Lietuvos išeitis - dvipartinė sistema Lietuvoje. Ir tai ne utopija

Balandžio pabaigoje teko perskaityti Europos Parlamento narės Vilijos Blinkevičiūtės pranešimą apie tai, kad ekonominė ir finansų krizė padidino skurdą Europoje.

Pasirodo, 2011 m. beveik 120 mln. europiečių – jų skaičius per dvejus metus padidėjo šešiais milijonais – grėsė skurdas arba socialinė atskirtis. Daugiau nei 40 mln. patiria ir didelių materialinių nepriteklių, iš kurių skaudžiausias – maisto stoka.

Pasak V. Blinkevičiūtės, Lietuvoje skurdas ir socialinė atskirtis gresia daugiau nei milijonui žmonių.

Skaičiai išties nemaži, verčiantys sunerimti.

Specialistai apskaičiavo, jog norint pasiekti strateginį tikslą iki 2020 m. sumažinti žmonių, kuriems gresia skurdas ir socialinė atskirtis, skaičių bent 20 mln., būtina panaudoti visas įmanomas priemones. Valstybės narės turėtų rimtai įvertinti Europos Parlamento siūlymus dėl konkrečių priemonių, skirtų įveikti skurdą ir socialinę atskirtį Europos Sąjungoje.

Mane asmeniškai džiugina tai, kad socialdemokratė V. Blinkevičiūtė teigia, jog šių skaudžių problemų sprendimo negalima atidėti rytdienai arba palikti ateities kartoms.

Tai reiškia, kad atsakingi Lietuvos politikai supranta problemos esmę ir stengiasi ją išspręsti.

Praėjusį savaitgalį vėl socialdemokratų lyderiu perrinktas vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius taip pat nestokoja ryžto ginti paprastą, nepriteklių kamuojamą žmogų. Kalbėdamas partijos suvažiavime jis teigė, kad atėjo laikas keistis patiems socialdemokratams bei jų partijai kaip politinei organizacijai, o tuo pačiu keisti ir visos šalies gyvenimą.

A. Butkevičius patikino, kad atėjo metas atsigręžti į žmogų. Politikas tai kartoja jau ne pirmą kartą, vadinasi - nemeluoja.

Pasak vyriausybės vadovo, tai ir turi būti socialdemokratų atspirties taškas.

Aš visiškai pritariu premjero žodžiams, kad visi turi suprasti, kaip gyvena Lietuvos žmonės. Kiekvienas turime išmokti girdėti ir išgirsti, priimti pasvertus sprendimus ir efektyviai veikti. A. Butkevičius visiškai teisus sakydamas, kad mūsų politikoje ir ekonomikoje per daug kalbų apie rinką ir per mažai apie tai, kaip jaučiasi paprastas žmogus, jo šeima.

O dabar pagalvokime, ar ne tokių pačių tikslų siekia ir kita didelė partija - konservatoriai? Taip, kai kuriais klausimais šių partijų pozicijos kiek skiriasi, tai visiškai natūralu. Tačiau dėl esminių, pavyzdžiui, energetikos klausimų jos abi vieningos.

Kiekviena atsakinga politinė jėga suvokia, kad tiek skalūnų dujų gavyba, tiek naujos atominės elektrinės statyba Lietuvą pakels į kitą lygmenį. Pragyvenimo lygis priartės prie Skandinavijos šalių, skurdo neliks.

Kas priešinasi būsimai Lietuvos gerovei? Žinome, kas, ir žinome, kieno ranka tai reguliuoja - Maskvos.

Todėl užduosiu retorinį, tačiau racionalų klausimą - ar neverta vienyti jėgas ir susijungti dviems didžiausios šalies partijoms?

Nauda būtų akivaizdi. Socialdemokratai pasižymi dideliu varguomenės interesų gynimu, o konservatoriai atstovauja tautinį katalikiškąjį pradą. Susijungusios, šios partijos taptų didele, autoritetinga jėga ir tarptautinėje erdvėje.

Antra vertus, jėgas galėtų suvienyti ir visos likusios partijos. Tuo būdu Lietuvoje įsigalėtų dvipartinė sistema.

Nepamirškime, kad dvipartinė sistema yra JAV ekonominio gerbūvio garantas. Ar mes, lietuviai ne to paties norime? Atsakau už visus patriotus - tikrai to.

Suprantu, kad skubėti suvienyti jėgas neverta, bet pradėti apie tai kalbėti pats metas.

Todėl raginu visus pagalvoti ir kviečiu atvirai diskusijai. Tiek dešinieji, tiek kairieji, tiek tikintys, tiek laisvamaniai - vienykimės vardan stiprios Lietuvos ateities.