Protestuojantys Vakarai (Prancūzija ir Vokietija)

„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, - sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris.

„Šį rytą tikrai buvau pozityviai nusiteikusi, bet dabar ... Reikėjo matyti, kas nutiko traukinyje. Kai kurie žmonės pasijuto blogai, moterys verkė. Vaikai. Tai nenormalu“, - pridūrė ji.

Šios ašaringos ir smulkiaburžuazinės raudos (ak, kokie nedori tie streikuotojai, nepagalvojo apie pozityvios ponios Fleris nuotaikos išsaugojimą!) fone prasidėjo Prancūzijos geležinkelio darbuotojų streikas. Jį organizuoja Prancūzijos valstybinių geležinkelių (SNCF) profsąjunga.





Reikia paminėti, jog tai nėra vienas didžiulis ir visaapimantis streikas. Ne, tai daug streikų, kurie, planuojama, turėtų tęstis iki 3 mėnesių. Tai yra, profsąjungos streikuos po dvi dienas iš penkių kiekvieną savaitę. Pavyzdžiui prieš savaitę (balandžio trečią dieną) vykusio streiko metu važinėjo tik apie 12% traukinių. Natūralu, jog tai buvo gan skausminga priemonė.



Planuojama, jog streikai vyks tarp balandžio ir birželio mėnesio. Iš viso 36 dienas. Palies apie 4.5 milijono žmonių ir kainuos apie 720 milijonų eurų.

Streikuoti taip pat pasirengę šiukšlių išvėžėjai, elektros ir energetikos sektoriaus darbuotojai. Prie jų prisijungė ir Prancūzijos avialinijų „Air France“ darbuotojai. Na, o studentai blokuoja universitetų miestelius taip protestuodami prieš planus pradėti atrankas į valstybinius universitetus.



Šiuo metu valstybinės Prancūzijos geležinkelių kompanijos darbuotojai turi nemažai privilegijų: automatinį kasmetinį atlyginimo augimą, ankstyvą išėjimą į pensiją, garantiją nebūti atleistam, nemokamus bilietus šeimų nariams ir kitas. Turbūt dažnam tautiečiui tai nesuvokiamos lengvatos, tačiau normaliai dirbanti profesinė sąjunga ir turi siekti bei pasiekti tokių rezultatų.

Prezidento Macrono vyriausybė siekia atsisakyti išskirtinių sąlygų SNCF darbuotojams, sudarant naujas darbo sutartis, kurios nesiskirtų nuo kitų sektorių darbuotojų. Tolimesnis prezidento tikslas – 2023-aisiais liberalizuoti sektorių ir atverti jį konkurencijos sąlygoms, kaip to reikalauja ES. Iš esmės -  pasiruošimas geležinkelių privatizacijai.

Beje, jeigu manote, kad tai tik Prancūzijos bėda, tai labai klystate. Lietuvoje šis procesas jau seniai įsibėgėjęs. Cituoju: „Nuo šių metų (2017, informacija paskelbta 2017.09.14) pra­džios darbuotojų skai­čius valstybės valdomos AB „Lie­tu­vos geležinkeliai“ (LG) grupėje sumažėjo be­veik dešimtadaliu (1082 darbuotojais). Gele­žinkelininkus vienijanti pro­fesinė sąjunga vadovams dėl pertvarkos priekaištų neturi.“





Bet grįžkime prie Prancūzijos.

E. Macrono vyriausybė sako, kad globalizuota ir vis labiau automatizuojama šiandienos ekonomika teikia pirmenybę lankstesnei darbo jėgai. Be to, Europos Sąjungos taisyklės reikalauja, kad visos narės atvertų valstybinius geležinkelius konkurencijai, tad Prancūzijos vyriausybė įrodinėja, kad dėl darbuotojų specialaus statuso SNCF bus prastesnėje padėtyje nei potencialūs privatūs konkurentai.

Įdomi susisiekimo ministrės Elisabeth Borne taktika. Ji teigia, jog dabartiniai geležinkelio darbuotojai išsaugotų turimas sąlygas. Neva tai, naujas planas skirtas naujiems darbuotojams. Ką tai reiškia? Tiesiog elementarus dirbančiųjų skaldymas. Vieni, kurie labiau organizuoti, gauna kažkiek privilegijų ir tampa/išlieka „Darbininkų aristokratija“, t.y. nusiperkama dalinė ramybė kapitalui. Idant darbuotojai neapsivienytų o tik kiekviena grupė saugotų savo turimas privilegijas. Ar ši taktika suveiks Prancūzijoje? Iš dalies ji veikia iš anksčiau, ne veltui geležinkeliečiai turi tokias sąlygas. Nes geležinkeliai, ir tik jie, yra ir dar labai ilgai bus pagrindinė priemonė pervežti kapitalui ir iš dalies darbo jėgai.

Todėl bet koks geležinkelių darbo sutrikimas yra peilis kapitalui. Todėl geležinkelių darbuotojai yra, bent jau Prancūzijoje, „Darbininkų aristokratijos“ atstovai. O dabar yra kėsinamasi į jų išskirtinį vaidmenį darbo jėgos pardavimo procese. Tad bus ypač įdomu stebėti ar p. Borne taktika suveiks. Ar pas juos likusi tik asmeninė ar yra dar ir klasinės sąmonės.

