ES negali jo ignoruoti. Tuo pat metu iš Europos Parlamento girdisi raginimai įvesti sankcijas Budapešto atžvilgiu už antieuropietišką vertybinę politiką ar net pašalinti jį iš bloko. Problemėlė tik ta, kad Vengrija paprasčiausiai atvirai reiškia savo nepasitenkinimą migracine Briuselio strategija, o realiai panašiai mąstančių yra daug, ir Merkel pozicijos silpnėja. Kitaip tariant, „atvirų durų“ laikai artėja prie pabaigos. Juos keičia kalbos apie ES kariuomenę, kuri turėtų ginti Šengeno zoną, ir bandymai sumokėti už savo saugumą (pavyzdžiui, Afganistanui nuspręsta skirti 1,2 mlrd. eurų, ir manoma, kad tai gali būti „kyšis“ už pabėgėlių grąžinimą). Tačiau kuo visa tai baigsis, dar neaišku.


Trečioje vietoje Ukraina. Ten separatistinėse respublikose įvyko vadinamieji „pirminiai rinkimai“ (angl. primaries). Tai galima vertinti kaip tam tikrą Rusijos signalą Vakarams, kad, jeigu Kijevas neatliks „namų darbų“, rinkimai Donecke ir Luhanske įvyks be vakariečių pritarimo, ir Maskva juos greičiausiai pripažins, kas reikš galutinį Minsko proceso žlugimą. Kita vertus, tai vargu ar padės įtikinti Europą, jog metas atšaukti sankcijas. Tačiau pastaruoju metu įtampa pasiekė tokį lygį (derybų nutraukimas Sirijoje, išvados dėl Boingo, „plutonio ultimatumas“), kad abi pusės kreipia vis mažiau dėmesio į oponento poziciją. Dar daugiau, eilinį kartą didėja plataus masto karinio konflikto (smulkūs susirėmimai net nesibaigdavo) atsinaujinimo tikimybė. Nuland ir Surkovas lygtais sutaria, kad reikia aktyvinti Minsko susitarimų vykdymą, bet Obamos beveik nekontroliuojami „vanagai“ gali pabandyti išprovokuoti Maskvą kariniams veiksmams ir taip sustiprint jos kaip „agresorės“ įvaizdį (Sirijoje pavojinga, o čia galima). Savo ruožtu Timošenka, atrodo, rimtai rengiasi naujam Maidanui. Matyt, jaučia, kad geresnės progos nebus. TVF gi paragino Ukrainą leisti pardavinėti žemės ūkio paskirties žemę (pirkėjai, greičiausiai, jau laukia), nes draudimas trukdo agrarinio sektoriaus raidai ir nestimuliuoja Fondo naujoms paskoloms. Įdomu, o kas bus, kai nebeliks, ką parduoti ir privatizuoti?