Lietuvių partizanus šaudęs Nachmanas Dušanskis: „Jie buvo, yra ir bus banditai“

Publikuojame sutrumpintą interviu su Nachmanu Dušanskiu, skelbtą 2008 m.

Pasak vikipedijos, N. Dušanskis (1919–2008) – TSRS valstybės saugumo Lietuvoje veikėjas, planavęs ir organizavę Lietuvos partizanų Tauro, Dainavos, Prisikėlimo ir kt. apygardų štabų likvidavimą, dalyvavęs operacijose nužudant Juozą Vitkų-Kazimieraitį, Juozą Lukšą-Daumantą, Adolfą Ramanauską-Vanagą.

1989 m. N. Dušanskis pabėgo į Izraelį. Dėl nusikalstamos veiklos Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 1996 m. jam iškėlė baudžiamąją bylą, bet Izraelis, nesuteikiantis jokiai šaliai savo piliečių ekstradicijos, atsisakė jį išduoti.

N. Dušanskis, kaip teigia jo biografija, nuo 1934 m. priklausė nelegaliai Lietuvos komjaunimo sąjungai, nuo 1940 m. – LKP. Už antivalstybinę veiklą 1936 m. birželio – 1937 m. balandžio mėn. ir 1937 m. balandžio – 1940 m. birželio mėn. kalintas. 1940–1941 m. dirbo NKVD Telšių apskrities skyriuje, leitenantas. Dalyvavo gyventojų suėmimuose ir trėmimuose. 1941 m. birželio mėn. prasidėjus karui poilsiavo Sočyje, grįžo į Šiaulius, bet vokiečiams puolant pasitraukė į TSRS gilumą. Maskvoje baigė NKVD mokyklą ir įvairiuose Jaroslavlio, Smolensko sričių lageriuose dirbo tardytoju. 1944 m. rugpjūčio 1 d. grįžęs į Lietuvą dirbo Kaune vyr. operatyviniu įgaliotiniu. Vėliau tapo MGB Kauno poskyrio, kovojančio su nacionalistiniu pogrindžiu, viršininko pavaduotoju, viršininku. 1953–1954 m. LTSR MVD 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas. 1954–1960 m. LTSR KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas, 1960–1967 m. 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas, 1967–1971 m. – 5-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas. 1971 m. rugpjūčio 20 d. išleistas į atsargą. 1956 m. papulkininkis. 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.

Nuo 1971 m. dirbo įvairiose įstaigose. Čia vikipedijos biografija baigiasi ir prasideda iremember.ru bendradarbio Grigorijaus Koifmano interviu. Pats G. Koifmanas taip pat tarnavo sovietinėse represinėse struktūrose, yra išleidęs knygą kartu su Artiomi Drabkinu „Mušiausi štrafbate. „Išpirkti krauju!“ (2013), padaręs nemažai interviu su buvusiais enkavėdistais.

Interviu su N. Dušanskiu, kadangi yra labai ilgas, sutrumpintas. Visą jį galite perskaityti nurodytame šaltinyje.

N. Dušanskis. Gimiau 1919 m. Lietuvos Šiaulių mieste. Mano senelis Jakovas Dušanskis-Koganas dalyvavo Krymo kare, išaugino 13 sūnų. Vienas jų – mano tėvas Noahas Dušanskis, kariavęs Pirmajame pasauliniame kare. Mano mama Fredil buvo iš labai vargingos šeimos. Augome penkiese, tačiau penkerių metų mane atidavė mokytis į privačią vietinio filantropo Frenkelio mokyklą. Baigęs šešias klases, 13 ėjau dirbti. Užaugau proletariškame rajone. 14 metų susipažinau su pogrindininku Grinfeldu, kuris mane patraukė į komunistinį darbą. Įstojau į pogrindinį Lietuvos komjaunimą. Slaptą literatūrą laikėme Šiaulių žydų centriniame banke, siauroje nišoje po seifu.

Nelegalioje komunistų partijoje Lietuvoje, kuriai vadovavo Sniečkus ir Stalino paliepimu 1937 m. sušaudytas Angarietis, daugiausia buvo lietuvių. O žydai priklausė darbininkų organizacijai „Bund“. (...) Apie tai, kad vyksta slaptos derybos tarp Ribentropo ir Molotovo, mes sužinojome dar 1938 m. iš „Klaipėdos vokiečių“.

Į NKVD mane rekomendavo kaip buvusį pogrindininką ir jauną komunistą. Priiminėjant dar turėjau užpildyti 70 klausimų anketą, tarp kurių buvo klausimas: „Ar turite giminaičių užsienyje?“ Atsakiau, kad buvo 12 brolių, vienas jų dar amžiaus pradžioje išvažiavo į Pietų Afriką, gyveno Johanesburge, kažkas iš mano didelės giminės emigravo į JAV.

NKVD Telšių operatyviniame skyriuje, kuriame dirbau, buvo 20 žmonių. Lietuviai Petras Raslanas, Kazys Repša, Liepa, Amplius Minkevičius, keli rusai. Dirbome dviese su Liepa Plungėje ir jos apylinkėse.

Nuo 1941 m. žiemos per sieną į Lietuvą ėjo vokiečių agentai, parengti Kioginsbergo abvero mokykloje, taip pat nelegalios organizacijos LAF, kuriai vadovavo generolas Raštikis, nariai. Kontrabanininkais neužsiimdavome.

Šaudyti tekdavo dažnai. Vien 1941-ųjų pavasarį mūsų skyrius sulaikė per 40 tikrų ginkluotų vokiečių agentų.

