Neužkibkite ant politinės isterijos

1990-aisiais, kai Lietuvai pradėjo vadovauti  Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, lietuviai buvo raginami bėgti iš okupantų armijos. Tie, kuriems nepavyko sklandžiai pabėgti, kalėjo Rusijoje arba buvo kalinami Lietuvoje už tą bėgimo aferą. Šiandieną buvusio pirmininko, siekiančio įteisinti eksprezidento statusą, partija vėl rėkia taip pat ir apie tą patį. Melavimas buvo ir yra pagrindinis jų ginklas kovoje prieš savo valstybės piliečius. Ekspertai.eu

E. Bičkauskas

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras teisininkas Egidijus Bičkauskas teisme įrodė turįs teisę susipažinti su pernai Generalinės prokuratūros gautu Rusijos prokuratūros teisinės pagalbos prašymu dėl iš sovietų kariuomenės 1990-1991 m. pabėgusių lietuvių persekiojimo. Signataras teigia, kad svarbus ne pats dokumentas, o jo sukeltos masinės isterijos padariniai.

„Manau, kad tas Rusijos prašymas nesietinas su bylų iš sovietų kariuomenės bėgusiems kareiviams atnaujinimu, o greičiausiai pakeliui buvo padarytas koks nors kriminalinis nusikaltimas. Bet tai buvo įpinta į bendrą tuo pat metu vykusių įvykių grandinę, kuri turėjo didelės įtakos mūsų valstybės veiksmams“, - „Vakaro žinioms“ sakė E. Bičkauskas.

Pernai rugsėjį Murmanske sulaikytas lietuvių žvejybos laivas „Jūros vilkas“, Rusijos specialiosios tarnybos neva pagrobė Estijos karininką ir pagaliau - Rusijos prokurorų kreipimasis dėl prieš ketvirtį amžiaus iš sovietinės kariuomenės pabėgusio lietuvio. Konservatorė Rasa Juknevičienė užtrimitavo, kad pavojus gresia daugiau kaip 1,5 tūkst. vyrų, kadaise pabėgusių iš sovietinės kariuomenės dalinių. Krašto apsaugos ministerija suskubo jų ieškoti ir skambinti, net Valstybės saugumo departamentas išleido viešą perspėjimą, kad tie žmonės dėl savo saugumo nevyktų į Rusiją ir Baltarusiją, kur gali būti suimti...

„Keletas įvykių, o isterija milžiniška: „Rusai puola!“ Bet aš sunkiai pasiduodu isterijai, ypač masinei. Juolab kad nei Linas Linkevičius, nei Juozas Olekas, nei Artūras Paulauskas, nei R.Juknevičienė prisipažino nematę to Rusijos prokurorų teisinės pagalbos prašymo, nors mūsų „etatinis“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas apie tai spėjo apskelbti visam pasauliui. Todėl neliko nieko kito, kaip pačiam kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir prašyti parodyti tą dokumentą“, - sakė E. Bičkauskas.

Tačiau prokurorai atsisakė suteikti signataro prašomą informaciją. E. Bičkauskas spėja, kad ir jam palankus teismo sprendimas greičiausiai bus skundžiamas. Vien dėl to, kad neatsirastų precedentas, leisiantis signatarams labiau naudotis savo teisėmis.

„Aišku, noriu pamatyti tą dokumentą, kad būtų sudėlioti visi taškai. Bet svarbiausia, noriu kad visuomenė suvoktų, kokius padarinius sukėlė ta masinė isterija dėl Rusijos grėsmių, - teigė signataras. - Su šia isterijos banga pas mus atplaukė „Independence“, ir niekas neišdrįso garsiai paklausti, kaip tokį brangų SGD terminalą išlaikysime – juk rusai čia pat! Nemažindami greičio, neaišku iš kur krašto apsaugai mostelėjome galybę pinigų, liberalai vienas po kito įstojo į savanorius, paskubomis nuspręsta atkurti privalomąją karinę tarnybą. Visas kompleksas sprendimų, priimtų ne apskaičiavus šaltu protu, o isteriškos būsenos. Juk vien šarvuočiams pirkti skirtų pinigų būtų užtekę atsiskaityti su visais pensininkais, kuriems kelerius metus buvo sumažintos pensijos.“

E. Bičkauskas apgailestavo, kad neatsakingi politikai, pasitelkę „nepriklausomą“ žiniasklaidą, taip lengvai manipuliuoja visuomene.

