Pedofilas Seime – tik ledkalnio viršūnė: tikroji bėda daug gilesnė

Noriu pakomentuoti bene „karščiausią“ pastarosios savaitės lietuvišką politinę naujieną: tai yra, apie TS-LKD frakcijos Seime deputatą Kristijoną Bartoševičių ir jam mestus kaltinimus pedofilija.

Ir iš karto pabrėšiu, kad anksčiau šio veikėjo nebuvau įsidėmėjęs. Ir, be to, nei anksčiau, nei dabar juo, kaip asmenybe, perdaug nesidomiu, o ir pačiu įvykiu (t. y., faktu, kad pedofilų gali būti ir parlamentarų tarpe), be tam tikrų jo niuansų - ypatingai nenustebau.

Kodėl? Nes valdančiojo Lietuvos „elito“ supuvimas, sakyčiau – kone visiškas jo išsigimimas - man yra jokia ne paslaptis, bet seniai žinomas ir, tokiu požiūriu – net kiek banalokas faktas. Juo labiau, kaip bebūtų gaila – ir pedofilija, ir kt. iškrypimai įlenda į visokiausias organizacijas bei įstaigas. Ir nebūtinai tiek perpuvusias, kaip Lietuvos Seimas... Tad kuo gi čia stebėtis?..

Žinoma, jei K. Bartoševičiaus atvejis atvers akis bent vienam iliuzijas ar Seimo, ar vadinamosios „Landsbergių bendruomenės“ atžvilgiu puoselėjančiam tautiečiui – tai ačiū dievui bent už tai. Nors suluošinti vaikų likimai vargu ar yra kaina, kurią už tokius „praragėjimus“ vertėtų mokėti...

Na, bet kaip ten bebūtų – dalyko esmė kitame. Tai yra, ne Bartoševičiuje, kuris – net tuo atveju, jei iš tikrųjų yra pedofilas – tėra ledkalnio viršūnė. Ir kokio gi „ledkalnio“?..

Į jį tiesiogiai rodo kitas, mažiau išgarsintas, bet ne mažiau reikšmingas įvykis: pirmadienį, sausio 24 d., paskelbtas EŽTT sprendimas byloje „Macaitė prieš Lietuvą“ – esą Lietuva pažeidusi ES „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją“.

Na, o pažeidimo būta tokio: 2013 m. LEU išleido Neringos Macaitės (literatūrinis slapyvardis – Neringa Dangvydė) knygą „Gintarinė širdis“. Joje – šešios devynių-dešimties metų amžiaus vaikams skirtos pasakos, tarp kurių dvi pasakoja apie homoseksualinius ryšius.

Kaip nekeista, kilo viešas pasipiktinimas, o skandalo pasėkoje, remiantis LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu*, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba knygą pripažino darančia neigiamą poveikį „asmenims iki 14 metų“ dėl joje esančios „angažuotos homoksualizmo propagandos“.

Atitinkamai, knygą leista platinti tik su šią aplinkybę žyminčiu užrašu, tuo tarpu LEU jos platinimo apskritai atsisakė.

Nepatenkinta autorė pradėjo bylinėtis, bet Lietuvos teismuose liko nieko nepešusi. Tuomet, 2019 m. kreipėsi į EŽTT, o, 2020 m. jai mirus, pastarosios pradėtą procesą toliau palaikė jos motina. Na, ir, 2023 m., EŽTT paskelbė verdiktą, pagal kurį minėtojo leidinio platinimo apribojimas laikomas neteisėtu.

Ir ką? Tokia yra realioji ir ES, ir JAV – apskritai kolektyvinių Vakarų – pozicija: pozicija Vakarų, atsisakiusių savo, kaip civilizacijos, kultūrinių-dorovinių pagrindų. Šiuo atžvilgiu – viskas dėsninga. O Lietuva, būdama ES valstybe, priversta paklusti.

Tuo tarpu, vietiniai totalinio „išlaisvinimo“ ideologijos šalininkai, kaip nekeista – džiūgauja. Antai, buvęs KT pirmininkas – dabar VDU Teisės fakulteto dekanas – Dainius Žalimas šį sprendimą sveikiną, aiškindamas, neva „vien homoseksualumo minėjimas“ vaikams nekenkia, ir Lietuvą dėl joje vis galiojančio nepilnamečių apsaugos įstatymo gretindamas su analogiškus teisės aktus turinčia Rusija bei Vengrija.

