Prof. G. Merkys: „Stabdykime šliaužiantį valstybės perversmą“

Nelemta VSD pažyma – šlykšti provokacija

Istorija yra visų protingų žmonių ir tautų mokytoja. Tie, kurie nežino istorijos, visada lieka vaikais. Prisiminkime konkretų istorijos faktą – Karibų krizę, kuri vyko 1962 m. spalio 14–28 d. Skrisdamas virš Kubos, JAV žvalgybinis lėktuvas padarė fotonuotraukas ir gavo įrodymus, kad sovietai Kuboje jau montuoja branduolinį ginklą nešančias raketas, kurios gali nušluoti visą Amerikos žemyną. Dvi savaites Pasaulis per plauką buvo nuo branduolinės katastrofos. Po didelės įtampos viskas baigėsi taikiai, nes abi pusės padarė protingus žingsnius kompromiso link.

Atsiremdami į šį istorinį faktą, padarykime mintinį eksperimentą. Žvalgyba neša prezidentui Dž. Kenedžiui informaciją apie nustatytą faktą ir pražūtingus sovietų kėslus. Koks slaptumo statusas suteikiamas tokiai informacijai? Be abejo, pats slapčiausias. Kas būtų karininkui arba Baltųjų rūmų klerkui, kuris tokią informaciją nutekintų? Be abejo, elektros kėdė arba iki gyvos galvos. Vis dėlto kažkokiu kritiniu momentu JAV prezidentas vienašališkai priima sprendimą, kad gautą itin slaptą informaciją reikia skubiai viešinti. Slėpimas, delsimas atneš daugiau žalos nei naudos. Reikia skubiai informuoti visuomenę, valstybines institucijas, politikus (bendrapartiečius ir opoziciją), žiniasklaidą, piliečius, draugiškas užsienio valstybes. Kinų patarlė sako: „perspėtas, vadinasi, ginkluotas“. Ekstremaliai slapta informacija per kelias minutes virsta visiems žinoma vieša sensacija. Formaliai žiūrint, yra požymių, kad prezidentas išdavė, nutekino valstybės paslaptį. Kažkokiam klerkui jis davė nurodymą – eik, daryk pranešimą spaudai arba eik, perduok informaciją žiniasklaidai, kam reikia....

Viename iš savo pirmųjų metinių pranešimų V. Adamkus paviešino, kad 70 proc. Lietuvos kariuomenės privalomosios tarnybos šauktinių neturi vidurinio išsilavinimo. Duomenys apie kariuomenę, jos socialinę struktūrą, edukacinį standartą yra valstybės paslaptis. Prezidento patarėju, galimai prisidėjusiu prie metinio pranešimo rengimo, anuomet, rodos, buvo toks intelektualus barzdočius, mėgstantis kritikuoti D. Grybauskaitę. Prezidentas tada apsisprendė viešinti slaptą informaciją, siekdamas valstybiškai svarbių tikslų, ir čia yra jo reikalas. Matyt, visuomenė buvo ruošiama perėjimui prie profesionalios kariuomenės, gal norėta atkreipti dėmesį į kariuomenės bėdas, pilietiškumo ir socialinio solidarumo stoką visuomenėje. Ir gerai padarė, kad paviešino.

Žvalgyba, spec. tarnybos nėra valdžios institucija. Tai nėra netgi vykdomoji valdžia. Tai tik techninis įrankis, aptarnaujantis aukščiausios šalies politinės vadovybės veiklą. Jos viską daro, veikia ir pažymas siuntinėja tik slaptai. Prezidentas yra teisėtas valstybės vadovas, valstybės gynimo tarybos pirmininkas, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Tai visuotinai išrinktas (bent jau Lietuvoje ir JAV) politikas, laikinai perėmęs pilietinės tautos jam deleguotas suvereno valdžios galias. Prezidentas turi mandatą vienašališkai nuspręsti, kada kokią slaptą informaciją, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms vidaus ir užsienio politikoje, skubiai reikia paviešinti. Jis neprivalo niekieno ir nieko atsiklausti.

Įsivaizduokite situaciją, kai viešindamas paslaptį Kenedis lyg ir būtų formaliai privalėjęs kreiptis į kokią nors klerkų komisiją, kelias savaites debatavęs, įrodinėjęs, kad viešinti reikia. Tada prasidėtų derinimas, įvairių departamentų viršininkėliai vienas paskui kitą vizuotų dokumentą. Galiausiai dar už kelių savaičių ateitų aplinkraštis, kad tokia ir anokia informacija nustojo būti slapta. Visa Karibų krizė tetruko dvi savaites. Niekas nieko nederino. Jei būtų derinę, tai planetos vardu Žemė šiandien nebūtų.

Lietuvos tragedija, o tiksliau, farsas, tas, kad jokios slaptos reikšminės informacijos toje debiliškoje VSD pažymoje nėra. Galima parašyti ant balto popieriaus: „šile prisirpo žemuogės“ ir uždėti didelio slaptumo žymę. O paskui surengti informacinį karą, daryti savo durnais veiksmais šliaužiantį valstybės perversmą.

Tęskime savo mintinį eksperimentą toliau. Visi amerikiečiai atsipalaidavo, sukrito į krėslus – branduolinio karo nebus... Bet iš kažkur išlenda būrys CŽV agentų, griebia Baltųjų rūmų klerką ir sako jam: „Galas tau, kalės vaike, nutekinai valstybės paslaptį...“ Būriai agentų veržiasi į dienraščių ir televizijų pastatus: kratos, areštai, tardymai. Pasakykite, „padlos“, iš kur sužinojot valstybės paslaptį, kitaip - kalėjimas? Toliau į areną išlenda įtakingas senatorius ar kongresmenas. Pavadinkime jį sąlyginai Viktorijumi Uspaskenzenu. Biografija jo tamsi. Kadaise parlamento pirmininko ir laikinojo prezidento ir savo bičiulio Paulauskenzeno jis buvo viešai pakaltintas tuo, kad yra užsienio valstybės agentas. Šiuo metu Uspaskenzenui atimta teisinė neliečiamybė, tuo tuoj jam įsigalios nebeskundžiamas baudžiamasis nuosprendis dėl politinių nusikaltimų. Ir tas Uspaskenzenas kongrese sako: „Reikia tam politiniam prostitutui ir frigidiškam stervai Kenedžiui skubiai daryti apkaltą.“ Bet čia pat pesimistiškai atsidūsta: „Kas darys apkaltą, jeigu visi, ir respublikonai, ir demokratai, sėdi prezidento Džono užpakalyje?“

Tokia situacija visiškai absurdiška, kraštutinai sarkastiška. Tai marazmas atviru, nepridengtu pavidalu. Deja, šitoks marazmas šiandien vyksta didžiojoje Lietuvos politikoje. Žinoma, jei mes apskritai dar beturime savo valstybę, o ne jos iškamšą.

