Replika dėl Fyfos kiaulės akimis

Andrius Tapinas, pernai savimyliškai savo videoklipe išsityčiojęs iš mūsų tautos dėl jos noro dalyvauti Žemės referendume ir manantis, kad niekas to nepamena, ėmėsi naujos temos – tautos elito. Jis mums pasiguodė savo susirūpinimu dėl profesoriaus Algirdo Degučio, kuriam, matyt, jau ne pirmam trūko kantrybė, matant Respublikos Prezidentės be jokių sentimentų ir ceremonijų vykdomą tyčiojimąsi iš Tautos, mūsų daugumos piliečių beveik beviltišką susitaikymą su tuo – fyfa kiaulės akimis.

Profesorius, suprantantis, kas vyksta, pasakė savo nuomonę apie kito profesoriaus pasirinktą Respublikos Prezidentę. Jei ši įsižeidė – tai prašau, ponia Prezidente – pirmyn į teismą! O gal prokuratūra, turinti teisę ginti viešąjį interesą, rimčiau atliks šį „kryžiaus žygį“? Tačiau kodėl šį žygdarbį ginti Respublikos Prezidentę pradėjo Andrius Tapinas? Ar daug tokių tarnų turite, ponia Prezidente? Kiek šių tarnų ir tokios žiniasklaidos išlaikymas kainuoja mūsų gal dar valstybei? O gal jau ir nebe valstybei? Gal profesorius Algirdas Degutis vis tik teisus, o profesorius Vytautas Landsbergis, nebesivaldantis dėl kasdien gausėjančios Dalios Grybauskaitės kritikos, nėra teisus? Bent jau tapo aišku, kad Lietuvos Prezidentė – bailė, slepianti tai ne tik savo nieko nesakančiu žvilgsniu, bet ir po karo bravūros kauke.

Šią naujieną sužinojau kaip redkolegijos narys skaitydamas Valerijos Paškauskienės knygos apie a.a. signatarą akademiką Eduardą Vilką juodraštį. Ir šią frazę netrukau perskaityti šioje būsimoje knygoje, kurią nuoširdžiai visiems rekomenduoju. Pacituosiu ją ir aš.

Priminsiu jau daug kieno primirštą p. Dalios Grybauskaitės mokytojo ir „dvasinio tėvo“ Vytauto Landsbergio suburtos kompanijos pirmąjį koktų stambaus masto tyčiojimąsi iš mūsų – „Williams“ istoriją, pradėtą a.a. ūkio ministro Vinco Babiliaus sparnuota fraze „Neprileisime Ivano prie vamzdžio!“

A.a. signataras akademikas Eduardas Vilkas, „Veido“ žurnale komentuodamas Rusijos koncerno „Jukos“ galimą dalyvavimą „Williams“ valdomos „Mažeikių naftos“ versle, taip apibūdino „Williams“ veikėjus: „Nors „Williams“ prestižą Lietuvoje jau prarado, bet „turi kiaulės akis“, nes ir toliau žada aukso kalnus.“, o šių veikėjų paskirtą „Mažeikių naftos“ direktorių R. Meidžorą pavadino Zamiatinu ir Zagladinu viename asmenyje. Nežinantiems rusų kalbos, paaiškinsiu, kad rusų kalboje žodis „zamiat“ reiškia „užspausti, užgesinti (pvz. skandalą)“, o žodis „zagladit“ reiškia „užlyginti, užglaistyti (taip pat pvz., skandalą).

Šioje knygoje skaitytojas ras ir ištraukas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rinkiminėje konferencijoje 1990 m. vasario 3 d. Vilniaus sporto rūmuose pasakytos E. Vilko kalbos, kurią lydėjo sąjūdiečių aplodismentai: „Tiesiog kas bent kiek supranta ekonomiką, supranta, kad čia davė Dievas mums kaimyną daug kuo blogą, bet jis kai kuo yra ir geras, tik reikia jį gerai išnaudoti. .... Žinoma, mūsų noras atsiskirti ir svaiginimasis tuo, kad mes būsime laisvi, vis dėlto neturi užgožti mūsų galvojimo apie modernią ekonomiką. O moderni ekonomika – tai didelė, atvira ekonomika, atvira rinka. Ir siūlydami tokį modelį Tarybų Sąjungai ir gindami tokį modelį patys, mes artėjame į Europos tautų bendriją, į Europos efektyvią ekonomiką.... Aš manau, kad Lietuvos būsimasis parlamentas ir nauja Lietuvos vyriausybė tai padarys taikiai, efektyviai... (a.a. R. Ozolo pradėtų leisti „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ 2015 m. Nr.1(11), psl. 58).

Tie, kas žiūrėdamas į šias, anot profesoriaus A. Degučio, fyfos kiaulės akis, vis dar gyvena mūsų Prezidentės skelbiamais burtažodžiais peršama geresnio mūsų gyvenimo iliuzija ir nesupranta, kad šių akių žvilgsniu maskuojamos ne tik valdžios finansinės aferos, bet ir bandymas paversti Lietuvą šiuolaikinio karo lauku, priminsiu, kad Vokietija ir Rusija ką tik pasirašė „Nord stresam“ dujotiekio išplėtimo susitarimą, kad prieš tai faktiškai Vokietijos vadovaujama Europos Sąjunga neleido Bulgarijai statyti „South stream“, kad iš Graikijos finansinės krizės Vokietija uždirbo jau per 100 mlrd. EUR, kad nelegalų patekimą be vizų vėlgi ES vardu faktiškai jau palaimino Vokietija. T.y. mūsų nuomonė jų nedomina, ji įdomi tik mums.