Ir nors pirmuoju punktu su Žalimu galima pasiginčyti, antruoju jis – visiškai teisus, kadangi minėtosios šalys iki galo į vyraujančią postmodernistinę Vakarų tikrovę „neįsipaišo“ būtent dėl jų nenoro pilnai priimti šio tariamo „išlaisvinimo“, o realiai – nužmoginimo – tendencijų.

Vėlgi: kokio būtent nužmoginimo?..

Apie postmoderną kaip apie klasikinės kultūros, moralės ir paties žmogaus išardymą, kaip apie mirties civilizacijos ir globalaus mankurto – postžmogaus – kaip tikro, pilno žmogaus priešybės – formavimą, galima kalbėti bei filosofuoti ilgai. Čia, tačiau, apsiribosiu paprastu, mūsų liečiamos temos atžvilgiu itin aktualiu pavyzdžiu: štai, nuo 2016 m. PSO svarsto, ar nevertėtų perkvalifikuoti pedofiliją iš „psichikos sutrikimo“ į „lytinę orientaciją“.

Lygia greta, vadinamosios LGBT bendruomenės sluoksniuose platinama nauja, atseit, labiau „tolerantiškai“ skambanti „pedoseksualumo“ sąvoka. Prie viso to, yra eilė ir JAV, ir Vakarų Europoje veikiančių asociacijų, atvirai siekiančių lytinių santykių tarp nepilnamečių ir suaugusių (esant „abipusiam sutikimui“) įteisinimo.

Beje, panašiai buvo ir homoseksualizmo atveju. Tai yra, XX amžiuje jis kone visuotinai laikytas iškrypimu. Bet jau tada, praėjusiojo amžiaus viduryje, be kt. jėgų, prie šiuolaikinio LGBT judėjimo idėjinių ištakų buvęs JAV Alfredo Kinsio institutas (Kinsey Institute for Research in Sex, Gender, and Reproduction) aktyviai veikė, siekiant „įrodyti“ kalbamojo reiškinio normalumą. Tikriausiai simptomiška, kad savo tyrimuose, skirtuose atitinkamoms idėjoms „moksliškai“ pagrįsti, patsai A. Kinsis rėmėsi pedofilų teiktais duomenimis (apie jų tvirkintų vaikų fizines reakcijas į išorinį jų lytinių organų dirginimą). Na, bet tai – atskira tema.**

Esmė tame, kad nors šiandien ir vienalytės santuokos, ir agresyvus homoseksualinių ryšių brukimas Vakaruose jau yra norma, iš pradžių niekas nieko panašaus nekalbėjo. Mat, net po 1973 m., kai atitinkamas Vakarų madas diktuojančioji Amerikos psichiatrų asociacija (APA) išbraukė homoseksualizmą iš „psichikos sutrikimų“ sąrašo ir įvardijo tai tiesiog alternatyvia „lytine orientacija“, daugiausiai tebuvo kalbama apie neva pakantą bei pagarbą pačių homoseksualistų, kaip žmonių, orumui; radikalesni, į „seksualinį išsilaisvinimą“ orientuoti teiginiai likdavę visuomenės paraštėse. Bet, pagal vadinamojo Overtono lango principą, kas iš pradžių nei priimtina, nei apskritai svarstytina, ilgainiui gali įeiti į bendrąjį visuomenės diskursą ir net užimti viešpataujančias pozicijas.

Štai taip ir įvyko. Ir šiandien turime, ką turime. Na, o taikant tą pačią logiką pedofilijai, ne be tam tikro juodo humoro galime paklausti: galbūt, K. Bartoševičius šiuo atveju kiek paskubėjo? Galbūt, ilgainiui ir jam inkriminuojami veiksmai taps norma? Iš tiesų, vakarietiškojo „Overtono lango“ raida tokia, kad tai – visai neatmestina perspektyva. Ir šiame kontekste konstatuoju: Lietuvai anksčiau ar vėliau teks pasirinkti: arba Vakarai – arba tradicinės žmogiškosios vertybės. Deja, tačiau šiame, XXI amžiuje, alternatyva yra būtent tokia.

Štai kur – esmė, štai kur – tikroji problema. Ir Bartoševičius šiuo atžvilgiu – daugiausiai tėra simbolis. Nedidelis, menkas, net odioziškas, bet visgi simbolis.

Paaiškinimai
* Minėtasis įstatymas priimtas 2009 m. vasarą, ir labai konkrečiai išskiriama informacija, kuria „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“, – tad faktiškai, visa ir bet kokia LGBT ideologijos sklaida.
** Plačiau šiuo klausimu - žr. A. Kinsio knygą: A. Kinsey. Sexual Behavior In The Human Male. Philadelphia and London, 1949, p. 174-180.