Juodasis tikslas – „nužudyti“ prezidentę, paversti ją politiniu lavonu

Anksčiau įtakingoms šešėlinėms interesų grupėms neįtinkančius politikus žudydavo. Tą patį minėtąjį Dž. Kenedį nušovė. Šiandien Vakaruose didžiųjų politikų nebešaudo. Juos verčia per juodąsias technologijas, nupirktą žiniasklaidą, šantažą ir šmeižtą. Analogijų kalba kalbant, yra kėsinamasi nužudyti mūsų prezidentę. Anksčiau valstybės vadovų apsauga ir saugumas turėjo saugoti savo VIP nuo snaiperio. Šiandien reikia saugoti nuo šmeižimo ir juodųjų technologijų. O kodėl neapsaugo? Gal teisus buvo I. Degutienės vyras, medicinos profesorius G. Degutis, kai pasakė, kad VSD generolus krečia „gaidžio sindromas“? Gal tie generolai patys tas provokacijas ir pogromus prieš prezidentę rengia?

Akivaizdu, egzistuoja jėgos, norinčios apšmeižti, sukompromituoti prezidentę, padaryti ją politiniu lavonu, priversti nebekandidatuoti antrajai kadencijai. Tam tinka visos juodosios technologijos ir pačios purviniausios įvaizdžio žudymo priemonės.

Prezidentės tėvo ir jo atminimo šmeižimas

Antai mažaraštis prezidentės tėvas, vos prisitarnavęs tik iki seržanto laipsnio, dirbo, rodos, gaisrinėje eiliniu „šoferiuku“. Tuomet ši kontora formaliai priklausė NKVD. Nusamdyti juodųjų technologijų buduliai iš karto kabina Grybauskaitės tėvui Polikarpui NKVD-isto etiketę. Suprask, žudė, tardė, kankino... O ji niekingai slepia savo tėvo NKVD-istinę praeitį. Ir A. Paulausko tėvas (KGB papulkininkis), rodos, juk ne miško brolis buvo? Ir J. Paleckio tėvas, regis, katalikų bažnyčios kronikos nespausdino? Nesigirdėjo, kad jis disidentu būtų buvęs? Na, nebent prie A. Smetonos. Civilizuotoje ir demokratinėje visuomenėje vaikai už savo tėvų nuodėmes – tariamas ar tikras – neatsako. Vaikų tąsymas ir represavimas dėl tėvų – stalinizmo ir nacizmo palikimas.

Antai neseniai Vokietijoje mirė nacių feldmaršalo Erwino Rommelio sūnus. Pasirodo, daugybę metų talentingiausio nacių karvedžio sūnelis buvo vieno iš Vokietijos miestų oberbiurgermeisteris. Mūsiškai tariant, tenykštis meras. Denacifikuotoje Vokietijoje jo niekas netąsė, prie kryžiaus nekalė.

Sako, Polikarpas mergišius buvo. Bet B. Obamos tėvas, pasak užsienio žiniasklaidos, irgi ne šventasis buvo. Pridarė begales vaikų, nelabai jais rūpinosi, o savo žmonas ir vaikus mušė. Obama – viešas pasaulio asmuo Nr. 1. Šitie faktai apie jo tėtušį kažkur sykį santūriai paminėti, ir viskas. Niekas tuo nemaloniu faktu kasdien amerikiečiams per žiniasklaidą smegenų neplauna. Kodėl?

Kodėl tada mūsų oligarchų žiniasklaida ir nusamdyti politologai už mūsų pačių pinigus pila ant žmonių prezidentės tonas paplavų? Už tėvo nuodėmes, kurių nėra? Kodėl?

Juodinimas dėl darbo aukštojoje partinėje mokykloje

Pokarinės, denacifikuotos Vokietijos kūrėjas ir vadovas K. Adenaueris Hitlerio laikais buvo teismų sistemos klerkas. Ne reichsministras, žinoma, bet ir ne durininkas. Pokarinės Vokietijos žiniasklaida juk galėjo dešimtmečiais bent du kartus per savaitę kelti klausimą: „Kodėl tu, nacių pakalike, dirbai hitleriniame teisme? Kodėl nepatapai antifašistu? Kodėl tu, dvasios mėšliau, su E. Telmannu vienoje kameroje nesikamavai, kodėl kartu su juo į taktą nepasisiūbavai kartuvėse? Ach, žinoma, jis raudonas buvo, pažiūros nesutapo. Svari ir pateisinama aplinkybė. O kodėl tada tamsta vienarankiui grafui fon Štaufenbergui, kuris bandė Hitlerį žudyti, lagaminėlio su sprogmenimis panešti negalėjai???“

Daug buvo galima Adenaueriui užduoti klausimų, bet niekas neuždavė. Ir V. Čerčiliui bet kas galėjo daug keblių, politiko įvaizdį momentiškai nužudančių klausimų užduoti. Kai 1933 m. sausį Hitleris tapo reichskancleriu, Britanijos vadas V. Čerčilis atsiuntė Adolfui šiltą ir viltingą sveikinimo telegramą. Džiaugėsi, kad vokiečių tauta išrinko sau tokį iškilų, didžios nacijos tikrai vertą politiką ir fiurerį. Galėjo britų žiniasklaida už tai „dubasinti“ pavargusį ir aptukusį senjorą Vinstoną „iki smerkies“ ir po jos. Gal manote, kad britų oligarchai atliekamų svarų neturėjo žiniasklaidai, politologams bei rūstiems komentatoriams pasisamdyti? Bet nenusamdė.

J. Arafatas pradžioje buvo sovietų slaptai finansuojamas arabų teroristas, o vėliau – Nobelio taikos premijos laureatas. Iš tiesų teisus V. Landsbergis, kai sako: „Svarbu ne kuo buvo, o kuo tapo.“

Be abejo, užsibuvimas aukštojoje partinėje mokykloje nėra prezidentės biografijos puošmena. Kaip ir Adenauerio ar Čerčilio biografijoje ne vien perlai. Jauna tada buvo. Uždelsė, laikėsi garantuotos, šiltos ir prestižinės darbo vietos, laikėsi profesinio vaidmens ir pareigos pabaigti vadovauti mokyklos klausytojų baigiamiesiems darbams. Nesuprato per jaunumą ir gyvenimo patirties stoką anuomet, kad savo delsimu daro kažką ne visai išmintingo, daro tai, kas ateityje pakenks.

