Simptomiškas K. Girniaus straipsnis

Siūlome tekstą, kurį filosofas, sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų dėstytojas Andrius Švarplys paskelbė savo tinklaraštyje.

Pasiskaitykite: „Baikščioji „Drąsos kelio“ vadovė”.

Gaila, bet, deja, mano itin gerbiamas viešojo Lietuvos gyvenimo komentuotojas suklupo. Laikėsi bene ilgiausiai, bet vis tiek atėjo laikas…

Įdomu tai, kad gerb. Kęstutis atkartoja visas pagrindines lietuviškojo politinio elito ir jų atstovų žiniasklaidoje klišes, kurios buvo naudojamas vertinant pedofilijos istoriją.

Įvardinsiu jas.

1) Lietuvos teismai yra nešališki ir iš esmės nepolitiški, tai kodėl Neringa Venckienė taip slapstosi? Lietuva – teisinė valstybė, kaltinimai N. Venckienei palyginti nerimti, kodėl jai pritrūko drąsos ir ji šitaip vedžioja visus už nosies? Jeigu ji jaučiasi teisi, tai turi drąsiai stoti prieš teismą ir įrodinėti savo teisumą.

Įdomi citata: „NATO partneriai, tarp jų ir JAV, Lietuvą laiko teisine valstybe. Lietuvos  teismai, nors jie nėra nei veiksmingiausi, nei sąžiningiausi, paprastai  neužsiiminėja politiniu persekiojimu”. Turbūt būtų sunku surasti labiau autoriaus vertinimo naivumą (?) demaskuojantį argumentą nei šie sakiniai. Šiais dviem sakiniais nubraukiami ketveri šališkos teisėsaugos veikimo metai. Ketverius metus visuomenė pirštu rodo į nesuvokiamą teisėsaugos elgesį pedofilijos istorijoje, o gerb. K. Girnius mums rodo NATO partnerių nuomonę. Šimtus kartų buvo išdėstyti argumentai, kas negerai su teisėsaugos veiksmais, o štai dabar vėl išlenda teisinės valstybės mitas, tarsi prieš tai nieko nebūtų įvykę.

Deja, mums nepalengvėja nuo to, kad mūsų partneriai NATO vertina mūsų valstybę kaip teisinę. JAV ar formalūs demokratijos indeksai, ar net universaliosios žmogaus teisės nepadeda tam senukui, kuriam, prisidengusiam Lietuvos trispalve, policininkas automato buože krytingai tranko į tarpkojį. (O gal tai tiesiog smulkmena? Nelemtas atsitiktinumas? Nuo V. Pociūno iki gegužės 17 d. – gal tik atsitiktinumai?)

Priešingai, kuo daugiau tokių su lietuviška realybe nieko bendra neturinčių vertinimų – tuo labiau pateisinami ir dangstomi nuskalstami teisėsaugos veiksmai. Tuo gilyn grūdamos realios problemos. Arba, kaip jau rašiau kadaise, kuo daugiau teisinio abstraktumo (savaime teisingo), tuo labiau klimpstame į korumpuotą realybę. Kuo smarkiau formaliai į Vakarus, tuo toliau nuo realios Lietuvos.

2) Antrasis argumentas tęsia pirmojo naivumą. Tiesa, vaizdinys, kad politinė valdžia pateisina savo egzistavimą tik tuomet, kai remiasi į piliečių valią, nėra būdingas lietuviškajai viešajai erdvei ir gali gimti tik amerikietiškoje (vakarietiškoje) vertybinėje sistemoje. Kitaip tariant, šis argumentas būdingas beveik išimtinai tik gerb. K. Girniui. Tačiau šio visiškai teisingo imperatyvo stiprybė pedofilijos istorijoje tampa silpnybe.

Cituoju: “Ji, įkūrusi partiją, prašiusi žmonių palaikymo ir žadėjusi kovoti su visokiomis negerovėmis, slapta pabėgo iš Lietuvos, net neparašydama atsistatydinimo pareiškimo, kuris būtų leidęs kitam partijos nariui perimti jos vietą Seime ir vykdyti pažadus rinkėjams. Nežinau, ką galvoja jos rėmėjai ir pagal sąrašą išrinkti Seimo nariai. Bet jie turėtų jaustis nuvilti ir apgauti. Ką reiškė visi tie gražūs žodžiai ir pažadai, kylant įtarimui, kad svarbiausias vadovės siekis buvo užtikrinti teisinį neliečiamumą? Šio tikslo nepasiekusi N. Venckienė pasislėpė ir pabėgo. „Drąsos kelio” vadovė nerodo jokios drąsos.”

