Referendumo iniciatyvinės grupės narys R. Kaulinis: Lietuvos žemė, miškai ir vandenys priklauso jos piliečiams

Rugpjūčio 29 dieną visoje Lietuvoje pradėję rinkti parašus savanoriai turėjo sunkiai įgyvendinamą misiją – vos per tris mėnesius surinkti 300 tūkstančių galiojančių parašų. Būtent tiek reikia norint paskelbti referendumą, kurio metu šalies piliečiai galėtų pareikšti savo nuomonę Tautai rūpimu klausimu. Pavyko. Tikėjimas, valia ir meilė Lietuvos žemei skatino nenuleisti rankų ir galiausiai tikslas buvo pasiektas – surinkta beveik 320 tūkstančių parašų, kurių kokybiškumą dar tikrina Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Nuveiktas milžiniškas darbas. Jeigu parašai atitiks komisijos taisykles, referendumo būtų galima tikėtis 2014 metų kovo mėnesį. Tuomet šalies piliečiai galėtų pasisakyti, nori jie ar ne, kad užsieniečiai pirktų žemę, miškus ir vandenis Lietuvoje. Apie tai kalbamės su vienu iš referendumo iniciatyvinės grupės narių Romu Kauliniu.

– Surinkta beveik 320 tūkstančių parašų, pasiekimas neeilinis, ar tikėjotės, kad pavyks tiek surinkti?

– Jeigu nebūtume tikėjęsi, tai nebūtume to ėmęsi. Mes tai padarėme iš nevilties, nes matome, kas gresia Lietuvai, jeigu jos teritoriją paversime preke.

– Kokią naudą duos tie parašai, kokiu tikslu jie buvo renkami?

–  Jie buvo renkami dėl to, kad būtų inicijuotas referendumas mums rūpimais klausimais. Jeigu Seimas nori skelbti referendumą, pakanka 36 pritariančių parlamentarų balsų, o jeigu Tauta, tai reikia surinkti ne mažiau kaip 300 tūkstančių parašų.

–  Referendumas rengiamas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams?

– Šitas „nepardavimas“ labai baisiai skamba. Jeigu tiksliau, šie parašai renkami dėl to, kad Konstitucijos 47 straipsnis būtų sugrąžintas į buvusią redakciją, į tokią formą, kuri buvo priimta Tautos referendumu 1992 metais.

– Kokia ta forma?

– Tai būtų pirmasis 47 straipsnio sakinys, kad Lietuvos žemė, miškai ir vandenys nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei ir jos piliečiams. Šis klausimas yra esminis, Konstitucijoje, priimtoje Tautos valia, šitoks sakinys ir buvo. Tačiau vėliau Seimas, stojant į Europos Sąjungą (ES), 2003 metais, norėdamas jai įtikti (ES), šitą sakinį savo valia išmetė ir įrašė tokį: „Žemę, miškus ir vandenis Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali įsigyti pagal Konstitucinį įstatymą.“ Kitaip sakant, Lietuva prarado konstitucinę teisę į savo žemę, miškus ir vandenis, ji jos nesaugo.

Jeigu mes grąžinsime buvusią redakciją, tai Seimas paims ją ir pakeis po pusės metų ar po metų. Kad to nebūtų ir kitam referendumui jau nebereikėtų 300 tūkstančių parašų vėl rinkti, atsirado reikalavimas sumažinti šitą skaičių iki proto ribų – 100 tūkstančių. Paskaičiavus, kiek referendumui reikia Seimo narių balsų ir kiek piliečių, išeina, kad vienas parlamentaras atstoja 8333 lietuvius.   

– Jūsų turimomis žiniomis, ar sąžiningai vyko balsų rinkimas?

– Balsai tikrai nebuvo perkami. Tačiau gali būti tokių įrašų, jei, tarkime, senas žmogus pasirašė, o vėliau jam vėl pasiūlė tai padaryti, jis pamiršęs gali pasirašyti dar kartą. Tokių įrašų, be abejo, bus, tačiau aš įsivaizduoju, kad tai bus vyresnio amžiaus žmonių parašai. Visi buvo informuoti: kurie rašosi elektroniniu būdu, kad nesirašytų į popierinį variantą, ir atvirkščiai, kad nesidubliuotų, nes pagal Referendumo įstatymą, jeigu randami du vienodi įrašai, jie išbraukiami abu.

– Greičiausiai vis tiek tikitės, kad 300 tūkstančių galiojančių parašų turėtų būti?   

– Tikimės, bet yra dar toks niuansas: jeigu išbraukus visus negaliojančius parašus iki 300 tūkstančių trūks 0,5 procento, pagal Referendumo įstatymą mums bus skirtos dar dvi savaitės parašams rinkti, kad padengtume trūkstamą skaičių. Taip pat ponas Zenonas Vaigauskas (VRK pirmininkas) mums pasakė, kad leis stebėti, kaip tas parašų braukymas vyksta, ar tikrai atitinka įstatymą. Jeigu bus ginčytinų situacijų, mes galėsime kreiptis į teismą.   