Įvertinkime ir dar vieną aplinkybę. Jei šeimoje, artimiausioje aplinkoje nebuvo tremtinių, nebuvo religingų žmonių, tai kas galėjo vaikui privačioje aplinkoje tyliai išaiškinti visas istorines ir teisines Lietuvos aneksijos peripetijas? Kur galėjo mokinukė, o vėliau studentė adekvačią informaciją gauti? Gal vaiką turėjo paprotinti kokia nors komunistė literatūros ar istorijos mokytoja? Gal apie tai plačiai rašė Didžioji tarybinė enciklopedija??? Čia labai iškalbingi kai kurie paskelbti V. Putino prisiminimai. Pastarasis baigė tą patį Ždanovo universitetą ir yra tik keleriais metais vyresnis už Grybauskaitę.

Sykį Putino žurnalistas paklausė, ar šis jaunystėje, tapdamas profesionaliu KGB žvalgu, ką nors žinojo apie GULAGĄ, golodomorą, 1937–1938 metų masinius žudymus? Putino atsakymas: „Ne, nieko nežinojau; ėjau į tas pareigas pakylėtas, vedamas jaunystės romantikos, paveiktas literatūrinių romanų ir filmų apie tarybinius žvalgus bei jų žygdarbius.“ Praregėjimas jam atėjo vėliau, kai jau dirbo demokrato ir SSRS griovėjo profesoriaus A. Sobčiako referentu. Putinas pasakojo ir tokį epizodą. Sobčiakas Putiną nuolat stūmė pareigose aukštyn. Atėjo laikas prisipažinti savo vadui ir globėjui, kad dirbo KGB ir Putinas prisipažino. Kaip sureagavo Sobčiakas? Nusikeikė riebiai, rusiškai, bet savo ketinimus dėl Putino karjeros vis dėlto realizavo. Skirtingiems žmonėms skirtingu metu tas praregėjimas ir adekvatus supratimas apie buvusią SSRS ir apie 1989–1990 m. įvykius atėjo.

Šiuo požiūriu mums ir Lietuvoje reiktų pasimokyti iš ispanų diktatoriaus F. Franko. Kai baigėsi pilietinis karas, jis vienodas pensijas mokėjo abiejų konfliktavusių pusių kariškiams ir ilgainiui uždraudė ką nors persekioti dėl žmogaus praeities, dėl jo buvimo vienoje ar kitoje konfrontavusių stovyklų pusėje.

Kaip ten bebūtų, ta negera kontora, kurioje neapdairiai užsibuvo Grybauskaitė, anuomet, griežčiausiais kriterijais vertinant, buvo vien tik ideologinius pliurpalus skleidusi institucija. Ji nieko nesprendė, nei politikoje, nei ūkyje, nei anuometinėse statutinėse struktūrose. Žinoma, kad ši kontora galimai nepadarė nieko gero, bet ir ko nors blogo padaryti ji negalėjo. Tie, kas geriau žino apie situaciją, kuri perestroikos metu susiklostė visuomenės mokslų institucijose, neleis man meluoti.

Ten buvo susitelkę ne vien tik seni dogmatikai. Visas pozityvusis perestroikos ideologijos ir politinės praktikos įdirbis buvo sugeneruotas būtent tokiose akademinėse struktūrose. Ten buvo daug apsišvietusių, pažangiai mąstančių ir rizikuoti nebijančių žmonių. Jie prisidėjo prie to, kad būtų pasmerktas stalinizmas, kad būtų paviešinti stalinizmo nusikaltimai, kad būtų įtvirtinti glasnost principai, kad būtų peržiūrėta oficialioji istorija, kad būtų pasmerkti golodomoras, trėmimai, invazija Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kad į vietą būtų pastatytos represinės struktūros. Tie žmonės priminė visiems „teisinės valstybės“ sąvoką, prisidėjo prie to, kad rastųsi atstovaujamoji demokratija, parlamentarizmas, verslo, žmonių ir pinigų judėjimo laisvė. Studijų Leningrade metu, vėliau aspirantūros Maskvoje metu jaunutė studentė, mokslininkė galėjo būti paveikta tų idėjų. Viena iš jų – reformuoti Sovietų sąjungą, padaryti ekonomines reformas, bandyti kurti socializmą su žmogišku veidu.

Čia aš noriu prisiminti didįjį Volterą: „Visiškai nesutinku su Jūsų pažiūromis, bet pasiryžęs tūkstanti kartų numirti už tai, kad Jūs savo pažiūras galėtumėte nekliudomai skleisti“.

Jauna naivi mergelė galimai buvo anuometinės aplinkos socializuota, indoktrinuota politinėmis pažiūromis, kurios istoriškai nebuvo produktyvios, nepasiteisino. Pagal tas pažiūras kurį laiką gyveno, modeliavo profesinę ir mokslinę karjerą. Už tai, dabar tai mergaitei, kuri savo nelaimei po kelių dešimtmečių tapo Prezidente, kasdien organizuojami juodųjų technologijų pogromai? Už ką? Už pažiūras? Už pražangas ir nuodėmes, kurių nėra? O gal K. Adenaueris kas sykį sakydamas rinkimų kovos kalbą arba lipdamas į Budestago tribūną pasisakymą pradėdavo nuo saviplakos: „žinote, aš dirbau nacistinės Vokietijos teismų sistemoje...“?

Anuomet dar daug struktūrų Lietuvoje buvo, kurių valdžia lokalizavosi Maskvoje ir kurios atlyginimus tiesiai iš Maskvos gaudavo: kažkokios tai geležinkelio struktūros, kalėjimų apsauga ir prižiūrėtojai etc. Mūsų dabartinės teisėsaugos lyderių tarpe yra ne viena persona, kuri anuomet irgi iš savo „centralizuotos“ darbo vietos akimirksniu nepabėgo, darbo santykių nenutraukė. Daugiau ar mažiau raudonas bemaž visas posovietinės Lietuvos politinis elitas: Juršėnas, Kirkilas, Brazauskas, Šleževičius, Prunskienė, Paulauskas, Monkevičius, Linkevičius, Vaigauskas, bemaž visi. Tik nedaug yra išimčių: Bogušis, Patackas, Andriukaitis. Bet visos juodųjų technologijų paplavos nukreipiamos vien tik į Prezidentę? Kodėl?