Kaip sakoma tokiais atvejais, jeigu nebūtų graudu, tai keltų tiesiog šypseną. Tik dar kartą gauname pamoką, kaip toli su vakarietiškais konstituciniais vaizdiniais galima nutolti nuo lietuviškos realybės!.. Mano vertinimu, N. Venckienės ėjimas į politiką buvo desperatiškas žingsnis, o ne normali politinio proceso išdava. Šitoje istorijoje nėra jokių rinkėjų, kurie savo kandidatui plotų katučių: „yes, we can”. Nėra jokių rinkimų, nėra jokių vilčių, jokių rinkiminių programų. Taip, N. Venckienė darė visišką klaidą, sutikusi žaisti pagal įprastus rinkimų standartus; jos partija atrodė komiškai, vaidindama įprastą partiją ir bandydama rasti minčių apie užsienio politiką ir mokesčius. Ne tai esmė. Esmė yra tai, kad šioje istorijoje yra desperatiškas visuomenės judesys – taip, jeigu norite, protestas prieš akivaizdžią neteisybę ir masinį žmonių mulkinimą. Ir ne apie išganymą kalba (tai tik dar vienas mitas, kurį aptarsiu toliau). K. Girniaus minimi rinkėjai gavo per galvą ar su N. Venckiene, ar be jos. N. Venckienė tapo tik nelaimės vėliava, be kurios ar su kuria tos nelaimės vis vien išlieka. Rinkėjui nereikia N. Venckienės, rinkėjui reikia spręsti realias teisėsaugos problemas. Jam reikia matyti teisybę viešajame gyvenime. Kodėl atpirkimo ožiu daromas kažkoks vienas asmuo, o nekalbama apie realias problemas?

3) Pedofilijos istorija yra redukuojama (neleistinai susiaurinama) iki politinės galios siekimo – ėjimo į Seimą. Šito vaizdinio pasekmė ir logika – dar didesnis nutolimas nuo realybės: N. Venckienę imamasi lyginti su Rolandu Paksu, Arūnu Valinsku, Viktoru Uspaskichu ir kitais populistiniais veikėjais. Viskas suveriama ant „mesijo”, kurio Lietuvos elektoratas laukia jau kelintus Seimo rinkimus, klišės.

Cituoju: „Anksčiau „išganytojo” vaidmenį prisiėmė Arūnas Valinskas ir jo vadovaujama Tautos prisikėlimo partija, 2004 m. – Viktoras Uspaskichas ir Darbo partija. Nė vienas išganytojų nepatenkino net minimalių rinkėjų lūkesčių, nes tie lūkesčiai jiems ir nerūpėjo.”

Galiu pasakyti tik štai ką: kol toks nusikalstamas elitistinis požiūris į Lietuvos rinkėjus dominuos, tol mes tik ir matysime „kvailus runkelius” ir „teisingą elitą”. Tol, kol nematysime realių Lietuvos bėdų, tol disponuosime absoliučiai mitine „populizmo - rimtų (tradicinių) politinių partijų” dichotomija. Tiek „rimtosios”, tiek populistinės partijos (su savo „charizmomis”) yra suinteresuotos ir savaip išnaudoja šitą vieną didžiausių Lietuvos politinių mitų. Tik šiame žaidime trečiasis veikėjas – Lietuvos pilietis – stovi ir laukia, kad kas nors įsiklausys į jo bėdas. Deja, jis su savo ligomis nepatenka į politinį lauką. Tiksliau tariant, jis yra sėkmingai tąsomas į abi puses. Apmaudu, kad net rimti politologai ne tik nemato šios pokomunistinės Lietuvos tendencijos, bet netgi į ją įsitraukia ir eksploatuoja…

4) Nesuvokiamas disidentų elgesys pedofilijos istorijoje. Jie stojo minios pusėje. Jie tapo patvoriniais. Kaip vertinti tai, kad nepaperkamieji šį kartą atsidūrė „neteisingoje pusėje”? Yra tik du keliai. Jeigu jie teisūs, tai tuomet tenka perrašyti visą istoriją ir Lietuvos kaip teisinės valstybės vaizdinį; reikia kitaip perskaityti, vertinti ir atskleisti visą jau nusikalstama tapusią politinę-teisėsaugos-žiniasklaidos konjunktūrą. Kadangi tai ne itin priimtina, tai lieka antras kelias – senatvės marazmatikai. Jie nesusivokia realybėje.