„Noriu, kad žmonėms per šią istoriją atsivertų akys, kad jie neužkibtų ant politikų šūkaliojimų, o įjungtų sveiką protą, - teigė signataras. - Jeigu rusai iš tikrųjų puola, kaip buvo skelbiama, tai dėl Rusijos prokuratūros pavedimo reakcija turėjo būti milžiniška, ir ne iš bet ko, o iš šalies prezidentės. Bet iš jos pusės, beje, jokios reakcijos nebuvo, absoliučiai jokių komentarų...“

Istorija: 1990-1991 m. lietuviai jaunuoliai ir slapstėsi, ir bėgo iš tarnybos sovietų kariuomenėje

1990-aisiais, rytojaus dieną po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo Sovietų Sąjungos karinės prievolės įstatymas Lietuvoje buvo pripažintas negaliojančiu. Naujoji šalies valdžia ragino jaunimą boikotuoti šaukimus, o jau tarnaujančiuosius - pasitraukti iš okupantų armijos dalinių. Šimtai vaikinų bėgo į Lietuvą, bet skardžiabalsiai politikai jų neapsaugojo.

Ir pabėgusieji iš savo dalinių, ir besislapstantys šauktiniai sovietų valdžios pareigūnų buvo laikomi dezertyrais, jiems grėsė kalėjimas. Bet politikai pasiekė savo tikslą – parodė pasauliui, kad lietuviai patriotai bėga iš svetimos kariuomenės į nepriklausoma tapusią Tėvynę, ir bėglius paliko likimo valiai.

Grįžę į Lietuvą, vaikinai dažniausiai slapstėsi pas gimines, draugus. Vilniuje 38 jaunuolius, kuriuos sovietų valdžia laikė dezertyrais, ėmėsi globoti ką tik atsikūręs tarptautinės Raudonojo Kryžiaus draugijos Lietuvos skyrius, jie buvo slepiami Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje. Slepiami taip, kad viso pasaulio žurnalistai juos galėtų nufilmuoti, o politikams patiko rėžti patriotines kalbas jaunų vaikinų fone.

Tačiau 1990 m. kovo 27-osios naktį ligoninę šturmavo daugiau kaip šimtas sovietų desantininkų. Jaunuoliai buvo žiauriai sumušti, sudaužyti buožėmis ir išvežti nežinoma kryptimi. Septyniolikai vaikinų tąsyk pavyko pasprukti, bet vėliau jie buvo išgaudyti po vieną, šantažuojant ir grasinant jų artimiesiems.

Negalutiniais Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai. Iš jų 67 buvo prievarta išvežti atgal į karinius dalinius, 20 nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, 3 iškeltos baudžiamosios bylos, 3 žuvo. 1465 vaikinai, norėdami išvengti prievartinės tarnybos sovietų kariuomenėje ar bėgdami nuo tos valdžios represijų, buvo priversti net po kelerius metus slapstytis, palikti šeimas.

Pačią baisiausią neteisybę ir pažeminimą patyrė tie bėgliai, kuriuos karinės struktūros sučiupo Lietuvos dar nepasiekusius. Jie buvo nuteisti, ir ne tik už pasišalinimą iš tarnybos vietos, bet ir už pasipriešinimą karininkams, kūno sužalojimą, vagystes, nes padarė žalą sovietų kariuomenei bėgdami į Tėvynę su jai priklausančiomis uniformomis ir batais.

Dalis jų atlikti laisvės atėmimo bausmės buvo sugrąžinti į Lietuvą. Valdžia, raginusi bėgti iš svetimos armijos, išdavė ir juos – sovietinio konvojaus atvežti vaikinai buvo grūdami į Lukiškes, o po to – į Pravieniškes, kur atliko svetimos valstybės paskirtas bausmes kartu su žudikais ir prievartautojais. Apie dvidešimčiai Lietuvoje kalėjusių asmenų 1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas suteikė malonę ir atleido nuo likusios bausmės, skirtos už pasišalinimą iš sovietų armijos.

Iki šiol niekas neišdrįso atlikti nepriklausomo tyrimo ir atsakyti į klausimą, kodėl jaunuoliai, kurie tikėjosi iš Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valdžios pagalbos, jos negavo.

Susiję:

Į Lietuvos piliečius ištiestų nagų byla tęsiasi

Provokacija dėl pusantro tūkstančio dezertyrų, tai labai žema ir bjauru

Krašto apsaugos ministras J. Olekas: „Šiai dienai telefonu perspėti apie 700 žmonių“

Prokuratūra: „Gavusi teisinės pagalbos prašymą prokuratūra reagavo tinkamai ir nedelsiant“

Rusijos prašymas gautas dar vasarą, byla iškelta vienam žmogui, tačiau skambinama ir įspėjami visi