Gailiaus ir Giržado istorijos paraštės

Prezidentę kala prie kryžiaus dėl Generolo V. Gailiaus ir majoro V. Giržado atleidimo. Išties galimai tamsi ir negraži istorija. Labai apmaudu, jei neprasižengę ir principingi pareigūnai, sėkmingai tyrę baltųjų apykaklių korupciją, buvo išguiti iš teisėsaugos. Manau, kad laikas sudėlios viską į savo vietas, ilgainiui sužinosime daugiau tiesos. Valstybių vadovai neišvengiamai atitrūksta nuo realios aplinkos, juos neretai apgaudinėja spectarnybos, specialiai pameta tendencingą informaciją, paskatina neapgalvotiems sprendimams...

Noriu atkreipti dėmesį į kitą vertą dėmesio faktą. Neseniai buvo iš darbo išmesti kiti du aukšto lygio valdininkai. Turiu galvoje Socialinių reikalų ir darbo ministerijos viceministrą A. Bitiną ir tos pačios ministerijos kanclerį – A. Puodžiuką. Bitinas – mokslų daktaras iš tos srities, kurią kuravo kaip viceministras. Ministerijos kancleris Puodžiukas ilgametis aukšto rango ir patyręs valdininkas, prieš tai dirbęs LR ŠMM. Abu labai kompetentingi, prabuvę pareigose prie įvairių koalicijų ir prie įvairių ministrų.

Pradžioje, kai į ministrus kišo nei politikoje, nei socialinėje apsaugoje niekam nežinomą A. Pabedinskienę, minėti abu patyrę pareigūnai kurį laiką buvo reikalingi, kad pridengtų „žalią“ ministrę. Paskui Darbo partijoje pradėtas imituoti nepasitenkinimas ministrais, esą, – A. Pabedinskienė ir D. Pavalkis blogai dirba. Kas blogai, niekam niekas viešai nepaaiškino. Po to suimituoto pasiūbavimo viceministras ir kancleris buvo išmesti iš postų. Su viceministru, kuris yra politinio pasitikėjimo pareigūnas, yra viskas paprasčiau. Išmesti karjeros pareigūną yra kebliau. Nei vienas, nei kitas dėl išgujimo nesibylinėjo. Kodėl juos išmetė?

Yra Lietuvoje tokia nuostabi organizacija – Europos socialinio fondo agentūra (ESFA). Nuostabi ši kontorėlė yra todėl, kad netrukus (2014-2020 m.) ji skirstys dalį ES milijardų, kurie atplauks į Lietuvą. Nuo seno šį fondą kuruoti yra pavesta būtent švietimo ir socialinių reikalų ministerijoms. Pagal esamą koalicijos sutartį abi dabar priklauso būtent Darbo partijai.

Darbo partija grubiausiu pavidalu jau perėmė ESFA valdymą, atliko reorganizaciją, pakeitė valdybą. Tokie valdininkai kaip Bitinas ir Puodžiukas, yra patyrę, kompetentingi, apsitrynę prie įvairių vyriausybių, žinantys savo vertę, autonomiški. Skirstant milijardines lėšas, jie niekada nebūtų tapę Darbo partijos pastumdėliais ir šešėlinių, juolab atvirai nusikalstamų paliepimų vykdytojais. Dėl to ir buvo abu iš ministerijos išskraidinti. Į jų vietas ateis (arba jau atėjo) iki šiol niekam nežinomi žmonės, neturintys jokio iškilesnio įdirbio nei partinėje politikoje, nei profesinės kompetencijos srityje. Ateis patys pilkiausi ir klusniausi partijos pėstininkai, kurie prireikus nutekins strateginę informaciją saviems, neformalioje aplinkoje darys spaudimą savo pavaldiniams juos gąsdindami arba gundydami, draskysis per svarbius posėdžius, kurių metu bus kažkas vertinama, sprendžiama, kur nukreipti lėšas ir pan.

V. Uspaskichas ir jo žmonės (norėčiau juos kažkaip šlykščiai pavadinti) sykį jau buvo vyriausybėje, ūkio ministerijoje. Kaip visi dalinosi ir šildėsi, kaip dėl ES paramos davimo šešėlinius aukcionus verslui darė, visi žino. Dėl to greitai ir baudžiamieji sprendimai įsiteisės. Dabar visų akivaizdoje vėl akivaizdžiai planuojami sunkūs didelio masto politinės korupcijos nusikaltimai. Planuojami beveik nesimaskuojant, tyčiojantis iš valstybės likučių ir pažemintų piliečių. Ir visi tyli, politikai, komentatoriai, žiniasklaida, nevyriausybininkai, kaip užhipnotizuotos beždžionėlės.

Sako, gražiai prašyti galima visko. Tai štai, mūsų visų mylimos oligarchinės žiniasklaidos aš prašau, išliekite dėl Bitino ir Puodžiuko bet vieną ašarytę, bent vieną tūkstantąją dalelę visų graudžių ašarų, kurios buvo, pvz., kad ir „alfa.lt“ portale ar „Lietuvos ryte“ išlietos dėl generolo Gailiaus ir vyr. prokuroro Betingio. Supratau, jūs verkiate tik dėl generolų ir svarbių prokurorų? Bet ministerijos kancleris yra tikrai ne žemiau generolo majoro. Tai aukšto lygio karjeros valdininkas, kuris privalo užtikrinti vykdomosios valdžios tęstinumą valstybėje, kol keičiasi ir naujose pareigose adaptuojasi politiniai pareigūnai-„perėjūnai“ – ministras, viceministrai ir jo padėjėjai. Supratau, Jus domina tik tie pareigūnai, kurie valdo operatyvinę informaciją ir gali neformaliai su ja pasidalinti, gali pradėti (arba nepradėti) ikiteisminį tyrimą, gali kelti arba numarinti baudžiamąsias bylas, gali papurtyti konkurentus. Gali pridengti.

