Šlykštus konservatorių veidmainės rašinys pavadinimu „Melas nėra tik dar viena nuomonė“

Irena Degutienė: „Melas nėra tik dar viena nuomonė“

Kadaise šviesios atminties Vytautas Kernagis vienoje iš savo dainų ragino pagaliau išjungti televizorių, kuris yra taip įsiskverbęs į mūsų gyvenimus, kad po truputį naikina ribą tarp to, kas yra vieša, ir to, kas yra privatu. Ši daina buvo tarsi šmaikštus perspėjimas apie tai, kad televizija įgyja vis daugiau galių kontroliuoti mūsų kasdienybę formuojant mūsų nuomones svarbiais klausimais. Neseniai perspėjimą išjungti televizorių savaip pakartojo ir žymus Rusijos dainininkas Borisas Grebenščikovas. Karas Ukrainoje pasibaigs, kai išjungsime televizorius, kurie prievartauja mūsų smegenis, – taip savo auditorijai Rusijoje bylojo atlikėjas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad valstybinės žiniasklaidos valdoma viešoji erdvė tampa ta vieta, kurioje piliečiams yra plaunamos smegenys tam, kad šie pritartų grobuoniškai Kremliaus politikai. Politikai, kuri pastaruoju metu visais įmanomais būdais stengiasi, kad sugriautų po Šaltojo karo pabaigos Europoje nusistovėjusią tvarką.

Komunikacinių procesų tyrinėtojai pabrėžia, kad kalba jau seniai nėra vien tik objektyvios realybės aprašymo priemonė. Ji tą realybę ne tik pasyviai aprašo, tačiau ir konstruoja. Tad kova vyksta ne tik dėl to, kas kontroliuos karinius, politinius ar ekonominius išteklius, o ir dėl to, kas galų gale turės galią formuoti viešąją nuomonę, kreipti ją sau naudinga linkme. Lygiai taip pat kova vyksta ir dėl istorijos interpretacijų, nes tai nėra tik specialistams įdomūs ginčai dėl tolimos ir šiandien neaktualios praeities. Priešingai, kaip savo žymiajame romane 1984 m. atkreipė dėmesį George’as Orwelas, „tas, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį.“ O praeitį, anot jo, kontroliuoja tie, kurie kontroliuoja dabartį. Regime, kad šiandien dabartį Rusijoje kontroliuoja tie, kuriems Sovietų Sąjungos žlugimas buvo ne laisvės ir tautų apsisprendimo triumfas, o didžiausia geopolitinė katastrofa. Matome, kad dabartį ten dabar valdo žmonės, kurie be jokių skrupulų viešąją erdvę pripildo informacijos, kuri skatina revanšizmą, imperialistinių nuotaikų atgimimą ir neapykantą kaimynams.

Su nerimu žvelgiu į įvykius mums broliškoje Ukrainoje, kur kiek daugiau nei prieš metus įsiliepsnojo įvykiai Maidane. Maidanas buvo sukilimas už demokratinę, europinę Ukrainos ateitį. Kartu tai buvo ir sukilimas prieš tuometinių šalies vadovų išdavystę, kurios kulminacija buvo nusisukimas nuo europinio pasirinkimo. Deja, taikūs protestai Maidane tebuvo tik kovos pradžia. Ukrainos tauta šiandien yra atsidūrusi Rusijos karinės agresijos, o taip pat ir valstybiniu mastu skleidžiamo melo bei propagandos taikinyje. Politikos apžvalgininkai visą šią situaciją vadina „karu dėl tiesos Ukrainoje“.
Kremliaus žiniasklaida savo melą ir neapykantą skleidžia ne tik šalies viduje, tačiau visa tai stengiasi eksportuoti ir į užsienį. Tam pasitelkiamos ir žiniasklaidos priemonės užsienio kalba. Tačiau dera pabrėžti ir tai, kad žiniasklaida tėra tik viena iš šiame kare naudojamų priemonių. Ne mažiau aštrios kovos vyksta ir tarptautinėje arenoje: Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir kitur. Aukščiausi Rusijos pareigūnai, kalbėdami apie įvykius Ukrainoje, nevengia tokių žodžių kaip „fašistuojantys elementai“, „ultranacionalistų valdžia“, „rusakalbių ar kitaip mąstančiųjų genocidas“. Visas šis terminų repertuaras mums jau kažkur girdėtas. Panašias tiradas, nukreiptas prieš Lietuvą, mes girdėjome savo Nepriklausomybės pradžioje. Iš Kremliaus ruporų skamba naujakalbė, kuri, kaip ir G. Orwelo knygoje 1984 m., byloja apie tai, kad karas yra taika, laisvė yra vergija, o nežinojimas – stiprybė. Šia naujakalbe apsiginklavę Kremliaus propagandistai ir toliau neigia, kad Rusijos kariniai daliniai yra aktyviai įsitraukę į kovinius veiksmus rytinėje Ukrainoje.

