Pigiau pasilaidoti, arba Astravo ofenzyva prasideda

Kremlistų siekimui palaužti ir pasijungti Lietuvą per Astravą nepakaks latvių išdavystės – jei taip atsitiktų. Reikės ir savų kapituliantų, ir pasipriešinimo pardavėjų, šaudančių tėvynei į nugarą.

Naujausias branduolinis hibridinis agresorius be tikrųjų atpažinimo ženklų, apsimetęs „komerciniu“ Rosatomu, nenori susidurti su vieningu Lietuvos ir kitų kaimynų pasipriešinimu, kai reaktoriai bus jau atboginti į Vilniaus pašonę, kai kils problema, kur tą purviną elektrą dėti, kam ją pardavinėti. Todėl pasipriešinimo dvasią reikia pakirsti iš anksto, reikia aktyvių astravinių agentūrų, slaptų (kur nors „mūsų“ ministerijose) arba atvirų (tarp ūkio ir mokslo veikėjų).

Beliko pora metų, tad ofenzyva prasideda. Lietuvos Mokslų Akademijos salėje, kur greta prieš 30 metų gimė išsivaduojamasis Lietuvos Sąjūdis, po savaitės jau oficialiai pradedama protų pavergimo ofenzyva. Atvažiuos iš Minsko tituluotas aiškinimo specialistas ir susibėgusiems interesantams švies protus – kaip viskas numatomai gražu ir gera bus, kai Lietuvos oras ir vandenys – upių bei gruntiniai – gaus reguliarias porcijas nuodijančių nuklidų, o nusilpusios lietuvių smegenys – nuolatinį katastrofos pojūtį ir bejėgiškumo pažeminimą.

Pseudo-seminaras, kurį įvesti ir vesti jau yra Lietuvos pasipriešinimo išdavikų, vadinsis, kaip skelbiama net mūsiškio Energetikos instituto vardu, „Lietuvos energetikos politika“ per „Baltarusijos energetiką, ten pastačius atominę elektrinę“. Tokios viešos politikos Lietuvoj nėra, nebent keli nekoordinuoti gestai, iš anksto susitaikant, o štai agresoriaus pusėje viskas nuoseklu.

Ekologija ir moralė traukiasi ir trauksis, bus kišama nešvari ekonomika. Žiūrėkit, stipsit pigiau.

Greitomis kyla tik vienas klausimas: ar Lietuvos visuomenėje, pavyzdžiui, jaunimo tarpe, dar yra pasipriešinimo dvasios, ar matysime demonstracijas, piketus su aiškiais mūsų valios šūkiais, ar tik aukos avinėlių tylėjimą?

Egzaminas – gegužės 31 dieną.