Na, o kapitalo (ir jo marionečių) interesas čia aiškus:
a) Panaikinti sunkiai iškovotas, šiuo atveju geležinkelio darbuotojų, darbo sąlygas;
b) Atverti kelią į tas struktūras pigiai darbo jėgai iš kitų šalių, kuri dirbs už mažiau, tačiau džiaugsis, kad uždirbs daugiau negu savo gimtinėse;
c) Tuo pačiu pakirs geležinkelių profsąjungos jėgą. Suskaldys ir padarys mažas, neįtakingas o gal ir kišenines;
d) Tada geležinkeliai bus paruošti privatizavimui kaip gardus kasnelis;
e) Žmonėms kils paslaugų kainos (D.Britanijos pavyzdys).

Ar prancūzai atsilaikys? Sunku pasakyti. Pasak buržuazinės spaudos, tai dabartinį protestą teigiamai vertina 46% visuomenės. Teigiama, jog tai mažesnis palaikymas nei anksčiau. Prancūzijos profesines sąjungos vienija tik 11% dirbančiųjų. Labai maži skaičiai. Blogai, jog streikas nėra ištisinis - be laisvų dienų - o tik sąlyginis. Na, bet ne mums čia aborigenams iš Šiaurės Rytų krašto mokinti. Prancūzai bent jau tokį rezultatą pasiekia.

Dar vertėtų atkreipti dėmesį į panašų veiksmą Vokietijoje. Šiandien (balandžio 10 dieną) prasidėjo Vokietijos avialinijų streikas. Lygiagrečiai pradėjo protestuoti bei streikuoti ir kitos viešojo sektoriaus grupės. Jos reikalauja, jog 2,3 milijonams to sektoriaus darbuotojų atlyginimai kiltų 6%, mažiausiai 200 eu. Daugiau apie streikų bangą Vokietijoje galite perskaityti čia.

Įdomu, jeigu 6% yra, tarkim, 200 eu, tai tų darbuotojų algos siekia mažiausiai 3300-3400 eu. Atrodytų, kaip ir neblogai, ko čia tie vokiečiai nerimsta? Paklaustų tūlas lietuvis kasydamasis pakaušį. Tačiau vokiečiai, jų profsąjungos, suvokia, jog yra toks reiškinys kaip infliacija kuri suvalgo jų turimų algų vertę, todėl, jeigu nuolat nereikalausi atitinkamo algų kylimo, tai tų dirbančiųjų perkamoji ir vartojamoji galia menks. Arba liaudiškai tariant - biednės.

Todėl, visame pasaulyje, kur dar gaji klasinė o ne prekariatinė sąmonė, vyksta kova dėl savo gyvenimo standarto, bent jau, išlaikymo. Ta kova sunki, nes rimtesnių socialistinių valstybių, kurios būtų pajėgios padėti tiek finansiškai, tiek savo būvimo faktu, nėra. Tikėtina, jog artimiausiu metu situacija nekis. Todėl tenka kovoti remiantis vidiniais ištekliais. Ta kova vyksta visur, ne tik Vakaruose. Atidžiau paieškojus galima rasti ne tik kovos ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis (streikais), bet ir kovinėmis (Azija, P. Amerika).

O kas vyksta Lietuvoje? Manau situacija puikiai  detalizuoja šios dienos straipsnio „Verslo žinių“ portale pavadinimas - „Lietuvoje darbuotojo atleidimas atpigo – pagalšį rodiklį šalis tapo vidutiniokė“. Protestai dėl to nevyksta. Kaip ir nebuvo ėjimo Va Bank prieš naująjį darbo kodeksą. Liūdna, tačiau klasinė sąmonė Lietuvoje dar/jau embriono stadijoje. Bėgimas į užsienį, ten kiek brangiau parduoti savo darbo jėgą, gali būti išeitis, tačiau trumpalaikė. Kaip jau pastebėjote iš šio teksto, ten situacija irgi nestabili. Vietiniai dirbantieji turi kruvinais nagais kovoti už status quo išlaikymą. Būtent, kalbu apie išlaikymą o ne pagerinimą. Nėra jokių garantijų, jog gyvenimo kokybė ten nekris. Todėl kova už teisę būti žmogumi turi būti pradedama ten kur gyvenam ir dirbam.

Na ir pabaigai noriu pacituoti trumpą atkarpėlę iš naujojo darbo kodekso. Vis tik jame, bent jau kol kas, yra dalelė vilties. Priklauso kaip mes išmoksime tuo pasinaudoti. Cituoju: „Streikas – kraštutinė priemonė ginti savo teises. Dabar tokia galimybė supaprastinta: norint paskelbti streiką, reikia gauti ketvirtadalio profsąjungos narių sutikimą. Anksčiau buvo būtina, kad streikui pritartų daugiau profsąjungos narių. O įspėjamajam streikui surengti nereikia rinkti jokių profsąjungos narių parašų. Pakanka profsąjungos viduje, su vadovybe, sutarti, kad toks bus, ir jį paskelbti. Pagrindinė priežastis streikui skelbti – darbdavio atsisakymas dalyvauti derybose su darbuotojais, vadinasi, vengimas susitarti“.

Daugiau apie tai galite paskaityti čia.

Ačiū, jog skaitėte. Jei patiko - dalinkitės. Norintys kontaktuoti rašykite: [email protected].