Kretingoje gyveno toks Jakys, vietinės žvalgybos vadas, kuris 1940 m. perbėgo į vokiečių pusę, o ponia Jakienė liko Kretingoje. Jos namuose buvo įrengtas vokiečių agentų punktas. Ponią Jakienę mes perverbavome, gavome naudingos informacijos apie diversantus.

Tiksliai žinojome, kada prasidės karas. 1941 m. balandžio pabaigoje sulaikėme LAF agentą su lietuvišku lapeliu ant pakuotės, ant kurio buvo parašyta „Atidaryti tik 1941 06 22“. Pirmasis verčiau tekstą, kuriame buvo parašyta: „Išlaisvinimas ateina iš Vakarų. Tik Hitleris išlaisvins Lietuvą nuo žydų bolševikų.“ Lapelį pasirašė Raštikis Berlyne.

Mano tėvus nužudė lietuvos policininkai gete. Jaunesnysis brolis žuvo Palangoje, sesuo Rachelė ir brolis Pesachas buvo nušauti lietuvių, kai bandė eiti per Latviją į Rusijos pusę. Išgyveno tik brolis Jakovas.

Ar mačiau Staliną? Iš 150 m atstumo Maskvoje, tik figūrą.

1941 m. lapkričio 8 d. mus atvežė į centrinę NKVD mokyklą. Visą žiemą kirtome mišką. 1942 m. pavasarį vėl grąžino į mokyklą, kur prasidėjo mokslai: rusų kalba, pagrindinės disciplinos. 1943 m. vasarą baigėme visą pagreitinto mokymo kursą. Mūsų „pribaltų rinkinys“ buvo 200 žmonių vienose kareivinėse. Užsiėmimai trukdavo po 12–14 val. Mus ruošė kovai su vokiečių šnipais ir parašiutininkais, slaptais agentais, diversantais, visokiais išdavikais. Mūsų speckursas iš esmės skyrėsi nuo kitų mokyklos kursų. Mus mokė agentūrinio darbo, verbavimo, tardymo, priešininko psichologijos, kaip gaudytis priešo teritorijoje, tad žinojome visas vokiečių karių aprangos ir kitų dalykų detales. Lekcijas skaitė vokiečiai antifašistai, buvę vermachte, perėję į mūsų pusę.

Tačiau nebuvo lekcijų apie darbą su šifrais, kritografijos, nemokė ryšininkų darbo, kalbų.

Mokė net kaip geri negirtėjant, sprogdinti, išardyti sprogmenis, peiliu ir rankomis tyliai nuimti budintį priešą. Šaudėme visais įmanomais ginklais, net iš abiejų rankų, mėtėme peilius, mokėmės džiudžicu.

1943 m. sausį tapau jaunesniuoju valstybės saugumo leitenantu, 1945 m. kapitonu.

1943 m. spalį mums dėstė trumpą papildomą kursą, kad patobulintume kalbas kartu su „Smeršo“ frontininkais. Mūsų „lietuviškoje“ grupėje buvo 12 lietuvių karininkų: Stasys Skokauskas, Gilelis Blochas, Ivan Antonovas ir kt.

Su savimi visur nešiodavausi du pistoletus ir dar rankovėje pistoletą nr. 1, mažą valterį. Taip pat naudodavausi automatais, granatomis, peiliais.

Miške ir pogrindyje Lietuvoje buvo tik buvę budeliai ir baudėjai iš „baudžiamųjų lietuviškų policijos batalionų“, kurių rankos buvo suteptos žydų, lietuvių ir rusų krauju. Visos tiesos apie tą karą pasakoti niekas nenori. Visa informacija pasakojama melagingai: „Kaip piktieji sovietai ir rusų-žydų monstrai iš NKVD smaugė lietuvių tautą.“ Taip nebuvo.

Dabartiniam Lietuvos jaunimui pagal naujus vadovėlius jie vadinami „miško broliais“, nacionaliniais didvyriais, kovotojais už nepriklausomybę prieš „sovietų okupantus“. Man jie vokiečių tarnai, baudėjai ir žmogžudžiai.

Jie buvo, yra ir bus banditai.

Vienas „miško brolių“ vadovų Žemaitis sukūrė 12 partizanų apskričių, kad Lietuvoje vyktų bendra mobilizacija. Antisovietiniai elementai, dezertyrai, apolitiškas jaunimas slapstėsi miškuose...

Į Vakarus orientuota, nacionalistinė lietuvių inteligentija ir dvasininkija su laiku suvokė, kad brolžudiškas karas nepriklausomybės neatneš.

Buvo kuriami netikri „miško brolių“ (partizanų) būriai. Desantininkai nusileisdavo parašiutais į miškus. Taip įkliuvo Lukša.

Pribaltiką kuravo Berijos pavaduotojai generolai Kruglovas, Kobulovas, Pitovranovas. Didelius būrius likviduoti asmeniškai liepė TSRS generolas Leontjevas.

Lukšą buvo įsakyta suimti gyvą, bet jo suėmimo operacija baigėsi nesėkme, jis žuvo. Asmeniškai ėmiau Žemaitį ir Ramanauską.

Ramanauską teisė Minske, sušaudė, jo žmoną Birutę pasodino 5 metams už ginklo laikymą, o dukrelę paleido.

Kas dėl kaltinimų man: deportacijomis neužsiėmiau, kovojau su ginkluotais banditais. Nieko nekankinau. Aš ne angelas, bet jei ką nors ir žudžiau, tik mūšio metu: vokiečius fronte ir lietuvių banditus miškuose.

Šaltinis: iremember.ru