Tikiuosi, kad dar atsimenate, kas pasirašė Ribentropo - Molotovo slaptuosius protokolus. Tuos, kuriuos šiandien niekinamo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iškelti ir mūsų tautos išrinkti TSRS liaudies deputatai drauge su Estijos ir Latvijos kolegomis privertė Tarybų Sąjungą ne tik pripažinti jų egzistavimo faktą, bet ir II TSRS liaudies deputatų suvažiavime pripažinti juos netekusiais galios nuo jų pasirašymo momento. Iškart po to LKP atsiskyrė nuo TSKP, o būsima Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tapo TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos viena vadovių – moksline sekretore už 30% darbo užmokesčio priedą, t.y nuėjo tarnauti Mykolo Burokevičiaus kolaborantų bendrijai, bet nestojo į LKP, atsiskyrusią tuo metu nuo TSKP.

Tiems, kurie tiki D. Grybauskaitės ir V. Landsbergio mūsų tautai sekamomis pasakomis, kuriuos drąsina garsiai ir be proto lojančio šunėko Lietuvai primestas vaidmuo ir kurie mano, kad nevyksta dar vienas žiaurus pasaulio ir Europos persidalinimas, priminsiu a.a. akademiko Eduardo Vilko, savotiškai dalyvavusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio gimime Mokslų akademijoje, negailestingą gyvenimišką išmintį: „Ekonomika yra amžinas nesantaikos šaltinis, nes ji funkcionuoja pagal negailestingas ir prieštaringas taisykles, kurių politikai pakeisti negali, kad ir kaip stengtųsi.

1. Visko, ko žmonės pageidauja, trūksta. Riboti yra fiziniai, laiko, intelektiniai ir darbo jėgos resursai, todėl bet kurių produktų ir paslaugų galima pagaminti tik ribotą kiekį.

2. Viskas subjektyvu. Produktų ir paslaugų vertė priklauso nuo žmonių norų juos turėti ir nuo galimybių juos įsigyti.

3. Nelygybė. Gyvenimas nėra teisingas. Niekas – nei resursai, nei gėrybės, nei turtai – nėra padalinti po lygiai.

4. Konkurencija. Ji yra tai, kas ekonominius procesus veda į visuomenei naudigas baigmes, nors ne itin maloni silpniesiems.

5. Niekas nėra tobula ir niekada nebus. Visada problemų yra daugiau negu jų galima aprėpti ir išspręsti. Siekiant netobulo pasaulio tobulumo neišvengiama nusivylimo dėl veltui dėtų pastangų.

6. Nežinojimas. Niekas nežino visko. Informacija yra deficitinė gėrybė ir įgyjama lygiai taip pat problemiškai kaip ir įprastinės prekės.

7. Mūsų pasaulis sudėtingas. Milijonai žmonių bendrauja gamyboje ir vartojime, taip pat kitose srityse, kurios netiesiogiai veikia ekonomiką.

Tad neturėkime iliuzijų, kad kada nors visiems visko užteks, kad kas nors panaikins nelygybę, kad kas nors žino, kaip gyvenimą padaryti tobulą ir kad turi supermeno jėgą įveikti pasaulio sudėtingumus.“ (E. Vilkas. Lietuvos ekonomikos veidas. 2008. psl. 221).

Žinant šiemet paviešintą „Startfor“ (neoficialios ČŽV) vadovo Dž. Freedman nuomonę, kad siekiant užtikrinti JAV nacionalinį interesą vadovauti pasauliui Rytų Europai laikas atlikti istorinę misiją neleisti susijungti Vokietijos finansams ir technologijoms su Rusijos žaliavomis ir pigia kvalifikuota darbo jėga, kad niekas neturi teisės galvoti, jog gali ilgai gyventi be karo, kad tam į Rytų Europą įvedama ir JAV kariuomenė, kurios vienos neužtenka visiems kariavimams pasaulyje, įmanoma suprasti „istorinę“ Dalios Grybauskaitės, valdomos tiek Rusijos, tiek JAV, misiją. Suprantu bent tiek, kad mūsų vadovais parenkami valdomi asmenys. Suprantu, kad ir A. Merkel ne iš laisvo ir gero gyvenimo priiminėja sprendimus dėl Graikijos išprievartavimo, dėl masinio nelegalių imigrantų „legalizavimo“. Todėl „kiaulės akys“ yra labai tikslus tokių „istorinį“ vaidmenį atliekančių asmenų vidinės būsenos apibūdinimas.

Ne visi jau bežino lietuvių tautosaką. Tačiau jaunuolis Andrius Tapinas nėra neraštingas. Todėl siūlau jam perskaityti a.a. Čingizo Aitmatovo romaną "Ilga kaip šimtmečiai diena" apie mankurtų darymą iš žmonių ir surasti šioje knygoje savo vaidmens atitikmenį.

Manau, kad Andrius Tapinas skaitė Džordžo Orvelo (George Orwell) romaną „1984-ieji“ ir žino šią rašytojo nuomonę: „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti.“