Žinote, brangieji, skaičiau šiandien tokį tekstą, kad net širdis suvirpėjo. Lietuva įteikė medalį Vokietijai – taip, tai ne pokštas. Maža, bet didelės širdies šalis pagerbė galingąją Vokietiją. Ir ne šiaip už bet ką – už jų brigadą, kuri dabar čia, Lietuvoje, stovi kaip ramybės uola neramių laikų jūroje.
Kas Vokietija mums? Ne tik kokybės sinonimas – automobiliai, tvarka, alus, futbolas. Ne. Jie čia – mūsų sąjungininkai, mūsų saugumo dalis. Ir štai medalio įteikimas – tai ne tik formalumas, tai širdingas padėkos gestas. Tokia pagarba, tokia šiluma. Vilniuje per lietų žmonės plojo, šypsojosi, o ir vokiečių kancleris stovėjo šalia. Nebuvo tai vien tik politikos šou – tai buvo gyvas žmonių jausmas.
Apklausos sako: net 79 % lietuvių palankiai žiūri į Vokietiją, 72 % vertina jų brigados buvimą čia. Ir aš neabejoju – tai nuoširdu. Nes kai laikai grėsmingi, šalia stovintis patikimas draugas – tai dovana. Ir štai tas medalis – simbolis, kad mes vertiname, kad mums rūpi.
Tiek metų matęs, aš žinau: tokie gestai lieka atmintyje. Jie kuria ryšį, kuriuo gali remtis ateities kartos. Mūsų Lietuva, nebijodama parodyti dėkingumo ir didžiadvasiškumo, šiandien pakilo aukštai. Ir aš, paprastas pensininkas, tuo nuoširdžiai didžiuojuosi.
Tebūnie tai mums visiems priminimas – būti kilniais, vertinti draugystę ir drąsiai sakyti „ačiū“.
Su pagarba,
Antanas iš Jurbarko (pensininkas)
Susiję:
Apie tą rusišką kultūrą ir visą šitą „neapykantos“ šneką