Prieš gerus metus ar pusantrų būrelis pilietininkų buvome priimti neformaliam susitikimui pas jos ekscelenciją. Susitikimas truko gerą valandą ar pusantros. Apie daug ką buvo kalbama. Apie Garliavos istoriją, apie politinę korupciją, apie jau tada bevaliu pasirodžiusį Valį, apie Pūlinį su stilingais juodais ūsiukais, apie teisėsaugos ir teismų degradaciją, apie buvusį genprokurorą Valantiną, apie nužudytą pulkininką Pociūną. Kažkas iš pilietininkų (tiesą sakant aš pats) paklausėme: „kada nustosite kauniečius ir visą Lietuvą kankinti Betingiu?“. Atsakymas buvo pateiktas momentaliai ir klausimo pavidalu: „jam greitai baigsis kadencija, kodėl Jūs manote, kad jis būtinai vadovaus Kauno prokuratūrai ir ateityje?“. Ir nebevadovauja. Ir nebe prokuroras. Labai simptomiška, kad nebuvo pasakyta: ką Jūs, jis gi toks iškilus teisėsaugos lyderis, būtinai kils pareigose, bus apdovanotas ar pan.

Kai aš tapau K. Čilinsko bendražygiu, degraduojančios teisėsaugos viešu kritiku, pas mane kažkodėl ėmė kreiptis teisėsaugos galimai nuskriausti žmonės. Kalba eina apie Kauno kontekstą, policijos, prokuratūros ir teismų darbą. Iš karto žmones perspėdavau, kad aš ne teisininkas, neturiu advokato licencijos, paguosdavau, nukreipdavau į pilietinę žiniasklaidą ar žmogaus teisių gynimo organizacijas. Aš negaliu pasakoti, to, ką sužinojau. Geriau nežinoti, nes galima daug civilinių ir baudžiamųjų bylų užsidirbti. Nežinotum tada žmogus, kokioje baisioje valstybėje mes gyvename. Neatmetu galimybės, kad dalis tų skundų galimai paremti „pilnaties sindromu“ ar kokiu klinikiniu simptomu. Kai kurie įvykiai akivaizdžiai tikri. Turint energijos, lėšų ir užnugarį, galima būtų daug ką įrodyti. Kiltų daug skandalų, bylų, lėktų galvos. Pasakysiu tik tiek, jei bent 5-7 proc. to, ką sakė besiskundžiantys žmonės, yra tiesa, tai labai jau daug prisiveisė Lietuvėlėje banditų su teisėjų ir prokurorų mantijomis. Iš kažkas viršuje pirmą kartą modernios Lietuvos istorijoje šitą pūlinį valstybėje pradėjo valyti. Per Grybauskaitės kadenciją pakeista daugiau teisėjų ir prokurorų nei per ankstesnius 20 metų.

Daug kam, kas anksčiau priklausė kastai, kurios nedrįsta liesti teisėsauga, ėmė svilti padai. Kas sėdėjo rinkimų naktį greta Grybauskaitės, kai būsima prezidentė laukė VRK sprendimo. Greta buvo Kubilius ir MATUZAS. O jam šiandien politinės korupcijos byla iškelta ir teismai dirba. Šitai prezidentei nesvarbu, kas yra kieno kūmas (pvz., Adamkus yra A. Zuoko vaiko kūmas), kas su kuo rinkimų naktį sėdėjo, kas kam pirtyje nugarą įtrynė. Pažeidei įstatymus, atsakyk. Ji kaip Stalinas, kuris atsisakydamas ištraukti iš nacių nelaisvės savo sūnų Jakovą mainais į von Pauliusą atsakė: „Aš feldmaršalo į kareivį nemainau.“ Ir žmonės nuneš ją antrai kadencijai į prezidento rūmus, nes Lietuvai ir jos paprastiems žmonėms šitoks politinis lyderis yra vienintelis išsigelbėjimas. Bet elitas yra labai sunerimęs, sutrikęs ir išsigandęs.

Šiandien sutampa daugelio tamsių jėgų interesas – sunaikinti prezidentę, paversti ją politine iškamša ir autsaidere. Apie tai svajoja nusikaltimus padarę ir tebedarantys oligarchai, jiems tarnaujantys žiniasklaidos magnatai, kai kurie politologai ir komentatoriai, banditai su mantijomis, korumpuoti valdininkai, šešėlinis verslas, valstybininkai – grupė asmenų, kurie iš šešėlio valdė valstybę, kurių niekas niekada nerinko ir kurie niekam niekada neatsiskaito ir gina tik savo interesus. Visų šitų valstybę dusinančių veikėjų interesai šiandien sutampa ir su kaimyninės užsienio valstybės spec. tarnybų interesais diskredituoti Lietuvos vadovę ir griauti Lietuvos valstybę. Politinis sezonas nebus nuobodus. Žutbūtinė kova prasidėjo.

V. Gedvilo naktinis nuėmimas – šliaužiančio valstybės perversmo dalis

Uspaskichui netrukus bus skelbiamas neskundžiamas nuosprendis baudžiamojoje byloje. Žiūrėk, gali tekti keliauti į belangę, dar turto konfiskacija gali būti ir pan. Maža to, Grybauskaitės dėka Lietuvoje jau yra teisiniai instrumentai, leidžiantys išieškoti neteisėtai įgytą turtą, kuris buvo perrašytas artimiesiems. Arba jo laukia politinio pabėgėlio dalia. Galės kur Sibire V. Romanovą susirasti ir vienas kitam apmaudo ašaras nubraukti.

Inicijuojant apkaltą, labai svarbus yra Seimo ir jo pirmininko vaidmuo. Uspaskichui verkiant reikėjo tame poste asmens, kuris keltų erzelį, regztų intrigas, galėtų per naktį destabilizuoti Seimą, vyriausybę, kvietinėtų kasdien ant kilimėlio teisėsaugos vadovus, sudarinėtų komisijas, reikalingas ir visai nereikalingas. O dar viena labai svarbi misija – nuolat rodyti nuogą užpakalį Prezidentūrai.

V. Gedvilas šitam vaidmeniui visiškai netiko. Vyras, buvęs sportininkas, treneris, politikas, turintis tikro džentelmeno savybių, niekada nebūtų nusileidęs iki primityvaus intriganto, konfliktų sukėlėjo, moters įžeidinėtojo, valstybės griovėjo vaidmens. O jei susitiko du dideli politikai džentelmenai (pvz., Gedvilas ir Butkevičius), tai netrukus susiformuos nepajudinama politinio stabilumo uola. Todėl V. Gedvilas ir išlėkė iš posto per vieną naktį, be jokio realaus paaiškinimo koalicijos partneriams, Seimui ir visuomenei.