Informacinio karo siekis – paveikti politinius sprendimus ir procesus, pasėti abejones tikrove, demokratine šalies ateitim, galimybėmis rasti taikų sprendimo būdą. Informacinio karo siekis yra mobilizuoti savus ir paralyžiuoti priešininkus. Šiame informaciniame kare būtina pabrėžti, kad jo taikinys yra ne tik Ukraina, tačiau visa transatlantinė bendruomenė. Mes kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, taip pat ir Lenkija, esame šio karo fronto linijoje. Šio karo tikslas yra paprastas – pasėti abejones mūsų pasirinktu demokratiniu, vakarietišku keliu ir taip paralyžiuoti tolimesnę veiklą siekiant stiprinti savo nepriklausomybę.

Informacinis karas, kaip parodė Ukrainos atvejis, gali būti tik pirmas žingsnis rengiantis hibridiniam karui, kuriame atmetamos visos taisyklės ir kuriame pasitelkiamos visos po ranka esančios priemonės nuo konvencinių ginklų iki partizaninės taktikos, teroristinių metodų ar nusikalstamos veiklos. Visa tai suvokdami turime atitinkamai rengtis, kad atremtume mums kylančias grėsmes.

Kad būtume pajėgūs jas atremti, turime suvokti ne tik savo stiprybes, tačiau ir silpnybes. Kai kurie ekspertai šiandien yra linkę kalbėti apie „naująjį šaltąjį karą“. Tačiau yra vienas esminis skirtumas tarp to, kas buvo, ir to, kas yra dabar. Šaltojo karo metais buvo nusistovėjusios dvi aiškios ideologinės stovyklos, kurias vieną nuo kitos skyrė ne tik politinė, ekonominė sistema, ne tik ideologija, tačiau, svarbiausia, pamatinės vertybės. Šiandien situacija yra daug sudėtingesnė. Vakarų stovykla šiandien yra labiau išsiblaškiusi ir nesutelkta. Drįsčiau teigti, kad viena iš to priežasčių yra tai, ką popiežius emeritas Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą. Pastaroji leidžia Kremliui sėkmingai vykdyti savo užslėpto melo politiką.

Reliatyvizmo diktatūra reiškia tiesos mirtį. Nebėra tokio dalyko kaip objektyvi tiesa, kurios mes visi siekiame, nors ir klysdami, nusidėdami, pasiduodami pagundoms. Dabar kiekvienas turi savo tiesą, o, tiksliau būtų sakyti, savo nuomonę. Didžiausiu įžeidimu ir nepagarba tampa pasakymas, kad ne visos nuomonės yra lygiai vertingos, kad kažkuri jų gali būti neteisinga. Tolerancija nebėra tik pasirengimas išklausyti kitą, o yra imama painioti su tuo, kad visos nuomonės yra lygiavertės, kad kiekvienas turi savo tiesą ir nebėra jokio kriterijaus, leidžiančio tas pozicijas pasverti. Tokiame pasaulyje tampa nebeaišku, kas yra gėris, o kas yra blogis. Jei kiekvienam leidžiama turėti savo tiesos apibrėžimą, savo istorijos versiją, tai kodėl to negali būti leidžiama ir Kremliui? Juk viskas yra subjektyvu ir vertintina tik iš kalbančiojo perspektyvos. Taip Kremliaus „kalba“ yra prastumiama į mūsų erdvę – kaip dar viena nuomonė šalia visų kitų. Visa tai yra labai paranku Maskvai, kuri pasinaudoja mūsų silpnybėmis.

Esame informacinio karo fronto linijoje, tad neišvengiamai tenka klausti, kaip privalome kovoti. Privalome būti tvirti liudininkai, bylojantys apie tai, kad šią kovą laimėti galime tik aiškiai liudydami tiesą. O tai reiškia, kad turime aiškiai priešintis kiekvieną kartą, kai girdime, kad karas yra taika, suklastoti rinkimai yra apsisprendimo triumfas, kariai be skiriamųjų ženklų tėra savanoriai, o tarptautinių sutarčių brutalus sulaužymas – savo tautiečių gynimas. Pirmas kiekvieno iš mūsų žingsnis šioje kovoje gali būti tvirtas apsisprendimas, kaip ragino V. Kernagis ar B. Grebenščikovas, išjungti televizorių, o tiksliau tuos kanalus, kurie skleidžia melą, neapykantą ir sėja nesutarimo ir susipriešinimo sėklas. Melas yra melas, o ne tik dar viena nuomonė. Pasyvumas melo akivaizdoje reiškia nebylų pritarimą jam. Negalime sau to leisti.

Šaltinis: tsajunga.lt

Susiję:

Kada tauta praregės, arba kam skambina varpai