Cituoju: „N. Venckienė turi savo gerbėjų, kurie jai liks ištikimi. Pernai rugpjūčio mėnesį kunigai Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas, Algimantas Keina, Vytautas  Vaičiūnas, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, signatarai Algirdas Patackas ir Algirdas  Endriukaitis, Laisvės lygos vadovas Algirdas Terleckas pasirašė atvirą kreipimąsi į JAV ir Europos Sąjungos valstybių vyriausybes, teigdami, kad Venckienė persekiojama. Vargu ar jie keis savo nuomonę. Gaila, kad šitokie garbingi žmonės, gindami ne itin garbingą moterį, iš dalies diskredituoja save pačius ir Lietuvos disidentinį judėjimą, kuris suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį okupacijos metais.”.

Bijau, kad labiau pritinka gailėtis lietuviškosios konjunktūros nematančių ekspertų… Kas jau kas, o represines priemones savo kūnais ir sielomis patyrę disidentai nepraras egzistencinio jautrumo šitam gaivalui, kuris, nors ir keista, pasireiškė jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Žinoma, vienokia ar kitokia disidentų pozicija argumentų diskusijoje negali būti paskutiniu argumentu. Visi gali klysti. Bet įdomu, kad šitą nemalonumą – matyti disidentus „ne toje pusėje” – fiksavo ne vienas viešasis komentuotojas. Vadinasi, kažkas ne taip buvo suprasta disidentiniame judėjime ir šiuolaikinės Lietuvos realijose. Kažkoks neatitikimas fiksuotas. Bet nesuprastas…

Gerai, kad K. Girnius išvengia to, ką anksčiau darė jo pirmtakai, su pasimėgavimu vynioję žmones į niekinančias klišes: violetinė minia, kedofilai, patvoriniai, psichiškai nesveiki ir pan. Taip pat gerai, kad straipsnio autoriui pavyksta išvengti dar vienos klišės – „aklųjų minia seka savo deive” – pakartojimo, įtaigojant, neva žmonių banda seka ją apnuodijusia ragana. Rimvydas Valatka ir jo buvęs bei dabartinis laikraščiai sistemingai piršo „Venckų genialiai sukurpto pedofilijos mito” mitą.

Vis dėlto gaila, kad bene vienintelis tikrai vakarietiškas Lietuvos politikos apžvalgininkas atkartoja tas vertinimo klišes, kuriomis sąmoningai manipuliavo ir iki šiol manipuliuoja geriausi Lietuvos propagandistai. Tikėsimės, kad tai tik vienkartinis suklupimas ir mes galėsime mėgautis vakarietiška ir analitiška jo pozicija kitose istorijose. Bet kol kas tikrai ne pedofilijos…

Post Scriptum.

Tokie vertinimai, kaip gerbiamo K. Girniaus, man asmeniškai dar kartą įrodo, kokioje siurrealistinėje realybėje mes gyvename. Pedofilijos istorija parodė mūsų pasaulio suvokimo absoliutų reliatyvumą. Ir čia turiu omenyje ne tuos, kurie sąmoningai manipuliuoja viešąja nuomone, bet iš esmės garbingus, padorius žmones. Mūsų įsivaizduojama bendra Lietuva yra kortų namelis. Jis stovi ir atrodo kaip didelis jaukus namas tol, ko mes pakankamai ramiai gyvename savo susikurtose vertybinėse erdvėse arba tiesiog tikime saldžia nacionalinės valstybės iliuzija. Bet pakanka tektoninio lūžio, ir mes atsiduriame Alisos padėtyje, arba, kaip pasakytų Jean Baudrillard’as, visiškame simuliakre. Lietuvos bendrumas ir vientisumas aiškiai turi ribas ir stovi ant molinių kojų. Ir bijau, kad niekas, visiškai niekas nėra pajėgus jas išlaikyti ar apginti.