Šitaip akcininkai gali nuimti jiems neįtikusį samdomą generalinį direktorių, bet ne antrąjį asmenį valstybėje. Demokratinė politika yra viešoji politika. Turėjo būti viešos diskusijos, turėjo būti visuomenei viskas išaiškinta. Panašiai buvo, kai konservatoriai rinko savo pirmininką. Buvo intriga tarp Kubiliaus, Degutienės, Landsbergio. Visa visuomenė daugiau ar mažiau žinojo, kas ir kodėl vyksta. Oficiali Gedvilo nuėmimo versija tragikomiška: teisiamo jauniklio V. Gapšio gaila, be to, Gedvilo žmona nenori, kad Vydas daug dirbtų, o jis pats apskritai norėtų atsipūsti Europarlamente... Atsitiko taip, kad padorus žmogus movė iš to posto dėkodamas Dievui, kad tik jam netektų dergti prezidentės moters...

Pasirodo, antras žmogus valstybėje, jei tai teisiamo Uspaskicho statytinis, turi mažiau autonomijos ir galių negu kaimo mokyklos bibliotekininkė ar rajono ligoninės valgyklos vedėja. Tarkime, jei susisiekimo ministras sumanytų išmesti iš darbo X miestelio pašto skyriaus viršininkę, to jam taip staigiai padaryti nepavyktų. Moteriškė pasakytų, kad kreipiasi į darbo ginčų komisiją, paskui pasiimtų dėl kraujospūdžio nedarbingumo lapelį ir pan.

Simptomiška, kad nė viena oligarchinės žiniasklaidos priemonė, nė vienas komentatorius samdinys politinio viražo, kurį Uspaskichas atlikto su Gedvilu, normaliai nepakomentavo. Tai juk nebuvo eilinis įvykis. Tai buvo įvykis, turintis valstybės perversmo bruožų, turintis gilias ir galbūt sunkias pasekmes.

Kodėl VSD nieko nenusiklausė, nevykdė operatyvinės veiklos, neužkardė? Degutienės slapta klausėsi, o Vydo ir Viktoro nepasiklausė? Ar nenorėjo pasiklausyti? Gal tada būtų gauti įrodymai apie bandymą daryti perversmą valstybėje? Ir šiandien dar nevėlu paprašyti, kad Seimas panaikintų Vydo ir Loretos teisinę neliečiamybę. Ir tada bevalis Valys sukaupia valios likučius ir sako: „Pilieti Gedvilai, yra duomenų, kad faktiškai dalyvavote valstybės perversme. Kol kas dar yra galimybė traukti jus tik specialiuoju liudytoju. Klokite viską, ką žinote, už dalyvavimą tokiame nusikaltime bausmė – iki 20 metų, pagalvokite. Kuo greičiau apsispręsite bendradarbiauti su tardymu, tuo bus geriau...“

Tą patį būtų galima pakartoti Z. Vaigauskui, VSD vadovui Grinai. Daug kam. Galima šitaip šiaip pričiupti ir kokį nors partijos klapčiuką, kuris kažką svarbaus žino, bet neturi teisinės neliečiamybės. Ir VU greta politinės korupcijos bylos turėtų dar ir valstybės perversmo organizavimo bylą. Bet šito Lietuvos zombintojo niekas nenori arba jau nebegali sustabdyti. Nei teisėsauga, nei spec. tarnybos, nei politikai, nei oligarchai, nei jų nusamdyta žiniasklaida ir jos komentatoriai. Kodėl nenori?

Darbo partijos atstovai masiškai klastojo paskutinius Seimo rinkimus. Dėl to jau yra įsiteisėję baudžiamieji nuosprendžiai. Rinkimai neteisti dar vien aspektu. Lenkų rinkimų akcija kartu su Rusų aljansu faktiškai rinkimuose sudarė koaliciją, vadinasi, jiems turėjo būti taikomas 7 proc. barjeras, kaip ir G. Songailos bei A. Matulevičiaus koalicijai. Tos lenkų ir rusų klastos, užmaišytos Maskvoje, niekas nenorėjo pastebėti. Nei senas rinkimų organizavimo vilkas Z. Vaigauskas, nei politikai, nei Lietuvos teisėsauga, nei VSD ir žvalgyba, nei oligarchinė žiniasklaida, nei jos samdiniai apžvalgininkai, nei universitetų politologai. Niekas. Kodėl? Lenkų ir rusų koalicijai buvo pritaikytas įprastinis 5 proc. barjeras ir jie neproporcingai gausiai pateko į Seimą. Akivaizdžiai buvo iškreipta rinkėjų valia, o teisingi rinkimai buvo išniekinti.

Praktiškai Lietuvą šiandien valdo nelegitimi koalicija. Jei būtų laikomasi galiojančių įstatymų, tokios valdančiosios koalicijos, kokią šiandien turime Seime, mes neturėtume. Lietuvos valstybės perversmas buvo suplanuotas Maskvoje, o pradėtas vykdyti jis buvo dar iki paskutinių Seimo rinkimų kampanijos oficialios pradžios. Vykdymas pasireiškė tuo, kad šantažu ir/arba papirkinėjimais buvo visiškai blokuotas informacijos skleidimas. Klausimo kėlimui, kodėl de facto egzistuojančiai LLRA ir Lietuvos rusų aljanso koalicijai netaikomas 7 proc. patekimo į Seimą režimas, Maskvoje buvo uždėtas tabu.

Ne prezidento misija kapstytis rinkimų skaičiuose ir juos kvestionuoti. Institucijos, kurios normaliomis sąlygomis privalėjo tą padaryti, nieko nepadarė. Tik tada į avansceną išėjo prezidentė ir pasinaudojo savo teise kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tuomet karštą šliaužiančio valstybinio perversmo bulvę iš Maskvos rankų disciplinuotai perėmė LR Konstitucinis Teismas. Atsimenu, net mašiną šalikėje sustabdžiau, pasigarsinau radiją, kad girdėčiau skelbiamo sprendimo tekstą. Lietuvos valstybės ir konstitucinės santvarkos išniekinimo tekstą. Prezidentė buvo vienintelis valdžios ir galios centras Lietuvoje, kuris bandė stabdyti užsienyje inicijuotą ir šalyje nuosekliai vykdomą valstybinį perversmą. Rodos, lenkų-rusų klausimas prezidentės kreipimesi į teismą nebuvo eskaluojamas, matyt, nenorėta komplikuoti santykių su nervinga Lenkija. Buvo tikėtasi, kad rinkimų anuliavimui visiškai pakas to fakto, kad rinkimus masiškai falsifikavo viena iš parlamentinių šalies partijų.

Ilgametis Seimo pirmininkas, laikinasis šalies prezidentas A. Paulauskas yra viešai pareiškęs, kad V. Uspackichas yra užsienio spec. tarnybų agentas Lietuvoje. Ir kaip netikėsi tokiu žmogumi, buvusiu generaliniu prokuroru, naujosios politikos lyderiu?