– Viešojoje erdvėje pasklido gandas, kad VRK nariai net netikrinę brauko parašų rinkimų lapus kaip netinkamus. Ar teko apie tai girdėti?

– Formuluočiau kitaip: galima surasti konkretų asmenį, kas paskleidė gandą. Mūsų nerimas yra didelis, įtampa didelė, reakcijos visų natūraliai užaštrintos. Yra tikimybė, kad kas nors iš valdžios gali daryti spaudimą VRK. Mums svarbiausia žiūrėti, kad nebūtų daroma kažkokių įstatymų pažeidimų, o jiems (VRK) – taip pat.

Net jeigu būtų piktybiškai braukomi parašai, mes turime kiekvieno lapo apyrašą su numeriais, kurie yra susegti byloje. Ten mes teigiame, kiek yra gerų parašų. Drąsiai braukyti taip, kaip buvo paskelbta, yra neįmanoma, nes mes galime patikrinti galutinius skaičius.

– Teisininkai sako, kad draudimas užsieniečiams pirkti žemę prieštarauja vienam iš pagrindinių Europos Sąjungos principų – laisvo kapitalo judėjimui. Ką apie tai manote?

 – Nereikia painioti sąvokų. Vienas dalykas yra kapitalas, kitas – valstybės teritorija. Jie (teisininkai) kalba vienais žodžiais, mes kalbame kitais. Kas galėtų paneigti, kad žemė yra valstybės teritorija? Kas galėtų paneigti, kad tai yra pirmo būtinumo reikalas norint įkurti valstybę? Tauta be valstybės gali būti, pavyzdžiui, čigonai, kurdai, atrodo, neturi savo valstybės. Kodėl? Nes neturi savo teritorijos. Būtent dėl to kiekvienas Seimo narys, kiekvienas prezidentas prisiekia saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Jeigu užsienietis nori dirbti mūsų žemę, vykdyti ūkinę veiklą, savo kapitalu švaistytis – prašom. Jis gali ją nuomotis, nes žemė nėra prekė. Pirmiausia žemė yra Lietuvos valstybės teritorija. 

– Ar nebus taip, kad visas triūsas nueis veltui?

– Mes dabar kalbame apie tiesą, kad žemė yra Lietuvos valstybės teritorija, o ne apie kažkokius teisininkų išaiškinimus. Nereikia nieko aiškinti, tiesa yra tokia, kad nėra valstybės be teritorijos. Tik kvailys galėtų ginčytis. Jeigu mes saugome savo teritoriją, tai tam turime visišką teisę. Arba pripažinkime, kad esame kolonija, okupuotas kraštas ir tie, kurie mus okupavo, turi teisę čia tvarkytis savaip. Tokiu atveju Lietuva nėra nei savarankiška, nei suvereni, nei laisva, nei demokratiška valstybė.

– Ką darysite, jeigu vis dėlto referendumo nebus leista surengti dėl parašų trūkumo arba bus leista, tačiau žemė užsieniečiams vis tiek bus pardavinėjama remiantis anksčiau paminėta Europos Sąjungos teise?

– Aš nežinau, ką aš darysiu, nes paskui jau ir nelabai yra ką daryti. Tiesiog bus aišku, kur mes gyvename, kokioje čia sąjungoje esame, kur stojome ir kokia ji (ES) darosi. Žmonės žinos, kad ne visai ten papuolėme, kur stojome. Stojome į Tautų sąjungą, o papuolėme į kažkokią federalinę valstybę, kur vienas prezidentas, viena valiuta, tai ne ten, kur žmonės įsivaizdavo.

Jei referendumą bus leista surengti, tai dar neaišku, kaip Tauta balsuos. Jeigu ji (Tauta) pati, laisva valia nutars, kad jai šitos valstybės nereikia ir jie (piliečiai) nenori išsaugoti protėvių teritorijos, o jiems reikia pinigų, kurie šiandien galioja, rytoj jau gali nebegalioti, tai taip ir bus. Tačiau žemė yra amžina vertybė, toks yra skirtumas nuo popieriaus, kuris yra laikina vertybė, ir jokiu būdu žemė – ne prekė.

O jeigu bus leista pardavinėti žemę užsieniečiams ir po Tautos pasisakymo referendume, kuriame žmonės pasisakytų prieš, tai suprasime, kad tiesiog esame kolonizuotas kraštas, o ką piliečiai darys toliau, aš nežinau. Tiesiog nukris šydas nuo akių ir visi pamatys, kas yra kas, tai irgi labai daug.      

– Ar yra tikimybė, kad organizuosite žmones ir eisite į gatves protestuoti, kaip Ukrainoje?

– Aš asmeniškai niekur nieko organizuoti nenusiteikęs. Man nepatinka Ukrainos įvykiai, man nepatinka riaušės ir aš niekada nebuvau už tai. Aš apskritai bijau didelių minių susibūrimų, nes neaišku, koks ten gali atsirasti specialistas manipuliatorius ir kuria kryptimi jis tą minią gali pakreipti. Aš prieš bet kokius masinius susibūrimus.