Aš patikėjau. O dabar turiu teisę šį faktą įsivaizduoti, mintyse visaip apgroti. Oligarcho Uspaskicho advokatus iš karto įspėju, kad negalima teisti už tai, kad žmogus pasigavo žiniasklaidoje skelbtą ir, beje, niekur nepaneigtą faktą ir toliau varto jį savo vaizduotėje. Negalima nieko teisti už vaizduotės turėjimą.

Įsivaizduoju, kaip V. Uspaskichas, byrant Sąjungai, Rusijos spec. tarnybų yra komandiruojamas į Lietuvą su užduotimi giliai įsitvirtinti, legalizuotis, tapti verslo ir politikos žmogumi. Būstinė – Kėdainai, Lietuvos vidurys. Tylu ramu, toli nuo sostinės, kur vietiniai grobuonys privatizuoja sklypus aplink sostinę. Geografiškai patogu organizuoti steigiamos partijos skyrius. Priedangai pasirenkamas labai lietuviškas žemės ūkio produkcijos perdirbimo verslas. O toliau Jūs viską žinote. Finansinė parama A. Paulausko žygiui į didžiąją politiką. Paskui savo asmeninės partijos įkūrimas, sėkmė ir nesėkmės. Jūs viską žinote. Parlamentinės partijos pirmininkas, Seimo narys, komiteto pirmininkas, potencialus premjeras, ministras, europarlamentaras. Ir čia yra pats aukščiausias šnipinėjo pilotažas. Sovietų žvalgybos mokyklos perlas. Tai ne trivialus įsilaužimas į slaptą seifą, pokalbių pasiklausymas ar ilgakojės mergos pakišimas... Ir viskas vyksta NATO šalyje, aukštose strateginio priešo struktūrose. Esu įsitikinęs, kad kitų valstybių vadovai pusiau formalių pokalbių su mūsų prezidente metu jai ne kartą kai ką svarbaus patarė: „Mūsų žvalgyba apie Jūsų Viktorą viską žino. Visi partneriai nerimauja, kad nuteka slapta informacija. Visų mūsų partnerių vardu esu įgaliota perduoti Jums kolegialų prašymą... eliminuoti šitą veikėją iš didžiosios politikos.“

Grybauskaitė šiandien Lietuvoje liko vienintelis galios ir valdžios centras, kuris nuosekliai ir bekompromisiškai kovoja už nacionalinius Lietuvos interesus, kuris dar bando kovoti su šliaužiančiu perversmu mūsų nelaimingoje valstybėje. Ji neparsiduoda, nes iš principo nenori parsiduoti. Duonai ir būstui jai tikrai užteks. Ji nėra niekieno marionetė. Ji drąsi. Ji neišsigando šantažo. Ji netapo prezidente, kuri tik tyliai vaikšto raudonais kilimais ir dalina apdovanojimus žilstelėjusiems pulkininkams. Gniuždančio šantažo akivaizdoje ji nepalūžta ir bemaž viena kovoja už valstybės interesus.

Uspaskichui dabar belieka pasodinti ponią Loretą į aukštą kėdę Seime, kad rodytų visiems užpakalį. Reikia dergti prezidentę, reikia desperatiškai rėkti apie apkaltą. Tai signalas teisėjams: „Žiūrėkite, tas Jūsų nekenčiamas cerberis labai pažeidžiamas, žiūrėkite, kokia ji yra apdergta ir negalinti apsiginti menkysta, jai pačiai tuojau bus apkalta. Geriau imkite pinigus. Daug pinigų. Motyvacinis krepšelis didelis. Čia mano – oligarcho pinigai, dar rusų žvalgybos ir gazpromo pinigai. Juk žinote, aš visada susimoku...“

Padėkime ant svarstyklių Adamkaus ir Grybauskaitės nuodėmes

Palyginkime Adamkaus ir Grybauskaitės nuodėmes. Tamsi istorija apie mūšį prie Sedos, šlepečių istorija Šiauliuose. Bendradarbiavimo su JAV spec. tarnybomis pokaryje nuslėpimas. Keistas aukšto JAV pareigūno dažnas ir nekliudomas važinėjimas sąstingio laikais po visą sovietiją? Mes niekada nepamatėme JAV administracijos dekreto, kuriuo buvo patvirtinta, kad Adamkus tikrai atsisakė JAV pilietybės? O kur istorija su Lietuvos pilietybės suteikimu ponui Mansur Sadekov? Šlykšti istorija su AT pirmininku V. Greičiumi. Pati šlykščiausia istorija įvyko su STT vadu V. Junoku. STT agentai įsiveržė į trijų parlamentinių partijų būstines kratoms, įtardami politinės korupcijos nusikaltimus. Visi teisėtai pradėti tyrimai buvo sustabdyti šiurkščiu neprocesiniu keliu. Junokas per parą laiko buvo išmestas iš valstybės tarnybos su vilko bilietu. Jei jis organizavo valstybinį perversmą ar viršijo įgaliojimus, tai turėjo būti tarnybinis tyrimas, toliau turėjo sekti procesinis tyrimas ir pareigūnas turėjo būti arba reabilituotas, arba turėjo sėsti ilgam. Viso to civilizuoto ir teisinio kelio nebuvo? Jei Junokas tada iš tiesų užčiuopė politinę korupciją, tai jo vadovaujamai tarnybai reikėjo leisti ramiai dirbti. Šiandien Junokas vaikščiotų apkabinėtas valstybės ordinais, o nepažabota politinė korupcija jau būtų mūsų jaunos valstybės istorija. Beje, kur tada buvo ir ką tada veikė A. Sakalas? Kodėl tada nerėkė apie apkaltas? Adamkus užsidirbo mažiausiai kokias dešimt realių apkaltų. Tik jų niekas nepradėjo.

O kur Grybauskaitės nuodėmės, patempiančios bent iki vienos apkaltos? „Jangilos“ ir „Vilniaus prekybos“ milijonų grąžinimas – ne jos darbas. Ji tada nebuvo prezidentė ir vykdė premjero Brazausko valią, kitų vadų valią. Gailiaus atleidimas? Čia nesusipratimas, kurio niekaip nepalyginsi su tokiu dalyku kaip Adamkaus tiesioginis įsikišimas į procesinius Junoko STT agentų veiksmus ir neteisėtas jų nutraukimas, politinės korupcijos pridengimas stogu.

Jokios apkaltos nebus, tiesiog tęsis paplavų pylimas

Grybauskaitei apkalta pradėta grasinti tuojau po jos inauguracinės kalbos. Apkaltomis prezidentei nuolat grasina A. Sakalas. Mes labai norime tikėti, kad ilgametis Seimo narys, Europarlamentaras yra doras ir patriotiškas žmogus. Viešojoje erdvėje jam kažkodėl nuolat kabina sąsajas su pedofilija, bet, būdamas viešas asmuo, teismuose jis kažkodėl nesigina??? Jau prieš metus ar pusantrų apkaltomis Grybauskaitei grasino apžvalgininkas A. Vinokuras. Šis veikėjas žmonių prezidentę išvadino (cituoju pažodžiui: „politine prostitute ir frigidiška sterva“) ir iki šiol nesulaukė už tai jokios bausmės. Jei kas nors šitaip viešai išvadintų eilinę valytoją, sulauktų sankcijų. Bet LR prezidentę galima ir netgi privalu žeminti. Čia toks mūsų elito naujas kultūrinis kodas, gerų manierų standartas. Tik paprasti žmonės – runkeliai – tos elito aukštosios kultūros visai nesupranta. Kuo daugiau prezidentę moterį viešai spardys, tuo daugiau tarp paprastų žmonių bus pažadinta žmogiško solidarumo, atjautos ir palaikymo. Beje, elitas, valdantis žiniasklaidą, visokie komentatoriai niekada sąryšyje su Grybauskaite nevartoja sąvokos „ekscelencija“. Prie Adamkaus tą žodelį nuolat kabindavo. Šis žodis pabrėžia pagarbą, statusą. Ir oligarchinės žiniasklaidos samdiniai šio žodelio su Grybauskaite sąmoningai niekada nesieja. Šitaip liepia vyr. redaktoriai ir prodiuseriai.

Tariant žodį „apkalta“, visi prisimena R. Pakso istoriją. Grybauskaitės ir Pakso net nėra ko lyginti. Pastarasis, nors formaliai du aukštojo mokslo diplomus įgijo, vis vien liko plebėjiškas, be jokio subtilesnio kultūrinio kapitalo, be tobulo užsienio kalbų mokėjimo, be tarptautinio pripažinimo, be makiavelistinio supratimo, kas yra didžioji politika. Grybauskaitė – visai kito kalibro ir kito tarptautinio lygmens figūra. Jos tarptautinis pripažinimas ir autoritetas, užsienio vadovų solidarumas yra savotiška potenciali apsauga nuo provokacijų ir apkaltų. Galvojat, užsienio valstybių vadovai, jų užsienio reikalų ministerijos negauna atskaitų apie Lietuvos vidaus politiką, politines intrigas ir juodąsias technologijas? Pasidomėkite WikiLeaks skandalu. Niekas neleis visokiems vinokurams, sakalams ir baudžiamojo nuosprendžio laukiančiam Lietuvos zombintojui versti iš posto be rimtos priežasties vieno iš ES valstybės vadovų. Mažosios ES valstybės iš nacionalinių valstybių jau virsta administraciniais savivaldos vienetais. Pagrūmos neformaliais kanalais iš Briuselio, ateis pasikalbėti sunerimę ambasadoriai ir visi perversmai baigsis. Per daug užsimoję vietos veikėjai bus žemai nusodinti.

Pagaliau šiandien ir Konstitucinio Teismo sudėtis yra kitokia. Šiandien ten jau gerokai mažiau spiritistinių paistalų: „konstitucijos dvasią“ pakeitė „konstitucinės doktrinos“ sąvoka. Ar jaučiate protavimo lygio skirtumą?

O ir žmonės, sykį matę apkaltos cirką, jau nebėra tokie naivūs. Paksas buvo tiek ribotas, kad, tiesą sakant, jokių rimtesnių nei nusikaltimų, nei nusižengimų nesugebėjo realiai padaryti. Apkalta vyko be rimtos priežasties, nesirėmė tiesa ir morale, o valstybės erozija po apkaltos tik sustiprėjo. Įsitvirtino pusiau kriminalinis valstybininkų klanas, kuris iš šešėlio sprendė valstybės reikalus vien per savo interesų ir asmeninės naudos prizmę. Sugrįžo nešvarios intrigos, telefono teisė, išbujojo politinė, žiniasklaidos ir teismų korupcija, susicementavo ydingi pusiau kriminaliniai ryšiai tarp politikos, verslo, žiniasklaidos ir teisėsaugos elito. Nei žmonės, nei paprastas verslas iš to nieko neišlošė. Tauta du kartus ant to paties grėblio nelips. Dalis paprastų piliečių, ypač provincijoje, mūru stos už žmonių Prezidentę, bus piketai, protestai, badaujančiųjų palapinės. Perversmininkai rizikuoja – žiūrėk, ir prasidės visos Lietuvos teritorijos „garliavizacija“. Ne tik 240, bet ir 24 tūkst. policininkų su kaukėmis ir bananais nebeužteks įpykusios liaudies į šaltus nerenovuotus daugiabučius atgal suvaryti.

Du kartus į tą pačią upę neįlipsi. Pirmą kartą istorija vystosi kaip tragedija, o antrą` kartą tik kaip farsas.

Yra dar viena esminė ir valstybę stabilizuojanti aplinkybė. Tai autoritetingas premjeras, politikas-džentelmenas A. Butkevičius. Neleis jis nešvarioms interesų grupėms perdaug įsisiūbuoti, neleis spardyti politikės moters, neleis destabilizuoti valstybės. Pirmiausiai dėl to, kad padorus žmogus yra. Kadencija iš kadencijos per kiekvienus Seimo rinkimus vilkaviškiečiai išrenka savo Butkevičių jau pirmame ture su 60-70 proc. rinkėjų balsų. Matyt yra už ką žmonėms mylėti savo Seimo narį. Sugebėjo Butkevičius apžavėti savo apygardos rinkėjus, sugebės ilgainiui apžavėti ir visos Lietuvos rinkėjus. Su tais pačiais 70 proc. rinkėjų balsų kada nors jau pirmajame rate ateis į prezidento postą. Bet viskam savo laikas.

Jokios apkaltos nebus. Tiesiog iki pat ekscelencijos Grybauskaitės pergalės gegužyje ant jos dar bus išpilti keli tanklaiviai paplavų. Bet žmonės ir rinkėjai kankinius myli. Juodųjų technologijų buduliai jau pralaimėjo. Atidirbinėdami Rusijos žvalgybos ir vietos oligarchų pinigus jie persistengė...